Vidutinis amerikietis naudojasi penkiomis paskyromis ir kasdien jose praleidžia maždaug valandą ir dvidešimt minučių. Tarp populiariausių socialinių tinklų – „Twitter“, „Facebook“, „Linkedin“ ir „Instagram“; ne per toliausiai nuo jų ir „Snapchat“ bei interneto pažinčių svetainės „Tinder“ ir „Bumble“. Asmenines paskyras „Facebook“ ir „Instagram“ tinkluose turi net mūsų augintiniai: vienas mygtuko paspaudimas ir jūs jau kokio nors šuns ar katino sekėjas.

Idealizuota gyvenimo versija

Norime būti tobuli: kelti tik geriausius vaizdo įrašus, dalytis tik geriausiomis nuotraukomis ir jei pristatinėti naujienas, tai tik geriausiai. Mums reikia, kad mus mėgtų, sektų ir komentuotų. Vis dėlto tai, kas vyksta socialiniuose tinkluose, tėra geriausių mūsų gyvenimo momentų atspindys: norime pasirodyti ir pasigirti, nors realiame gyvenime viskas galbūt anaiptol nėra taip gražu.

Vis dėlto tai, kas vyksta socialiniuose tinkluose, tėra geriausių mūsų gyvenimo momentų atspindys: norime pasirodyti ir pasigirti, nors realiame gyvenime viskas galbūt anaiptol nėra taip gražu.

Gyvename pasaulyje, kuriame nuolat save lyginame su kitais ir net nesistengiame suprasti, kas mus inspiruoja ir nuvilia, kas skatina įveikti kliūtis ir siekti tikslų. Esame per daug įsijautę į pastangas socialiniuose tinkluose atrodyti tobuli. Nė akimirkai negalime atsitraukti, giliai atsikvėpti ir atsijungti nuo šio virtualaus pasaulio. Retas kuris iš mūsų socialiniuose tinkluose dalijamės kasdieniais rūpesčiais – iš dalies taip yra dėl to, kad jaučiame savotišką spaudimą rodyti tik tai, kas nuostabu, o ne atvirauti, rašo K. Fuller.

Naudodamiesi socialiniais tinklais, žmonės įgyja galimybę užmegzti ir palaikyti tarpusavio ryšį – nesvarbu, nei kuriame žemyne, nei kurioje laiko zonoje jie yra. Tačiau ar nekyla pavojus tapti priklausomiems? Ar nėra taip, kad idiliškas savo gyvenimo vaizdavimas internete tėra būdas tariamai pakelti savo savivertę?

Dauguma žmonių „Facebook“ atsidaro iš pat ryto: daugeliui tai yra tapę kasdieniu ritualu. Tyrimai rodo, kad, naudojantis socialiniais tinklais, smegenys gauna teigiamų paskatinimų. Vieno populiaraus tyrimo metu paaiškėjo, kad smegenų dalyje, vadinamajame sutelktiniame branduolyje (lot. nucleus accumbens), aktyvesnė reakcija įvyksta tiems, kurie yra teigiamai įvertinami patys, negu tiems, kurie pamato, kad teigiamai įvertinami yra kiti.

Tenka pripažinti, rašo K. Fuller, kad atsispirti teigiamiems paskatinimams nėra paprasta. Būtent todėl tiek „Facebook“, tiek kiti socialiniai tinklai gali sukelti priklausomybę. Tai, kaip socialiniame tinkle žmogus pristato savo būseną, ir tai, kokias nuotraukas į jį kelia, veikiausiai tėra idealizuota jo realaus gyvenimo versija.

Noras nedelsiant gauti atpildą

Socialinių tinklų turinį paprastai nulemia žmogaus noras nedelsiant patenkinti poreikį sulaukti dėmesio ir įsitikinimas, kad dėmesio kiekis yra tiesiogiai proporcingas laimės kiekiui. Naršant pažinčių socialiniuose tinkluose, mūsų smegenims prireikia mažiau nei sekundės nuspręsti, į kurią pusę, kairę ar dešinę, brūkštelti per ekraną. Sprendimas tampa aiškus vos pažvelgus į žmogaus išvaizdą. Lygiai taip pat greitai apsisprendžiame ir dėl to, ar į „Facebook“ draugo įkeltą nuotrauką įvertinti į viršų iškeltu nykščiu, ar ne.

Pastebėję, kad malonumas blėsta, imamės ieškoti to, kas suteiktų jo daugiau – būtent dėl šios priežasties braukiame kairėn, nustojame būti sekėjais ir „išdrauginame“. Tokia praktika gali paskatinti tinklų naudotojus nuolat lyginti save su kitais ir mažiau galvoti apie savo pačių gyvenimą, o tai savo ruožtu gali išprovokuoti neigiamus pojūčius, pavyzdžiui, pavydą, ir sumenkinti savivertę.

Tyrimų duomenimis, tiems paaugliams, kurie socialiniuose tinkluose kasdien praleidžia po daugiau kaip dvi valandas, dažniau nustatomi tokie psichinės sveikatos sutrikimai kaip depresija ir nerimas.

Bene labiausiai paveikta socialinių tinklų naudotojų grupė – paaugliai. Tyrimų duomenimis, tiems paaugliams, kurie socialiniuose tinkluose kasdien praleidžia po daugiau kaip dvi valandas, dažniau nustatomi tokie psichinės sveikatos sutrikimai kaip depresija ir nerimas. Nors tiesioginio priežastingumo įrodymų trūksta, turimi rodikliai patvirtina, kad koreliacijos tarp paauglių dalyvavimo socialiniuose tinkluose ir depresijos iš tiesų esama. Pasak straipsnio autorės, tai būtų galima sieti tiek su greito atpildo teorija, tiek su žema žmogaus saviverte, tačiau gali būti, kad įtakos tam turi ir kibernetinėje erdvėje vis labiau įsigalinti patyčių problema.

„Gali būti, kad psichikos sveikatos problemų turintys paaugliai, besijaučiantys atstumti ir vieniši, tokiu būdu ieško su kuo pabendrauti“, – teigia pagrindinis minėto tyrimo rengėjas Huguesas Sampasa-Kanyinga iš Otavos universiteto (Kanada).

Saugoti tai, kas svarbiausia

Socialiniai tinklai gali padėti susiburti žmonėms iš atokiausių kraštų. Galimybė palaikyti ryšius ir draugauti, kurią siūlo tokie tinklai, kaip, pavyzdžiui, „Facebook“, gali gerokai palengvinti gyvenimą, ypač jei mylimi žmonės gyvena toli. Didžiausias trūkumas – kad technologijos išstumia tikrus santykius ir žmonės ima prarasti gyvo bendravimo įgūdžius.

Taigi, K. Fuller teigimu, labai svarbu nepraleisti progos pabendrauti susitikus ir pakankamai dėmesio skirti tikriems, ilgalaikiams ir nuoširdiems santykiams puoselėti. Ji pataria pernelyg nesureikšminti socialiniuose tinkluose paskelbtų įrašų ar įkeltų nuotraukų populiarumo, nes tai gali vesti į priklausomybę. Dar geriau būtų išsiugdyti įgūdį tam tikrą laiką per dieną ar per savaitę pabūti atsijungus nuo socialinių tinklų ir apskritai nuo technologijų, bent jau kelionėje ar prie pietų stalo. Autorė siūlo pamėginti socialinius tinklus tikrinti tik kompiuteryje – iš telefono programėles ji rekomenduoja išdiegti. Pasak jos, yra begalė būdų išvengti liūdesio, kurį sukelia socialiniai tinklai: tereikia nusistatyti ribas ir laimę rasti bus kur kas paprasčiau.