Tad „kiekvieno, esančio kuo nors“ konkrečioje socialinėje grupėje (bendradarbių komandoje, paauglių grupėje, draugų rate ar studentų organizacijoje), elgesys gali atrodyti neįprastas kitos socialinės grupės nariams. Priešingai, bet kuris socialinės grupės narys, kuris ima žaisti kitus žaidimus, veikiausiai bus išstumtas, tačiau greitai supras, kad jį mielai priima kita socialinė grupė. Leidyklos VAGA išleistas, klasika tapęs Erico  Berne’o bestseleris  „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“ – tai universalus santykių psichologijos gidas, padėsiantis atpažinti ir nesivelti į ydingus „žaidimus“ ir manipuliacijas darbiniuose ir asmeniniuose santykiuose, geriau suprasti ir koreguoti savo elgesį.

Žaidimai perduodami iš kartos į kartą. Individo mėgstamo žaidimo ištakų galima aptikti jo tėvų, net senelių kartoje, jis perduodamas vaikams, kurie savo ruožtu, jei nebus įvykdyta sėkminga intervencija, išmokys šių žaidimų ir vaikaičius. Iš kartos į kartą perduodami žaidimai gali susilpnėti arba pakisti. Vaikų „auklėjimas“ visų pirma yra jų mokymas – kokius žaidimus žaisti. Skirtingos kultūros ir skirtingi socialiniai sluoksniai turi savo mėgstamus žaidimus.

Žaidimai sumuštinio principu įsiterpę tarp neįpareigojančio bendravimo ir artimumo. Neįpareigojantis bendravimas nusibosta, kaip nusibosta ir reklamai skirti kokteilių vakarėliai. Artimumas reikalauja elgtis ypač apdairiai, nes jam savo ruožtu gali paprieštarauti vieno iš žaidžiančiųjų – Tėvo, Suaugusiojo ar Vaiko – rolę prisiėmęs asmuo Visuomenė nepatikliai raukosi matydama atvirumą, jei jis demonstruojamas ne asmeninėje aplinkoje. Sveika nuovoka mus įspėja, kad atvirumu visuomet galima piktnaudžiauti. Vaikas bijo atvirumo, nes jį gali demaskuoti. Taigi tam, kad pabėgtų nuo neįpareigojančio bendravimo nuobodulio, išvengtų artimumo pavojaus, dauguma žmonių pasirenka kompromisą – žaidimus. Jais dažniausiai ir užpildomos pačios įdomiausios žmonių bendravimo valandos. Tai socialinė žaidimų reikšmė.

Ydingos žaidėjų rolės

Daugelį bendravimo žaidimų ypač intensyviai žaidžia sutrikusios asmenybės. Kuo sutrikimai didesni, tuo intensyviau žaidžiama. Gana keista, tačiau šizofrenikai, atrodo, atsisako žaisti žaidimus ir iš karto reikalauja atvirumo. Kasdieniame gyvenime daugiausiai žaidžia dvi grupės – Niurzglių ir Menkystų, arba Bukagalvių vaidmenis prisiimantys žmonės

Niurzglys – žmogus, pykstantis ant savo motinos. Pasigilinus paaiškėja, kad jis pyksta ant jos nuo ankstyvos vaikystės. Paprastai savo pykčiui pateisinti jis randa „vaikiškų priežasčių“. Gal kritišku berniukui brendimo laikotarpiu motina jį apleido, nes susirgo ir pateko į ligoninę, gal pagimdė per daug jaunesnių broliukų ir sesučių. O gal apleido jį sąmoningai. Nesvarbu, kaip ten buvo, tačiau nuo to laiko jis tapo niurzgliu.

Moterų jis nemėgsta, nors gali būti net donžuanu. Apsisprendimą nuolat būti blogos nuotaikos jis gali pakeisti bet kuriuo savo gyvenimo laikotarpiu, panašiai kaip staiga apsigalvoja vaikai, kai ateina metas sėsti prie pietų stalo. Ir suaugusį niurzglį, ir mažą niurzgliuką nebeniurzgėti gali paskatinti tos pačios aplinkybės. Reikia išgelbėti gerą vardą, be to, mainais už privilegiją niurzgėti jam turi būti pasiūlyta kas nors vertingesnio.

Niurgzlio vaidmenį prisiėmusiam pacientui nusprendus apsilankyti pas psichiatrą, jį reiktų kruopščiai parengti, pasirinkti tinkamą laiką ir nuostatas. Terapeuto šiurkštumas ar spaudimas neduos rezultatų, kaip ir susidūrimas su niurzgiančiu mažu berniuku. Ilgainiui pacientas atsilygins terapeutui už netinkamą elgesį taip, kaip mažylis anksčiau ar vėliau atsilygina netaktiškiems tėvams. Apie Niurzgles galima pasakyti tą patį, tik jos pyksta ant savo tėvo. Todėl su tokiomis moterimis bendraujantis terapeutas turėtų būti ypač apdairus. Jis rizikuoja būti priskirtas „vyrams, kurie niekuo nesiskiria nuo jos tėvo“.

Šiek tiek Menkystos esama kiekviename žmoguje, tačiau žaidimų analizės tikslas yra sumažinti tai iki minimumo. Šiuo atveju Menkysta yra tas, kuris per daug jautrus Tėvo įtakoms. Tad kritiniais momentais bus trukdoma jo Suaugusiajam apdoroti duomenis bei reikštis Vaiko spontaniškumui, o padariniai, tikriausiai, bus netinkamas arba netaktiškas elgesys. Kraštutiniais atvejais Menkysta gali susielieti su Pamaivos, Prielipos ar kitomis žaidėjų rolėmis.

Menkystos nereikėtų painioti su sutrikusiu šizofreniku, kurio Tėvas nefunkcionuoja, o Suaugusysis vos gyvas, todėl jis su pasauliu bendrauja iš sutrikusio Vaiko pozicijų. Įdomu, kad apskritai Menkysta yra epitetas, taikomas tik vyrams arba retais atvejais vyriško tipo moterims. Snobė yra didesnė Bukagalvė negu Menkysta, paprastai šis epitetas taikomas moterims, tačiau retsykiais juo apibūdinamas ir šiokių tokių moteriškų bruožų turintis vyras.

Sąmoningumo, spontaniškumo ir artimumo vaidmuo santykiuose

Savarankiškumas, arba autonomija, bene svarbiausia kompetencija, padėsianti išsilaisvinti iš ydingų santykių žaidimų. Ji pasiekiamas išlaisvinus tris gebėjimus – būti sąmoningam, spontaniškam ir artimam.

Sąmoningumas – reiškia sugebėjimą pačiam suvokti, patirti ir pajausti ką nors, nepriklausomai nuo kitų nuomonės, išankstinių nuostatų ar elgesio modelių, t. y. įsisąmoninus, o ne taip, kaip žmogus išmokytas. Pagrįstai galima tvirtinti, kad kūdikiai mato, girdi ir mąsto kitaip nei suaugusieji ir kad pirmaisiais gyvenimo metais jie turi gilesnį grožio pojūtį. Berniukas su džiaugsmu stebi paukščius ir gėrisi jų čiulbesiu. Bet štai pasirodo „gerasis tėvelis“, kuriam atrodo, kad jis turėtų „pasidalyti patirtimi“ ir padėti sūnui „vystytis“.

Jis pareiškia: „Štai čia kėkštas, o čia žvirblis.“ Vaikas nebegali savaip matyti paukščių ar girdėti jų čiulbesio, nes dabar jis turi matyti ir girdėti juos taip, kaip nori jo tėvas. Tėvas turi savų priežasčių, nes juk tik nedaugelis žmonių gali sau leisti prabangą – gyventi klausydamiesi paukščių giesmių, tad kuo anksčiau berniukas pradės „mokytis“, tuo geriau. Gal užaugęs jis taps ornitologu. Vienas kitas žmogus vis dar gali matyti ir girdėti „savuoju“ būdu. Tačiau dauguma žmonių praradę sugebėjimą būti tapytojais, poetais ar muzikantais, jiems nepalikta jokių galimybių tiesiogiai matyti ir girdėti, net jei jie galėtų sau tai leisti. Šią patirtį jie gali gauti tik iš kažko kito. Tokio sugebėjimo atgaivinimas čia vadinamas „įsisąmoninimu“.

Fiziologiškai įsisąmoninimas yra eidetinė percepcija, artima eidetinei vaizduotei. Galbūt kai kuriems individams būdingas gebėjimas išlaikyti atmintyje ir gyvai atgaminti daiktų  ar reiškinių vaizdus. Eidetinis suvokimas gali pasireikšti įvairiose (skonio, kvapo, judesio) srityse. Taip gimsta menininkai – kulinarai, parfumerijos specialistai ir šokėjai, kurių amžinoji problema yra rasti auditoriją, pajėgiančią įvertinti jų kūrybiškumą.

Būti sąmoningam – tai gyventi čia ir dabar, ne kur nors kitur – praeityje ar ateityje. Taikliai amerikietiškojo gyvenimo galimybes iliustruoja skubėjimas ryte į darbą. Pagrindinis klausimas – „Kur žmogaus sąmonė, kai jo kūnas automobilyje?“ Štai dažniausi atvejai.

1. Žmogus, kuriam ypač svarbu atvykti į darbą laiku, yra labiausiai suskilęs. Kai jo kūnas automobilyje, jo sąmonė jau prie kontoros durų. Betarpiškos savo aplinkos jis nė nepastebi, nebent tiek, kiek ji kliudo, kol jo kūnas pasiveja psichiką. Tai vidutinybė, kuriai labiausiai rūpi gerai pasirodyti viršininko akyse. Jei jis vėluoja, pasistengs atvykti uždusęs. Jam vadovauja paklusnus Vaikas, žaidžiantis „Pažiūrėk, kaip aš stengiausi“. Važiuodamas šis asmuo yra visiškai praradęs savarankiškumą, o kaip žmogiška būtybė jis iš esmės yra miręs. Visai įmanoma, kad tokia situacija tampa palankiausia dirva aukštam kraujospūdžiui ir arterijų trombozei vystytis.

2. Kita vertus, Niurzglys mažiau jaudinasi dėl to, ar atvyks laiku, jis stengiasi sugalvoti kuo daugiau priežasčių, kodėl pavėlavo. Mažos nesėkmės, ne laiku užsidegę šviesoforai, kitų vairuotojų klaidos arba kvailumas. Tai atitinka jo schemą, ir paslapčia jis džiūgauja dėl pasekmių, paremiančių jo maištingo Vaiko arba teisiojo Tėvo žaidimą „Žiūrėkit, ką per juos padariau“. Jis irgi visiškai nemato savo aplinkos, išskyrus tiek, kiek ji tinka jo žaidimui, todėl jis tėra pusiau gyvas. Jo kūnas automobilyje, tačiau jo sąmonė keliauja ieškodama priekaištų ir skriaudų.

3. Rečiau sutiksime „natūralų vairuotoją“, kuriam vairuoti automobilį yra malonus užsiėmimas ir menas. Susitapatinęs su automobiliu jis greitai ir meistriškai skinasi kelią per transporto grūstį. Jis irgi nepastebi aplinkos, nebent tiek, kiek ji leidžia atsiskleisti jo meistriškumui, tačiau save ir automobilį jis įsisąmonina be galo puikiai ir valdo jį nuostabiai, ir šia prasme jis tikrai gyvas. Tokį vairavimą formaliai galima priskirti Suaugusiojo neįpareigojančiam bendravimui, kuris gali teikti pasitenkinimo ir Vaikui, ir Tėvui.

4. Asmuo, sąmoningai esantis dabartyje, yra susijęs su aplinka – dangumi ir medžiais – ir turi judėjimo jausmą. Skubėti – reiškia į tą aplinką nekreipti dėmesio, suvokti tik tai, kas dar nematoma, kas už kelio posūkio, arba suvokti tik kliūtis ar tik save patį. Dabartį suvokiantis žmogus yra gyvas, nes jis žino, ką jaučia, kur yra, jis junta laiko tėkmę. Jis žino, kad kai mirs, tie medžiai ir toliau žaliuos, tačiau jo čia jau nebebus, ir jis negalės į juos pažvelgti, tad nori išvysti juos dabar taip aiškiai, kaip tik įmanoma.

Spontaniškumas – reiškia pasirinkimą, laisvę pasirinkti ir išreikšti savo jausmus (Tėvo, Suaugusiojo ir Vaiko už žaidimų jausmus) iš asmeniui prieinamo jausmų rinkinio. Būti spontaniškam – tai išsilaisvinti nuo būtinybės žaisti žaidimus ir jausti tik tuos jausmus, kuriuos jausti tave išmokė.

Artimumas įprasmina laisvę nuo žaidimų įsisąmoninančio žmogaus spontanišką atvirumą. Tai eidetiškai suvokiančio, nesugadinto ir naivaus Vaiko išlaisvinimas čia ir dabar. Eksperimentiškai galima įrodyti, jog eidetiškas suvokimas pažadina meilumą, atvirumas sutelkia pozityvius jausmus, kad egzistuoja net toks dalykas kaip „vienpusis artimumas“ – reiškinys, kuris gal ir kitaip vadinamas, bet gerai žinomas profesionaliems suvedžiotojams, kurie sugeba prisivilioti partnerį, patys nė kiek prie jo neprisirišdami. Jie to pasiekia skatindami kitą asmenį atvirai į juos žvelgti ir laisvai kalbėti, o pats suvedžiotojas ar suvedžiotoja tik gudriai apsimetinėja, jog atsako tuo pačiu.

Artimumas iš esmės yra natūralaus Vaiko funkcija (nors pasireiškia kaip psichologinių ir socialinių komplikacijų forma), ir jis gali būti visai sėkmingas, jei jo nenutraukia žaidimai. Paprastai artimumui kliudo prisitaikymas prie Tėvo įtakos, ir, nelaimei, tai vyksta kone visuotinai. Eksperimentiškai įrodyta, jog dauguma kūdikių, kol dar nesugadinti, atrodo esą mylinčios būtybės, tai ir yra artimumo prigimtinė esmė.