Kažin, ar atsirastų bent vienas žmogus, niekada nejutęs noro atkeršyti savo skriaudikams ar atitinkamoje situacijoje niekada nepavartojęs vieno kito grubesnio žodžio. Neabejojama, kad tai vienas iš būdų išsikrauti. Tačiau koks yra pirminis veiksnys, skatinantis mus griebtis keršto? Ieškodami atsakymo į šį klausimą, bent jau vieną dalyką tyrėjai tikrai išsiaiškino – kerštas turi kelis netikėtus teigiamus aspektus.

Kerštas – galingas emocinis dirgiklis, padedantis žmogui sutelkti dėmesį į tam tikrą veiksmą. „Tokia patirtis labai dažna žmonių gyvenime, – sako daugiau nei dešimtmetį kerštavimą ir atlaidumą tyrinėjęs Majamio universiteto (JAV) evoliucinės psichologijos specialistas Michaelas McCulloughas. – Kiekvienoje bendruomenėje žmonės supranta, ką reiškia supykti ir pajusti norą atkeršyti skriaudikui.“

Žinoma, kerštas skatina ir nusikalsti: tyrimais nustatyta, kad iki 20 proc. žmogžudysčių ir net 60 proc. šaunamojo ginklo panaudojimo mokyklose atvejų siejama su noru atkeršyti. Politikoje keršto siekis taip pat turi įtakos. Pavyzdžiui, kaip buvo pastebėta dienraštyje „The Washington Post“, Donaldo Trumpo pergalė JAV prezidento rinkimuose – tai darbo klasės baltaodžių kerštas už tai, kad sparčios ekonomikos globalizacijos akivaizdoje jie tapo niekam nebeįdomūs. Panašios nuotaikos tvyro ir daugelyje kitų sričių.

Kerštas ir agresija

Atlikta daugybė išsamių agresyvaus elgesio tyrimų, kuriais nustatyta, kad vieni labiausiai agresiją skatinančių veiksnių – alkoholio vartojimas, patirtos nuoskaudos ir polinkis į narcisizmą. Tačiau atsakyti į klausimą, kodėl kyla noras kerštauti, gerokai sunkiau, teigiama straipsnyje. Nėra paprasta tiriant smurtinį elgesį aiškiai įvardyti, kurie tokio elgesio elementai yra susiję būtent su noru atkeršyti.

Virdžinijos sandraugos universiteto (JAV) tyrėjas Davidas Chesteris kurį laiką nagrinėjo agresiją, tačiau netrukus suprato, kad smurto protrūkį paprastai nulemia kur kas sudėtingesnės aplinkybės, nei manyta. Tokiomis aplinkybėmis žmogų užplūstančias emocijas jis įvardija kaip tam tikrą psichologinę pereigą – tai mintys ir jausmai, žmogų apimantys tarp įvykusios provokacijos ir agresijos protrūkio.

„Man buvo smalsu, kaip žmogus patiria skriaudą ir kaip įvyksta perėjimas nuo skriaudos patyrimo iki agresyvaus atsako, – sako D. Chesteris, kurio įsitikinimu, atsakymas slypi troškime atsiteisti. – Taigi mėgindamas perprasti agresiją, ėmiausi tyrinėti kerštą.“

Tyrėjas užsibrėžė išsiaiškinti, kokie gi veiksniai lemia agresyvų elgesį. Kartu su kolega iš Kentukio universiteto (JAV) Nathanu DeWallu atlikęs tyrimą, jis nustatė, kad įskaudintas arba socialiai atstumtas žmogus, visų pirma, patiria emocinį skausmą. Su reagavimu į skausmą susijusios galvos smegenų dalies suaktyvėjimas pasireiškė būtent tiems dalyviams, kurie į atstūmimą atsakė agresyviai.

„Panašu, kad reikėtų kalbėti apie seniai žinomą polinkį į grėsmes ir skriaudas reaguoti agresyviai“, – teigia D. Chesteris.

Skausmas ir pasitenkinimas

Atlikdamas tolesnį tyrimą, D. Chesteris teigia buvęs nustebintas atradimu, kad emocinis skausmas yra susijęs su malonumu. Nustatyta, kad nors į atstūmimą žmogus pirmiausiai sureaguoja skausmingai, labai greitai, vos pagalvojęs apie galimybę pasitaikius progai atkeršyti, jis patiria tam tikrą pasitenkinimą – aktyvinama smegenų dalis, vadinamasis sutelktinis branduolys. D. Chesterio teigimu, provokuojami žmonės elgiasi agresyviai būtent dėl to, kad tai jiems teikia malonumo. Taigi kerštas iš tiesų gali būti saldus.

Siekdami išsiaiškinti dar daugiau detalių, D. Chesteris su N. DeWallu atliko seriją bandymų – jų medžiaga 2017 m. kovo mėnesį paskelbta žurnale „Journal of Personality and Social Psychology“.

Apibendrinus tyrimų rezultatus, paaiškėjo labai svarbus ir netikėtas dalykas. Pasirodo, tai, kad kerštas teikia malonumo, dar yra ne viskas. Padaryta išvada, kad žmogus siekia keršto jau tikėdamasis, jog kerštaudamas patirs malonumą.

„Kalbama apie gebėjimą reguliuoti emocijas“, – sako D. Chesteris. Gavę progą atkeršyti ir atlikę nuotaikos testą, atstumtieji buvo įvertinti taip pat kaip tie tyrimo dalyviai, kurie apskritai nepatyrė atstūmimo.

Vis dėlto, kaip nurodo BBC žurnalistė, šios išvados nederėtų skubėti priimti už gryną pinigą. Atlikti tyrimai nėra pakankamai išsamūs ir ilgalaikiai. Nesiaiškinta, ką žmogus jaučia po keršto akto praėjus kelioms dienoms ar savaitėms. Pasak D. Chesterio, preliminarūs (neskelbti) rezultatai rodo, kad kerštautojai patiria tik momentinį pasitenkinimą.

„Kaip kad dažnai pasitaiko, malonumas juntamas tik akimirką, – aiškina jis. – Taip užsisuka ciklas, kuris pamažu tampa priklausomybe [...]; paskui savijauta pasidaro blogesnė, nei prieš pradedant.“

Kerštas kaip atgrasomoji priemonė

Kodėl šis destruktyvaus elgesio modelis toks gajus, jei taip elgdamasis žmogus sukelia sau daugybę nereikalingų rūpesčių, kelia klausimą straipsnio autorė. Pasak M. McCullough, toks elgesys – ne klaida; kerštas turi labai svarbią prasmę. Visada atsiras teigiančių, kad kerštauti – blogai, kad kerštaudami rizikuojame susigadinti santykius, tačiau vien jau tai, kad gebame kerštauti, yra labai gerai. Specialisto teigimu, kerštas veikia kaip atgrasomoji priemonė ir padeda mums išgyventi. Jis siūlo pagalvoti apie kalėjimų ar nusikalstamų grupuočių kultūrą – prasidėjus su netinkamais asmenimis, kerštas, kaip padarinys, yra neišvengiamas.

„Jei garsėji kaip kerštautojas, žmonės nenorės su tavimi prasidėti ar tavimi pasinaudoti“, – svarsto D. Chesteris.

M. McCullough teigimu, vien mintis apie galimą kerštą gali atgrasyti nuo atitinkamų veiksmų.

„Pranašumas bus to pusėje, kuris į skriaudą kaip nors sureaguos, o ne to, kuris atsuks kitą skruostą ir leis skriaudikui elgtis kaip tinkamam, – sako jis. – Visai kaip alkis; žmogui tai pirminis poreikis, kurį būtina patenkinti. Tik atkeršijęs kerštautojas gali judėti pirmyn.“

Panašiai ir su alkio jausmu – tik valgydami galime jį numalšinti.

Taigi, jei pagrindinė keršto paskirtis – atgrasyti nuo galimų skriaudų, tuomet tai iš tiesų puikus dalykas, sako M. McCullough. Jis teigia nenorintis paskatinti žmonių kerštauti, tačiau tikina, kad būtų pravartu ne tik įvertinti teigiamus keršto aspektus, bet ir pagalvoti, kaip būtų galima padėti žmonėms pažaboti norą kerštauti.

Taigi, pasak straipsnio autorės M. Hogenboom, kai kitą kartą imsimės kurpti keršto planą, prisiminkime, kad malonumą patiriame būtent galvodami apie kerštą ir kad tas malonumas ilgai nesitęs. Verta įsidėmėti, kad šį jausmą, ko gero, patiriame ne veltui – baimindamiesi kerštingos mūsų reakcijos, nedori asmenys galbūt nedrįs mėginti mumis pasinaudoti.