Rašytojas, žurnalistas Markas Matousekas teigia, kad mokslų daktarė T. Brach – viena mėgstamiausių jo mokytojų. Ji – viena žymiausių budistinės meditacijos, emocinio gydymo ir dvasinio prabudimo žinovių Vakarų pasaulyje (jos paskaitų įrašus kas mėnesį nemokamai atsisiunčia beveik 200 tūkst. žmonių iš daugiau nei 150 šalių). T. Brach yra praktikuojanti klinikinė psichologė ir Įžvalgiosios meditacijos bendruomenės Vašingtone įkūrėja, ji medituoja ir moko meditacijos jau daugiau kaipnei 35 metus.
M. Matouseko parengtame interviu Tara Brach dalijasi mintimis apie dėmesingo įsisąmoninimo praktikos integravimą į terapiją ir atjautos svarbą gijimo procese.
– Pirmojoje savo knygoje „Radikalus priėmimas“ pabrėžiate, kad įsitikinimas, jog mums kažkas ne taip, lemia gilią ir gają kančią. Kaip nepriėmimas, atmetimas lemia tai, kad pratęsiame savo kančias?
– Nepriimdami mes tik dar labiau pasiduodame įtampai, kuri kyla dalykų, kokie jie tiesiog yra, akivaizdoje. Ši įtampa atskiria mus nuo mūsų pačių – ir kartu visatos – visumos. Būtent šis veiksmas ir skatina kančią. Žinoma, mums būdinga įsitempti susidūrus su tuo, kas nemalonu. Taip veikia mūsų nervų sistema, kad išgyventų. Vis dėlto mums naudinga išmokti toleruoti tai, kas yra, net jei kiekviena mūsų savasties kertelė byloja: atsitrauk, stumk tai šalin, pabėk, net jei tai prieštarauja mūsų įprastai būklei. Praktikuojant dėmesingą įsisąmoninimą derėtų stabtelėti ir pajusti, ar mums įmanoma likti su tuo, būti su tuo, kas kyla, o ne pasiduoti įprastai iš anksto užprogramuotai reakcijai. Kiek pajėgiame.
– Sakote, kad mes neturėtume versti savęs išsyk atsiverti patirčiai?
– Būtent. Vienas iš paklydimų, susijusių su dėmesingu įsisąmoninimu, yra manymas, kad, kai kyla kas nors sudėtingo, pasilikti su šia patirtimi visada gerai. Vis dėlto daugeliui mūsų tai gali būti tiesiog nepakeliama. Jei buvo patirta trauma, iš naujo susidūrus su ta pačia skausmo ar bejėgiškumo patirtimi, su kuria nepajėgta susidoroti, trauma gali pasikartoti. Dėl to palūžtama. Daugelis mūsų privalo išsiugdyti tinkamų savybių ir stiprybių prieš visiškai atsiverdami gyvenimui – tokiam, koks jis yra.
Tarkime, kas nors buvo išnaudojamas ir prisimena dalykų, kurie jam ar jai kelia tikriausią paniką ar siaubą. Gali prireikti savaičių, mėnesių, išties ilgo laiko, praleisto su terapeutu, dvasininku ar Dievu, arba su žmogumi, kuriuo tikrai pasitikite, kad išsiugdytumėte neuroninius šablonus, leidžiančius sukurti saugumo jausmą. Tai esminis dalykas. Turite jaustis pakankamai saugus, kad galėtumėte atsiverti tam, kas jums išties sunkiai pakeliama. Kitaip tariant, reikia tam tikro apšilimo, pasirengimo – tik tada pajėgsite toleruoti tai, su kuo susiduriate.
– Kai dirbu su kūrybinį rašymą studijuojančiais žmonėmis, juos dažnai sutrikdo bauginanti medžiaga, kurios gauti jie nesitikėjo. Ar, jūsų manymu, imantis giliai introspektyvaus darbo prasminga pasitarti su terapeutu?
– Tikriausiai. Esu mačiusi žmonių, kurie dorojasi su traumomis ir jau iš anksto gauna neblogų patarimų, kad pajėgtų suvaldyti savo baimes, bet apskritai atsakymas būtų – taip. Dauguma mūsų žaizdų susijusios su santykiais, mes esame gyvūnai, priklausantys gentims ir klanams, būtent iš čia kyla mūsų saugumo jausmas. Egzistuoja daugybė tyrimų, kurie rodo, kad mūsų baimės lygis sumažėja, kai jaučiamės ne vieni. Lankantis pas terapeutą sukuriama aplinka, kurioje baimė kartais sumažėja tiek, kad galima susitaikyti su tuo, kas yra, be to, žmogui taip lengviau sutelkti išteklius, leidžiančius išeiti iš intensyviai veikiančios būsenos, kai to reikia.
– Kartais svarstau, ar kartoti skausmingas patirtis yra žalinga, ar naudinga...
– Savo skausmingų patirčių aprašymas gali ir prisidėti prie gijimo, ir lemti pakartotinę traumą. Gali nutikti ir vienaip, ir kitaip. Gijimo požiūriu, pravartu, kad mūsų patirtys dažnai mums atveria kelią į klodus, kur glūdi mūsų baimė, skausmas, sielvartas. Jei galite tai priimti lengvai, prisimindami nutikusią istoriją, bet likdami atviri susiformavusiai patirčiai, tada gijimas įmanomas. Mano nuomone, transformaciją lemia gebėjimas kūniškai pajusti, kur žioji žaizda. Tačiau patirtis gali vesti ir prie dar didesnės žaizdos, pernelyg skausmingos ir nepakeliamos. Tai yra vienas iš iššūkių, su kuriais susiduriama atkartojant tuos pat naratyvus ir įsitikinimus. Šiaip ar taip, jei nėra aiškaus ketinimo vėl žengti į išgyventą patirtį, vėl susidurti su patirtu pažeidžiamumu, transformacija iš tiesų neįvyksta.
– Kaip dėl patirčių perfokusavimo? Ar tai nėra gijimo proceso dalis?
– Ką turite omenyje, sakydamas „perfokusavimas“?
– Esu biografas, aprašantis asmeninius patyrimus, tad kartais mane persmelkia mintis: oho, ar aš tikrai taip manau? Ar aš tikrai įsitikinęs, kad taip ir nutiko? Iš tokių akimirkų gimsta įžvalgos.
– Gražus pastebėjimas. Tokie klausimai gali padėti išsiaiškinti prielaidas, kurios jus slegia ištisus dešimtmečius. Man labai patinka tokia tibetiečių mokytojo Chokyi Rinpoche’ės frazė: „Teisingai, bet tai netiesa“ (angl. Real but not True). Teisingai – ta prasme, kad toks iš tiesų yra įsitikinimas. Jis išties tarpsta mano sąmonėje, gimdo realius jausmus, tačiau šitai nereiškia, kad tai tiesa.
Užuot įsitempdami ir pasiduodami baimei, kai susiduriame su sunkumais, mes galime mokytis tiesiog stabtelėti. Aš tai vadinu šventu menu stabtelėti.
– Argi mes neaugame lygiai tiek, kiek susiduriame su tiesa? Mane žavi ryšys tarp tiesos sakymo ir pabudimo. Tarp nelaimių ir nušvitimo.
– Evoliucijos požiūriu, bet kuriai būtybių rūšiai susiduriant su rimtu iššūkiu, tas iššūkis pareikalauja didžiausių išteklių prisitaikyti. Prisitaikyti, augti, stiprėti, ugdytis kūrybiškumą ir lankstumą neįmanoma, jei individas nesusiduria su kuo nors sudėtingu. Daugelis dvasinių tradicijų moko, kad būtent mūsų patiriamos kančios sužadina mūsų gebėjimą atjausti. Žinoma, yra daug žmonių, kurie tiesiog pasiekia savo ribas, kenčia, bet nepabunda. Taigi čia reikia malonės, bet itin svarbi ir praktika. Užuot įsitempdami ir pasiduodami baimei, kai susiduriame su sunkumais, mes galime mokytis tiesiog stabtelėti. Aš tai vadinu šventu menu stabtelėti. Pasirinkti būti, užuot reaktyviai judėjus pirmyn.
Neretai pasitelkiu vieną akronimą, kuris gali būti pravartus daugeliui žmonių. Susidūrę su sudėtinga situacija mes linkę grįžti prie senų įpročių: bėgti, kovoti, sustingti, gintis, saugoti, įrodyti ir pan. Tačiau jei stabtelėtume ir pasitelktume akronimą R.A.I.N., pajėgtume šį modelį pakeisti. „R“ (pagal angl. recognize – vert. past.) – tiesiog pripažinti tai, kas vyksta čia ir dabar. „A“ (angl. allow) – leisti tam vykti, bent kurį laiką, nebandyti išvengti. Tiesiog stabtelėti. „I“ (angl. investigate) – tyrinėti, pasitelkiant betarpiškas intencijas ir gerumą. „N“ (angl. not identified) – nesitapatinti. Tada, užuot pasidavę baimei ar pasijutę auka, atsiduodame jausmui, kad atsidūrėme dėmesingumo ir gerumo kupinoje erdvėje, kuri išties alsuoja laisve. Jei gebėsime stabtelėti, kai kas nors atsitinka, ir pasitelkti šias būsenos ypatybes, pajėgsime atsipalaiduoti ir pailsėti platesne buvimo prasme.
– Kaip kūrybiškumas siejasi su transformacija ir gijimu?
– Kartais mūsų sąmonę imu gretinti su televizoriumi (metaforiškai, žinoma). Didžiąją dalį laiko praleidžiame paskendę mintyse, kurios formuoja mūsų realybę. Kai peržengiame konceptualų protą, kai iš naujo patiriame pojūčius, tarytum atsiveriame atmosferai, kurioje per mus srūva universali intelekto ir meilės energija. Kūrybiškumas – tai universali energija, kuri mumis srūva. Užuot laikę save savitu televizoriumi, mes atsiveriame visam būties laukui ir tampame atviri įžvalgoms, kūrybiškumui ir meilei. Kai mumis srūva kūrybinės galios, mes, žinoma, galime jas įvilkti į mintis. Tai normalu. Pavyzdžiui, Albertas Einsteinas, pasakodamas, kaip atrado kai kuriuos pagrindinius fizikos principus, prilygina tai mistinėms įžvalgoms, grynam kūrybiškumui, ištikusiam tiesiog akimirksniu. Tada paskesnius dešimt metų jis praleido tas įžvalgas tinkamai artikuliuodamas – jau pasitelkdamas savo nuostabų protą. Gyventi konceptualioje realybėje ir atsiverti intuityvesnei intelekto sričiai nėra tapatu, čia glūdi svarbi skirtis.
– Atsivėrimas šiai sričiai taip pat turi gydomąjį poveikį.
– Žinoma, nes sritis, kuriai atsiveriame, yra mūsų būties visuma, mūsų esybės – to, kas iš tiesų esame, – pilnatvė. Mes esame visai ne tai, kuo manomės esą. Mes gyvename labai siauroje naratyvo erdvėje ir pamirštame tikrosios savo būties gelmę ir matmenis. Gydami atrandame kur kas paslaptingesnes buvimo, švelnumo, atvirumo ir gyvybingumo ypatybes, kurios peržengia bet kokį egocentrišką savęs suvokimą. Vienas paliatyvinės priežiūros specialistas, dirbęs su tūkstančiais žmonių, pasakojo, kad dažniausiai mirštantieji apgailestauja tardami: „Aš negyvenau pagal tikrąjį savo supratimą. Aš gyvenau prisitaikydamas prie aplinkinių lūkesčių.“ Tai svarbus pripažinimas, kaip galime nugyventi ištisus dešimtmečius itin siaurai suvokdami save. Psichologinis gijimas ir tai, ką vadiname dvasiniu keliu, pagrįsti atsiskleidimu. Pabudimu, leidžiančiu suvokti visą to, kas esame, mastą.
– Tam reikia praktikos?
– Taip, daug praktikos. Yra tokia budistinė malda, ji skamba taip: „Tegul viskas, kas atsiranda, pasitarnauja išminčiai ir užuojautai žadinti. Tegul viskas, kas vyksta mūsų gyvenimuose bet kokiomis aplinkybėmis, pasitarnauja tam.“ Mes ugdome įsipareigojimą mylėti gyvenimą, kad ir kas nutiktų. Tai mums leidžia gilinti tikėjimą, kad iššūkiai ir sunkumai, su kuriais susiduriame, iš tiesų stiprintų mūsų esybę ir atvertų širdis. Jei tik norime skirti tam dėmesio.
Naujausi komentarai