Skatina moralų elgesį

Pasakose veikėjai vaizduojami aiškiai geri ar blogi: yra piktoji pamotė ir geraširdė Pelenė; nelaboji ragana ir gerų ketinimų vedami Joniukas ir Grytutė. Kaip teigia vaikų psichologas ir psichiatras Bruno Betelheimas, vaikui parodžius du priešingus asmenybių tipus, jis lengvai supras jų skirtumus, o tai lems norą tapatintis su geruoju veikėju ir atmesti blogąjį.

Be to, pasakose dorą elgesį skatina tai, kad protagonistas pasižymi patraukliausiomis vaikui savybėmis – yra draugiškas, dažnu atveju myli gyvūnėlius, pasidabinęs gražiausia suknia ar kostiumu – visą laiką, kol pagrindinis veikėjas įveikia kliūtis, vaikas su juo tapatinasi, taip perimdamas doro elgesio normas. Vokiečių mokslininko Knoxo nuomone, pasakos „skatina empatijos vystymąsi“.

Paula Išganaitytė./ P. Išganaitytės asmeninio archyvo nuotr. 

Pasaka vaikui ne tik nekelia reikalavimų, bet ir drąsina įveikti kliūtis, suteikia vilčių, kad tai įmanoma.

Tačiau svarbu pabrėžti, kad tik daug kartų išklausęs pasaką ir pakartotinai ją apmąstęs, vaikas gali priimti siūlomus moralinius principus. Pasak B. Betelheimo, tik tuomet vaikas galės pasinaudoti pasakos teikiama galimybe suprasti save ir savo patyrimus pasaulyje,  susiformavęs pasakos prasmę asmeniškai jam, galės surasti jį kamuojančių sunkumų sprendimus.

Padeda mažinti įtampą

Visiems žmonėms yra būdingi blogi, t. y. socialiai nepriimtini polinkiai, – tai plačiai aptaria psichoanalizės tėvu laikomas Sigmundas Freudas. Vaikams jų patyrimas gali būti itin sunkus, sukrečiantis, keliantis bejėgystės jausmą, kadangi vaikai šių polinkių sąmoningai valdyti negali.

Pasakų blogieji veikėjai padeda vaikui patenkinti šiuos poreikius savo vaizduotėje, taip išlaisvinama susikaupusi įtampa. Be to, iškilus nedoro elgesio impulsui, pvz., mušti, kąsti, rėkti ir pan., vaikas jau turės vaizdinį iš pasakos, kaip šis poreikis patenkinamas, ir tai gali vaiką sustabdyti nuo tikro polinkio realizavimo.

Suteikia saugumo

Pasakoms kone visais atvejais būdinga laiminga pabaiga – tai itin svarbus aspektas sklandžiai psichologinei vaiko raidai.

Išgirdęs laimingą pabaigą, vaikas yra patikinamas, kad viskas baigsis gerai. Jis įgis drąsos ir ryžto stengtis išsivaduoti iš keblios situacijos. Vaikui tokį (iš dalies fiktyvų) saugumą patiriant pakartotinai, jis gali pajusti pasitikėjimą gyvenimu, kartu ir didesnį pasitikėjimą savimi. Psichologė Sanyal pabrėžia: „Išgirdę šias istorijas, vaikai patikinami, kad, net jei situacija atrodo beviltiška, sumanus ir miklus vaikas galės pasirūpinti savimi.“

Gero ir palankaus pasaulio iliuzijos vaikas nepajėgus susikurti savarankiškai – tam puikiai pasitarnauja pasakos. Sužinojęs, kad tam, jog gėris laimėtų, nereikia būti stipresniam, turtingesniam ar viršesniam, vaikas gauna paskatinimą kliautis vidinėmis savo savybėmis – gerumu, sumanumu, darbštumu.

Situacijos: pasakoms kone visais atvejais būdinga laiminga pabaiga – tai itin svarbus aspektas sklandžiai psichologinei vaiko raidai./ iStock nuotr. 

Drąsina įveikti kliūtis

Pasakoje „Pelenė“ pagrindinė veikėja buvo vargingesnė, silpnesnė už savo skriaudėją pamotę, tačiau sugebėjo ją įveikti dėl savo doros širdies. Be to, tiek „Pelenėje“, tiek daugelyje kitų pasakų gerajam veikėjui į pagalbą atskuba išorinės jėgos – geroji fėja, kalbantys gyvūnėliai ir pan. – formuojamas įsitikinimas, kad, siekiant gero tikslo, pasaulis vaiką palaikys, jam pagelbės išorinės jėgos.

Taigi pasaka skatina priimti moralaus elgesio principus, tad galiausiai moralus elgesys taps vaiko vertybių sistemos dalimi ir nebebus priklausomas nuo išorinių pastiprinimų (pagyrimų, materialinių apdovanojimų ir pan.). Pasaka vaikui ne tik nekelia reikalavimų, bet ir drąsina įveikti kliūtis ir suteikia vilčių, kad tai įmanoma.