Pažvelgti tarsi iš šalies

Lietuvos sveikuolių sąjungos lektorė, trijų mergaičių mama Eglė Kislovski sako, kad mamoms būtina išmokti kreiptis pagalbos į savo artimuosius, prašyti, kalbėti, išgirsti, susitarti, o ne galvoti, kad viskas turi būti visiems savaime aišku. Taip pat labai svarbu mokytis jausti ir suprasti save, pažinti savo emocijas, pažiūrėti į save ar susidariusią situaciją iš šalies.

Atsidūrus aklavietėje, kai jaučiame, kad viskas aplink yra labai blogai, kad nebėra jėgų ir noro ką nors keisti, esame ant emocinio ir fizinio išsekimo ribos, E. Kislovski siūlo išbandyti keletą būdų, kurie sugrąžina psichinę pusiausvyrą.

Visų pirma, ji pataria pastebėkite, apie ką kasdieną kalbatės su savo artimaisiais. Ar šios temos pakylėja jus, pripildo, suteikia jėgų, pasitikėjimo, saugumo, ar atvirkščiai: išsekina, smukdo, gadina nuotaiką? Tai labai svarbu pastebėti, nes jūs galite rinktis su kuo ir apie ką kalbėtis. Kitų žmonių apkalbinėjimas, vertinimas ir kritikavimas atima labai daug energijos ir brangaus laiko, kurį galėtumėte skirti savęs pažinimui ir santykių su artimaisiais tobulinimui.

Kai bendraujame su žmonėmis, kurie mus įkvepia, priima, moka išgirsti ir suprasti, mes nurimstame ir galime skleisti šią ramybę aplink save. Aplinkiniams su mumis tampa jauku ir gera būti.

Esame įpratę numoti ranka į tai, ką jaučiame, nes aplink nelabai kam ir rūpi. Kada paskutinį kartą jūsų nuoširdžiai paklausė, kaip jaučiatės, ir nepertraukdami išklausė atsakymą?

Mokytis klausti ir išgirsti

Jei jaučiate, kad tuoj pratrūksite, labai padeda įsivaizdavimas, kokią žalą tai daro jūsų vaikams ar artimiesiems. Mamos emocijos veikia ne tik vaikus, bet ir vyrą, visą aplinką. Trumpam sustojus ir susivokus, kokią įtaką daro mūsų nuotaika ir elgesys artimiausiems žmonėms, viduje atsiranda jėgų pakeisti savo įsisenėjusius elgesio modelius kitais, daug palankesniais gilesnių santykių vystymui šeimoje. Nes dažnai mes nepastebime, o gal net ir nenorime pastebėti, kad šeimos santykiuose jokio gylio nebeliko, liko tik nuoga pareiga ir paviršutiniškas skubantis gyvenimas.

Jei norisi šaukti ar kaltinti, pabandykite įsivaizduoti prieš save labai brangų žmogų, ant kurio niekada nešaukiate, su kuriuo visada elgiatės pagarbiai. Tarsi šį žmogų pastatytumėte priešais save vietoje vaiko ar vyro, ant kurio norisi išsilieti. Ar tokiu būdu nesikeičia elgesio modelis? Kodėl su vienais galima bendrauti pagarbiai ir ramiai, o kitus skaudinti ir kritikuoti?

Aiškiai įvardykite savo jausmus pirmiausia sau, tik vėliau kitiems. Kai mes pradedame suprasti savo jausmus ir juos įgarsiname, esantys šalia mūsų ima daug geriau suprasti mus. Esame įpratę numoti ranka į tai, ką jaučiame, nes aplink nelabai kam ir rūpi. Kada paskutinį kartą jūsų nuoširdžiai paklausė, kaip jaučiatės, ir nepertraukdami išklausė atsakymą? O jūs kada paskutinį kartą paklausėte savo artimųjų, kaip jie jaučiasi, ir atidžiai, dėmesingai išklausėte? Skirkite tam laiko savo šeimoje, mokykitės klausti ir išgirsti, kurkite naujus bendravimo įpročius.

Svarbu suprasti, kad jūs ir jūsų kilusi emocija nėra tas pats, jūs nesate jūsų emocija ir galite savyje rasti jėgų vieną emociją pakeisti kita. Tokiu būdu visiškai keičiasi jūsų būsena.

Vieną emociją pakeisti kita

Sumažinti vidinę įtampą ir pastebėti, kad emocijos keičiasi: kyla, pasiekia kulminaciją ir išnyksta, padeda:

– trypimas kojomis, šokis, sąmoningas kvėpavimas;

– savijautos ir emocijų išrašymas ant popieriaus;

– kalbėjimas;

– emocijos vizualizavimas (koks jausmas, forma, spalva, dydis, aiškios ar neryškios ribos? Ar yra veidas? Ar jis atrodo kaip gyvūnas? Koks?);

– verkimas. Tiesiog verkite. Arba išsirinkite jautrų filmą, kuris padės išsiverkti;

– aktyvus sportas;

– pasivaikščiojimas gamtoje, medžio apkabinimas, pagulėjimas ant žemės;

– namų tvarkymas ir valymas su malonia muzika;

– gilus miegas. Leiskite sau pagulėti ir pamiegoti.

Savistaba – nuostabus įrankis

E. Kislovski veda intensyvų kursą „Prašau, mama, nešauk“, padedantį mamoms, norinčioms sukurti gerus santykius su vaikais, tačiau jaučiančioms, kad tam nėra energijos, vidinių jėgų ir žinių.

Viena kursuose dalyvavusi mama pasakoja įgijusi itin vertingą gebėjimą – išmoko save stebėti. „Šiandien spėjau sustoti ir neatstūmiau dukters, kai ji pribėgo purvinom lūpom ir prisiglaudė. Stabdau savo elgesį, griaunantį ryšį tiek su vaikais, tiek su vyru. Suvokiau, kad mes ne žodžiais, o kalbos tonu, kūno kalba auginame savo vaikus, rodydami jiems pavyzdį“, – dalijasi laiminga mama, supratusi, kad ji gali išmokyti mergaites kurti jaukią nuotaiką namuose.

„Nuostabiausias dalykas, tai kad mano šešiametei baigėsi jau nuo vasario trunkantys milžiniško stiprumo emocijų protrūkiai, kurie pasireikšdavo per pyktį, dažniausiai nukreiptą į mane. Aš atsisukau dar labiau į save, supratau, ką vaikas man komunikuoja tokiu elgesiu“, – pasakoja kita kursų dalyvė.

Ji džiaugiasi, kad pamažu ėmė keistis ir santykis su vyru. Iki tol jam dažnai priekaištavusi, moteris ėmė stengtis susilaikyti ir tik likus dviese pabandyti išsišnekėti.

„Ir net jei kur skubame, aš vis rečiau skubinu visus aplinkui. Sąmoningai. Juk pasaulis nesugrius, o galiu anksčiau pradėti viską. Savo jau beveik trimetį sūnų vis labiau skatinu pačiam spręsti. Kažkada, net kai vėlavom, aš kantriai laukiau, kol jis pats apsimaus batus. Man tai didelis laimėjimas“, – konstatuoja kurso dalyvė.