Apie literatūros svarbą vaiko raidai kalbamės su psichologu Vyčiu Valantinu.

– Kaip šiame skaitmeniniame amžiuje sudominti vaiką skaitymu?

– Visų pirma reikia leisti laiką su vaiku nuo mažens ir paskaityti jam, kol dar pats nemoka to daryti. Labai svarbu, kad skaitymo procesas abiem būtų malonus ir jaukus. Nors gyvename apsupti naujųjų technologijų, vaikas negali laimingai užaugti be žmogaus, kuriam patinka tiesiog būti kartu su juo.

Vaikui reikia mamos, tėčio artumo: rankų, kvapo, prisilietimo, kalbinimo. Skaitant mažam vaikui svarbesnis nei knyga yra buvimas su rūpestingu suaugusiuoju. Mažyliui nieko nėra puikiau už tokį praleistą laiką. Antras svarbus momentas – vaikui reikia skaityti tik gerą vaikų literatūrą.

– Knygynai šiandien tiesiog užversti įvairiausių knygų, lengva pasiklysti...

– Tėvai turi domėtis šiuolaikine vaikų literatūra ir padėti atrasti pačias geriausias knygas. Kaip gali sudominti vaiką skaitymu, jei nieko apie tai nežinai, jei vaikų knygos tau pačiam menkai įdomios? Tėvai turi tapti vedliais mažųjų literatūros pasaulyje.

Jei norite nuvesti vaiką į gražias vietas gamtoje – turite žinoti, kur jos yra. Jei norite išmokyti plaukti – turite žinoti apie plaukimą ne iš pasakojimų. Taip ir su gerų knygų pasirinkimu – turite patys pradėti domėtis vaikų literatūra.

Renkantis knygas geriausia remtis specialistų, paskyrusių šiai sričiai visą gyvenimą, išmanymu ir rekomendacijomis. Vaikų literatūra – nepaprastai įdomus reiškinys, kuris šiandien tiesiog akyse keičiasi, skleidžiasi. Kviečiu tėvus susirasti ir skaityti Lietuvoje leidžiamą žurnalą apie vaikų knygas, recenzijas, straipsnius, literatūros profesionalų rekomendacijas kultūros savaitraščiuose. Taip pat pasidomėti tarptautinės organizacijos IBBY, besirūpinančios vaikų literatūros puoselėjimu pasaulyje, veikla Lietuvoje.

Galima pasitarti ir su bibliotekininkais, daugelis jų kasdien kalbina mažus skaitytojus ir žino, kuriomis knygomis labiausiai džiaugiasi įvairių amžiaus tarpsnių vaikai. Naujų galimybių suteikia internetas: tėvai gali neišeidami iš namų stebėti, kas vyksta šiuolaikinės vaikų literatūros scenoje.

– Matyt, bene labiausiai meilę knygai skiepija skaitančių tėvų pavyzdys?

– Jis labai svarbus. Tačiau tėvai, kurie patys nepradėjo skaityti vaikystėje ir jaunystėje, vargiai gali tuo pavyzdžiu tapti. Šiandien jie sako, kad neturi laiko skaityti. Ir aš jais tikiu. Danielis Pennacas yra rašęs, kad niekas neturi laiko skaityti. Nes skaitymo laikas visada yra vogtas laikas.

Daug skaitantys tėvai jau jaunystėje rado būdą profesionaliai „vogti“ laiką skaitymui, jų vaikai auga pilnuose knygų namuose. Šie vaikai laimingi: jie patirs galią, kurią turi vaizduotė, – gydančią, auginančią, puoselėjančią.

Skaitymas turi teikti džiaugsmą. Tik svarbu suvokti, jog tam, kad jūsų vaikas išmoktų jį patirti, neužteks išleisti atžalos į mokyklą. Liūdna, bet šiandien joje toli gražu nekuriamos sąlygos išmokti mėgautis skaitymu, patirti tą džiaugsmą, kurį pasaulio vaikams šiandien dovanoja knygos. Deja, patys literatūros mokytojai ne visada domisi vaikų literatūra. Neturi laiko. Nelieka vietos privalomose programose, o kur dar popieriai visokie...

– Kokių skaitymo skatinimo „metodų“ tėveliams nereikėtų taikyti?

– Visų pirma negalima versti skaityti ar klausytis skaitymo, kai vaikui to nesinori. Taip pat – bausti vaiką privalomais skaitymo „pratimais“. Juk suaugusieji patys yra linkę užversti knygą, kai ji ima nervinti ar tiesiog nebelieka jėgų. Tai yra normalu. Laikas, kada vaikas norės kartu skaityti, tikrai ateis. Tereikia nepražiopsoti šio momento. Retas kuris vaikas nenori sėdėti kartu prieblandoje ir klausytis istorijų.

Antras daug abejonių keliantis „metodas“ – įpareigoti mažą vaiką pačiam išsirinkti knygą dideliame knygyne. Vaikas paprastai renkasi pagal knygos viršelį arba pavadinimą ir kartais pataiko, bet dažniau – suklysta. Knygynuose daug metų pastebiu, jog retai tėvai pataria vaikams, kurias knygas išties būtų verta pasirinkti. Dažnai jie prieina prie lentynos neturėdami visiškai jokio supratimo, kurias knygas verta vaikui paduoti apžiūrėti.

Svarbu

Pasak psichologo, negalima rinktis menkaverčių knygų, kurių autoriai patys nėra susipažinę nei su vaikų literatūros klasika, nei su paskutinių dešimtmečių vaikų literatūros įvykiais ir posūkiais, todėl galvoja, kad seklios jų sukurptos istorijos „vaikams tiks“.

Tokiose knygose nėra jokios paslapties, sąmojo ar netikėto sumanymo, vien žaidimas prastais pokštais.

Paskui vaikai sako, kad skaityti – nuobodu ir neįdomu. Ir turint galvoje tai, ko prisiskaitė, – jie yra teisūs.