– Kuo baimė skiriasi nuo fobijos?

– Baimių vieniems ar kitiems dalykams turime visi. Tačiau baimė imama traktuoti kaip fobija tada, kai ji pradeda trukdyti užsiimti įprasta veikla, kelia daug streso, žmogus net atsisako tam tikrų dalykų.

– Kaip žinoti, kad žmogus ne šiaip sau bijo, o turi fobiją?

– Pirmiausia, žmonės pajunta fizinius simptomus. Pavyzdžiui, socialinei fobijai būdinga tai, kad pradedama raudonuoti, stipriau daužosi širdis, pykina, apima sąstingis, prakaituojama.

Jei mintys sukelia didelę baimę ir nerimą situacijoje, kuri nėra pavojinga, galima įtarti, kad žmogus turi fobiją. Dėl fobijos atsisakoma net darbo ar paaukštinimo, pavyzdžiui, žinant, kad geresnėse pareigose teks viešai kalbėti.

– Teigiama, kad socialinės fobijos (viešojo kalbėjimo, minios baimė) yra dažniausiai pasireiškiančios. Ar tuo pasižymintis žmogus supranta, kad tai fobija?

– Jis supranta, kad bijo. Žino, kad bijo kalbėti viešai, todėl pradeda to vengti įvairiais būdais. Kurį laiką tai gali jam netrukdyti, ypač jei žmogus neužima viešo kalbėjimo reikalaujančių pareigų. Tačiau jei susiklosto situacija, kad žmogui reikia atsistoti prieš auditoriją, jis ima ieškoti pasiteisinimų, kaip to nedaryti.

Pavyzdžiui, netyčia suserga, sugalvoja kitokią priežastį. Jei toks elgesys kartojasi, tai signalas, kad kažkas negerai. Tačiau jei gyvenimui tai pernelyg netrukdo, galima sėkmingai gyventi ir turint fobiją.

– Kaip gydomos fobijos?

– Jei žmogui jos visiškai netrukdo, nebūtina to gydyti. Kitu atveju reikia kreiptis į specialistus. Kalbant apie socialinę fobiją, ji veikia labai daug sričių. Tai gali sukelti komplikacijas ieškant antros pusės, darbo. Žmogus ima save izoliuoti, sumažėja draugų, socialinio palaikymo. Dažnai atsiranda net problemų dėl alkoholio.

Tokie dalykai yra rimti, juos reikia gydyti. Kai žmogus kreipiasi į specialistą, nustatoma, kas jam yra. Vienas būdų – baimių hierarchija, kai baimė suskirstoma į mažesnes. Pavyzdžiui, jei žmogus bijo skristi lėktuvu, ši baimė – didžiausia. Tuomet padaromos tokios baimių kopėčios, prieinama iki didžiausios. Ne visiems tai suveikia, nes ne visi nori žiūrėti savo baimei į akis.

– Kiek trunka fobijos gydymas? Ar žmogus prie jos pratinamas, kad galėtų susigyventi?

– Tikslas – kad žmogus nebebijotų, kad jam nekeltų diskomforto dalykai, kurie jį kėlė. Viena iš technikų yra tokia, kad žmogus mintyse įsivaizduoja situaciją, kurios bijo, kalba apie ją, kol nerimas sumažėja. Galimi ir elgesio eksperimentai, kai saugioje aplinkoje daromi tam tikri dalykai, kuriuos vėliau galima perkelti į tikrą situaciją.

Vaikai fobijas įgyja dėl suaugusiųjų. Juk vaikas negimsta žinodamas, kad jis turi bijoti voro.

– Kuo skiriasi vaikų ir suaugusiųjų fobijos?

– Vaikai turi fobijų, yra suskirstyta, kas tam tikrame amžiuje yra normalu. Vaikai fobijas įgyja dėl suaugusiųjų. Juk vaikas negimsta žinodamas, kad jis turi bijoti voro. Tačiau aplinka visomis išgalėmis demonstruoja, kad vorai ar pelės yra baisu. Tuomet vaikas natūraliai išmoksta bijoti tam tikrų dalykų.

– Kaip fobijų įgyja suaugusieji?

– Iš vaikystės, auklėjimo. Štai socialinė fobija išsivysto, jei vaikystėje žmogus buvo kritikuojamas viešai kalbant, jam neleisdavo išsakyti nuomonės ir pan. Taip asmeniui susiformuoja nuostata, kad jo nuomonė nesvarbi, o jei jis kažką pasakys, bus sukritikuotas.

Vėliau, kai žmogus suauga, kiekviena gauta kritika jį tarsi nukelia į praeitį, priešais save asmuo tarsi mato kritikuojančius mamą ar tėtį. Grįžta jausmas, tarsi jam vėl dešimt metų, juntama kaltė, gėda. Suaugusysis patiria tas pačias vaikystės emocijas, todėl, norėdamas jų išvengti, pasirenka strategiją tylėti.

– Fobijų suskaičiuojama labai daug, apie 500. Kokios fobijos keisčiausios?

– Taip, fobijų labai daug. Kai kurios turi bendrumų, tad skirstomos į dideles grupes – tai uždarų erdvių, aukščio, vabzdžių, gyvačių ir adatų fobijos. Gali būti pačių įvairiausių fobijų, pavyzdžiui, plikų žmonių fobija. Galima rasti fobiją, priskiriamą kone kiekvienam daiktui, veiksmui, elgesiui.