Anot jos, romantiška meilė turi skaudžią pusę – laikas, kai į mylimą žmogų žvelgiame kaip į princą ar karalienę, negali tęstis ilgai.

– Mes nuolat kalbame apie romantišką meilę. Kodėl?

– Už visų istorijų apie romantinę meilę slypi kažkoks svarbus mitas. Dirbdama dažnai išgirstu klausimą, kaip rasti tą vienintelę meilę. Vakarų kultūroje daug kas gyvena tam tikru mitu, neva romantiška meilė gali išspręsti visas gyvenimo problemas, sunkumus. Jos siekia ir trokšta visi.

Tačiau aš matau šešėlinę romantiškos meilės pusę, nes galiausiai ateina didžiulis nusivylimas. Dažniausiai po trejų metų kyla krizė, nuostabi moteris tampa ragana, puikusis karalaitis – niūriu ledo gabalu ar piktu jaučiu. Tada klientai kelia klausimą – gal suklydau pasirinkdamas, gal reikia ieškoti kitos karalaitės ar kito princo. Bet svarbu savęs paklausti – ko tikėjausi, kokie buvo mano lūkesčiai?

Tačiau tai ne tik asmeninė problema, bet visos kultūros klausimas. Koks yra mitas apie romantišką meilę? Ko tikimės visi kartu? Frederico Beigbederio „Meilė trunka trejus metus“ įdomiai žvelgia į tai iš kelių pusių ir aiškina tam tikrų medžiagų veikimu.

Pirmus metus veikia hormonai adrenalinas ir dopaminas, kurie sutelkia dėmesį tik į mylimąjį, sukelia daug jaudulio. Bet tai trunka apie metus ar pusantrų. Vėliau pradeda veikti oksitocinas, sukeliantis švelnumo, prieraišumo jausmus. Bet chemija baigiasi maždaug po trejų metų, nes santykiai jau užmegzti, palikuonys gimė, tad kūno biologija sako – viskas, galima skirstytis.

Kitas aspektas – psichologinis. Projekcijos mechanizmai, kai į kitą žmogų žiūrime kaip į išgelbėtoją, princą ar karalių, negali tęstis labai ilgai. Iš pradžių mes susižavime, bet pamažu išaiškėja, kad ne tokia ta karalienė puiki virtuvėje, o tas princas irgi ne visada padeda, ne visada toks žavus. Ateina nusivylimas. Tai skaudi šešėlinė romantiškos meilės pusė.

– Dažnai tam tikrus lūkesčius mums sukelia popkultūra – mus žavi meilės romanai, romantiški filmai. Ar tai reiškia, kad žmogui reikia dramos, kurią jis išgyvena žiūrėdamas filmus ar skaitydamas istorijas? Gal tai mus paruošia kaip ir pasakos? Juk pasakose yra taip pat – tu įveiki aibę išbandymų, kol sulauki princo ar iškovoji karalaitę.

– Vakarų kultūroje romantiškos meilės mitas labai stiprus. Vieni ciniškai reaguoja, kiti tiki ir žavisi, bet jis veikia mus, norime to, net jei ir ciniškai žiūrime (o ciniškai žiūrime, kai nepasiseka). Manau,  kad tai gilus motyvas – mes sumaišome du skirtingus aspektus: sielos dalykus, apie kuriuos kalbama ir romantiškoje meilėje, ir pasakose, su realiais santykiais. Čia mūsų drama. Romantiška meilė kalba apie sielos kelionę. Juk ir pasakos daugiausia kalba apie sielos kelionę – apie tai, ką mes turime padaryti, nuveikti.

Pati romantiškos meilės sąvoka nukelia į XII a. Prancūziją, trubadūrų laikus. Daugelis mūsų meilės pasakojimų, pradedant „Medisono grafystės tiltais“ ar Romeo ir Džuljetos istorija, turi tą patį archetipinį pagrindą. Egzaltuota, nepasiekiama meilė dažniausiai nesibaigia net mirtimi, nes net po mirties meilė išlieka, lieka legendos apie ją. O mirties motyvas ir parodo, kad tai yra ne apie šį gyvenimą, o apie mūsų sielos procesus. Prisiminkime mitą apie riterį Tristaną ir airių princesę Izoldą. Jų meilė baigiasi mirtimi, ir kartu nesibaigia – ant jų kapų užauga vienas su kitu šakomis susipynę erškėčiai – kančios ir grožio simbolis.

Mitas pasakoja, kad Tristanas gimsta, bet tiek jo tėtis, tiek mama miršta. Tristanas tampa garsiu riteriu, puikiai valdančiu ir kardą, ir arfą. Jis tampa savo dėdės Marko patikėtiniu ir paveldėtoju. Viename mūšyje Tristanas sužeidžiamas, gulasi į valtį be irklų, leidžiasi per vandenyną ir yra nunešamas prie Airijos krantų, kur gyvena Izolda ir jos motina. Jos išgydo Tristaną, bet šis iš karto nesusižavi Izolda. Tik pasako dėdei, kad rado šiam neblogą moterį ir ją atveš.

Atsitinka taip, kad tarnaitė netyčia duoda Tristanui ir Izoldai juos užburiančio gėrimo. Jie įsimyli vienas kitą ir negali būti atskirai. Izolda atiduodama karaliui į žmonas, tačiau jos širdis priklauso Tristanui. Jie kankinasi, nes meilė negalima.

Įdomus momentas mite yra tai, kad jie trejus metus gyvena kažkur bakūžėje – apdriskę, valgydami tik žoleles, bet labai laimingi, besimėgaujantys meile ir artumu. Ketvirtaisiais metais jiedu nusprendžia grįžti, Izolda vėl turi priklausyti karaliui. Mitas baigiasi tuo, kad jie vis tiek negali vienas be kito. Kai Tristanui pasakoma, kad Izolda nebegrįš, jis miršta iš ilgesio. Izolda jį randa jau mirusį ir taip pat miršta šalia.

Reikia paminėti, kaip atsirado šis mitas. XII a. pietų Prancūzija buvo ekonomiškai gana stipri šalis. Vyrai tuo metu buvo grubūs, patriarchališki. Būtent riteriai atneša kitokį supratimą apie poeziją, seksualumą, erotiką, moteris. Bent Vakarų Europoje vyrauja naujas sąmonės blyksnis, kaip kompensacija stipriam patriarchatui, besidominčiam tik kova, konkurencija, žygiais.

Atsiranda trubadūrų dainos, istorijos apie riterius ir pan. Įdomu tai, kad kai kurie riteriai turėdavo žmonas, vyravo  aiškūs ekonominiai santykiai. Pasak istorikų, net seksualiniai santykiai tuo metu buvo grubūs ir primityvūs. Ir staiga atsiranda ypatinga mylimoji, princesė, kurios vien žvilgsnis ar audinio skiautė gali priversti nebijoti mirties, paskatinti žygiams. Moteriai suteikiama stipri energija, bet tai – ne apie tikrus santykius, o tam tikrą projekciją.

– Kokie mitai šiandien trukdo kurti santykius?

– Čia galima paliesti klausimą apie romantinės meilės idealizavimą ir neišvengiamą nusivylimą. Žmonių santykiai remiasi sąmoningu žvilgsniu – kodėl renkamės vienas kitą, ko norime. Tai ledkalnio viršūnė. Iš tiesų, mes mažai pažįstame vienas kitą ir save. Santykiuose tarp vyro ir moters visada dalyvauja sąmonė ir pasąmonė.

Romantinė meilė mus sujungia, bet reikia įsisąmoninti, kokie yra gilieji lūkesčiai.

Galima sąmoningai sakyti – taip, man patinka vyras, nes jis gražus, įdomus. Tačiau esminiai aspektai, kaip renkamės partnerius, yra pasąmonėje. Dėl to kyla daug sunkumų. Romantinė meilė mus sujungia, bet reikia įsisąmoninti, kokie yra gilieji lūkesčiai. Čia gali būti daug paradoksų.

Tai labai akivaizdu konsultacijose su klientais. Pavyzdžiui, moteris sako – aš noriu santykių, ilgiuosi, bet niekas nevyksta. Kai pradedame gilintis į jos vaikystę, matyti, kad vyrauja stipri santykių baimė, kad baisu atsiverti, sudužti. Gali būti taip, kad moteris, turėjusi sudėtingus santykius su tėčiu, kuris prieš ją smurtavo, renkasi agresyvų vyrą. Ji tikisi, kad toks vyras ją apgins. Dažniausiai būna atvirkščiai, tai vėl atsisuka prieš moterį.