– Kas yra paauglystė?

– Paauglystė – sandūra tarp vaiko ir suaugusiojo. Tai tėvams gana didelis iššūkis, nes vyksta labai dideli pokyčiai. Paauglystė gali prasidėti nuo 9–10 metų ir tęstis iki 17–18 metų. Atrodo, tai turėtų būti jaunystė, bet dar vyksta vertybių (savivertės, savęs pažinimo, santykių su žmonėmis) sistemos formavimasis, branda nėra pasibaigusi. Tiesiog mes matome, kaip keičiasi kūnas, bet psichologiniai pokyčiai plika akimi nematomi. Vis dėlto labai svarbus ir fiziologinis virsmas – paaugliui reikia su savo kūnu apsiprasti, suvokti, koks jis yra. Tai irgi iššūkis.

– Kaip rasti aukso vidurį ir leisti asmenybei formuotis, pavyzdžiui, „išsitaškyti“, jeigu jau užėjo toks noras, ir kartu sutramdyti emocijas, kad jos nevirstų į isterijas ar dar baisesnius dalykus?

– Periodas sunkus tiek tėvas, tiek vaikams, nes viskas nauja. Su kiekvienu vaiku reikia elgtis individualiai. Bendras atsakymas – matyti savo vaiką ir prisiminti, kad jis auga, kaip tėvai jį augina. Labai svarbus tėvų elgesys, tarkim, ar jie mato vaiką, ar ne, ar įvertina jo pastangas. Gal mato, bet nepasako. Kai kas gali sakyti, kad nereikia vaiko pergirti, bet gal vertėtų.

Paminėjote žodį „išsitaškymas“ – tai impulsų nekontroliavimas. Taip, kartais emocijų gali būti tiek daug,  kad paauglys nemoka su jomis susitvarkyti. Jei aš staiga nutylu ir savyje laikau pyktį – ar aš moku sutvarkyti? Ko aš pats tada mokau vaiką – užspausti pyktį, nedemonstruoti, neįvardyti?  O gal atsitraukti? Taigi tėvai yra suaugę ir paauglys turi turėti tinkamą pavyzdį, kad galėtų orientuotis, kaip reikia elgtis.

Taigi kaip su „išsitaškymu“? Kai kurios šeimos, kuriose vyksta ginčai, sako „mes itališka šeima, mes aiškinamės“. Gali būti itališka šeima, gali būti islandiška, kokia tik nori. Bet visi žmonės turi jausmų ir turi mokytis su jais tvarkytis – pasakyti, o ne rėkti ar muštis. Kitaip vaikui atrodo, kad jei bloga, galima rėkti, trankyti durimis. Taigi jei vaikas taškosi, pažiūrėkite į tėvus.

– Kaip elgtis tėvams, jeigu jų nuomonės dėl vaiko elgesio išsiskiria?

– Tėvai yra skirtingi žmonės ir nuomonės gali skirtis, todėl svarbu jas derinti. Jei vienas iš tėvų kažką leidžia, o kitas ne, tai netinkama. Tuomet nereikia kaltinti vaiko, kad jis pradeda manipuliuoti. Tėvai turi susitarti dėl vaiko poreikių tenkinimo ir ribų. Bendras požiūris, kaip auklėti vaiką, privalomas abiem tėvams.

– Kartais tėvai nepastebi to, kas vaikui labai svarbu. Kaip tai pakeisti?

– Reikia ugdyti supratimą. Vienas pasakytas ar nepasakytas sakinys gali turėti labai didelę reikšmę žmogaus gyvenime. Ypač tada, kai tema tuo periodu aktuali. Kai paaugliui svarbu išvaizda, jam reikia, kad jis būtų priimtas, kad gautų patvirtinimą, jog viskas gerai. Todėl tėvams privaloma domėtis, eiti į paskaitas, skaityti literatūrą – t. y. atsinaujinti ir tobulėti. Tėvai juk nenori vaikui pakenkti, bet kartais ko nors nemato, nes tai nauja.

– Kaip vaikui pasakyti, kad paauglystė – gražus periodas?

– Jei tėvai patys tai jaus, tai jaus ir vaikas. Visi laikotarpiai – ir paauglystė, ir vaikystė, ir branda – puikūs, turi savo žavesio. Virsmas nelengvas, bet tai negadina žavesio. Paauglystė – puikus periodas, kai žmogui galima labai padėti, kad jis vėliau sėkmingai gyventų. Manau, kad tai žavu.

Reikia mėgautis santykiais, nes vaikas auga, bręsta, jis tuoj taps geru pokalbių partneriu. Kodėl tuo nepasimėgavus?

Vaikas yra puikus pokalbių partneris, puikus pagalbininkas – tuo reikia naudotis. Vaikai auga ne taip, kaip laistoma žolė. Jie auga kartu su tėvais, mokosi. Juos ugdo buvimas kartu ir pokalbiai. Bendravimas duoda naudos ne tik intelektualine, ugdymo, bet ir pasitenkinimo prasme. Sveikinu žmones, kurie to nebijo ir turi tam energijos.