– Daugelis planavome nuo Naujųjų kažką savo gyvenime keisti. Ar tokia pradžia iš tiesų turi prasmės?
– Žmogaus psichikai patinka aiškūs atskaitos taškai. Tyrimai rodo, kad labiau motyvuoja pradžia, kuri yra su kažkuo susieta, reikšminga ir lengvai įsimenama. Naujųjų metų riba yra momentas, kurį paprasta prisiminti, todėl jis gali tapti papildomu motyvacijos šaltiniu.
Vis dėlto daug kas priklauso nuo to, kokius tikslus sau keliame – ar jie yra primesti aplinkos, visuomenės, ar iš tiesų kyla iš vidaus. Pavyzdžiui, sportuoti nuo Naujųjų – labai dažnas tikslas, tačiau neturint gilesnio, vertybinio pagrindimo ir nematant prasmės, kodėl man to reikia, gana greitai jo atsisakoma ir nusiviliama, teigiant, kad „niekas neveikia“.
Tikslą galime kelti bet kada ir bet kada galime pradėti pokytį, o Naujųjų metų pradžia gali tapti tiesiog papildomu stimulu. Viskas priklauso ne nuo datos, o nuo mūsų pačių. Jei tai atrodo tinkamas metas startui – kodėl gi ne? Svarbiausia vėliau tų tikslų siekti. O pasiekti pavyks tada, kai kursime įpročius, matysime prasmę ir turėsime tikrą vidinę motyvaciją. Jei tikslai kyla iš vidaus, o nėra primesti, tuomet turime ir kur kas tvirtesnį pagrindą juos įgyvendinti.
– Kodėl, praėjus kuriam laikui, išsikelti tikslai staiga ima atrodyti beprasmiai arba net neprotingi?
– Dažniausiai mums ima atrodyti beprasmiški arba neprotingi tie tikslai, kuriuos išsikėlėme klaidingai.
Yra keletas scenarijų. Vienas jų – kai žmonės kelia ne savo tikslus, o tiesiog populiarius, nesugebėdami sau atsakyti, kodėl iš tikrųjų to reikia. Tai dažnai būna sportas, mitybos pokyčiai, sprendimas mesti rūkyti ir panašiai. Jeigu tik girdžiu, ką kalba kiti, bet pats neturiu savo vertybinio pagrindo, kodėl noriu šio pokyčio, labai greitai tie tikslai ima atrodyti beprasmiški, nes tiesiog neberandame energijos juos įgyvendinti.
Kita dažna priežastis, kodėl žmonėms nepavyksta laikytis išsikeltų tikslų, – nemokėjimas jų tinkamai suformuluoti. Daromos pačios įvairiausios klaidos, tačiau viena dažniausių – tikslų abstraktumas: daugiau judėsiu, sportuosiu. Žmogus neįsivardija, ką konkrečiai darys, kiek kartų per savaitę, kuriuo paros metu, kur tai atsiras jo dienotvarkėje. Tokia migla labai greitai atveda prie nusivylimo: pamatau, kad neturiu aiškių atsakymų, nusprendžiu, kad man nepavyko, ir nuleidžiu rankas.
Yra ir trečias scenarijus – nepasiruošiame atsarginio plano. Net jei tikslas suformuluotas aiškiai ir atitinka gerus tikslų kėlimo kriterijus, dažnai nepagalvojame apie palaikymo sistemą. Kas mane palaikys, kai suklupsiu? Ar turiu išorinių ir vidinių resursų? Ar yra žmonių, kurie paskatins, pastūmės, padės nenutraukti? Galbūt verta siekti tikslo kartu su bendruomene ar bičiuliais, kurie užkrėstų energija ir, nepavykus, padėtų grįžti į kelią.
Jeigu tokio palaikymo nėra, vienas nuokrypis gali tapti nebegrįžtamas – ne todėl, kad žmogus silpnas, o todėl, kad nebuvo plano, kaip elgtis, kai praleisiu treniruotę, suvalgysiu ne tai, ką planavau, ar tiesiog pavargsiu. Labai svarbu turėti ne tik tikslą, bet ir aiškų grįžimo atgal planą, mokėti susitaikyti su nesėkmėmis ir žinoti, kaip iš jų vėl parkeliauti.
– Tarkime, kažkas nepavyksta taip, kaip gražiai atrodė planuojant. Ką tuomet daryti? Permąstyti ir nusistatyti naują datą?
– Data nėra būtina siekiant tikslo. Siekti tikslo galime pradėti iš karto. Labai dažnai žmonės, kurie iš tiesų jaučia gilų vidinį norą, nelaukia jokių datų – jie pradeda nuo šiandien. Nuo konkretaus veiksmo, nuo pirmo žingsnio, kurį gali padaryti jau dabar.
Tuomet nebelauki termino, o mažais žingsneliais, po truputį, po mažą pokytį pradedi judėti pirmyn. Nereikia nuleisti rankų ir mintyse sau pasakyti, kad jau viskas beprasmiška ar kad man tokie dalykai niekada nepavyksta. Jei vis dar jaučiu, kad tikslas man svarbus, kad jis yra mano, bet stringu dėl tam tikrų aplinkybių, tuomet kiekviena diena yra gera diena pradėti iš naujo.
– Sakoma, kad mūsų smegenims lengviau palaikyti veiksmą nei abstrakčią idėją, todėl labai svarbūs maži ir konkretūs žingsniai. Ar tai yra tiesa?
– Taip, tai yra tiesa tiesa. Iš tikrųjų, kai mes pradedame veikti, atsiranda energijos. Mūsų organizme išsiskiria dopaminas – motyvacijos hormonas. Kai žmonės tiesiog sėdi ir laukia motyvacijos, galvodami, kad turi tikslą, konceptą galvoje, bet laukia įkvėpimo, dopaminas neišsiskiria. O kai padarau pirmą, kad ir labai mažą žingsnelį, bet kokį konkretų judesį tikslo link, kūne pradeda vykti realūs hormoniniai pokyčiai.
Dopaminas padeda labiau save motyvuoti, didina tikimybę išlaikyti nuoseklumą ir galiausiai pasiekti tikslą. Todėl veiksmas visada yra geriau nei vien idėja. Mažas veiksmas yra geriau negu per didelis, bet neįgyvendinamas.
Labai svarbu turėti ne tik tikslą, bet ir aiškų grįžimo atgal planą, mokėti susitaikyti su nesėkmėmis ir žinoti, kaip iš jų vėl parkeliauti.
Labai svarbu susikurti palankias sąlygas. Pavyzdžiui, jei norite pradėti bėgioti, pasidėkite bėgimo batelius po ranka, kad juos tereikėtų apsiauti. Kai jau apsiaunate, išeiti į lauką tampa daug lengviau, o išėjus dažnai natūraliai pradedate ir bėgti. Pradėjus bėgti, kaip žino visi bėgiojantys žmonės, noras atsiranda kažkur pakeliui.
Tie, kurie nori keisti mitybą, taip pat gali pradėti nuo veiksmo – pavyzdžiui, nepirkti nenaudingų produktų, kad jų tiesiog nebūtų po ranka, ir pasirūpinti sveikais užkandžiais. Tai jau bus pirmas realus žingsnis. Tuomet, kai norėsis užkąsti, prieš akis bus supjaustytos morkos, o ne lėkštėje palikti traškučiai.
Veiksmas visada duoda naudos, net jeigu jis atrodo labai mažas, nes mažai yra daugiau negu nieko.
Naujausi komentarai