Ar kada nors susimąstėte, kodėl kartais, kalbėdami apie save, užuot sakę „aš“, sakote „tu“? Psichologas Olegas Lapinas sako, kad tokiais atvejais save pastatote į matomo žmogaus vietą, o pats atsistojate į vietą to, kuris mato.

LRT.lt skaitytojas Simonas P. iš Vilniaus rašo atkreipęs dėmesį tai, kad žmonės, kalbėdami apie save, labai dažnai ima vartoti antrąjį asmenį. „Na, pavyzdžiui: „Kai tu gauni tik tūkstantį litų, tai kaip už tiek gali išgyventi?“ Gal LRT.lt žurnalistai galėtų pasiteirauti psichologo, kaip tai galima paaiškinti?“, – laiške prašo skaitytojas.

Su šiuo reiškiniu dažnai susiduriame ir mes, LRT.lt portalo žurnalistai, kalbindami savo pašnekovus. Mūsų kalbintas psichologas O. Lapinas sako, kad, vartodami „tu“, pastatome save į matomo žmogaus vietą, o patys atsistojame į matančiojo poziciją.

„Kai mes kalbame „iš savęs“, „iš savo kailio“, sakome „aš“. Kai, kalbėdami apie save, sakome „tu“, žiūrime į save ne savo, o kito žmogaus akimis. Mes dažnai pereiname į tokį žiūrėjimą, kai mums suprantamas kitas žmogus, kito žmogaus požiūris, arba kai mes norime, kad jis mus suprastų“, – sako O. Lapinas.

O štai „aš“, psichologo teigimu, rodo tą mūsų asmenybės dalį, kuri kitiems ne visada matoma. „Pavyzdžiui, jei norėtumėte pasakyti „Aš turiu tau prisipažinti“, niekada nepasakytumėte „Tu turi prisipažinti“, nes kalbėtumėte apie tą savo patirtį, kuri kitiems nematoma, pavyzdžiui, apie savo paslaptį“, – teigia O. Lapinas.

Taigi antrojo asmens („tu“) vartojimas, pasak psichologo, parodo, kad žmogus arba kviečia kitus pamatyti, arba jau pats gali pamatyti save iš šono. „Aš“ dažniausiai vartojamas tada, kai mes kalbame apie kitiems nežinomą dalį, apie mūsų savotišką paslaptį“, – paaiškina O. Lapinas.