– Ar egzaminas gali būti pretekstas prieš save pakelti ranką?
– Drąsiai atsakysiu, kad tai gali būti vienas iš motyvų. Egzaminą pavadinkime paskutiniu lašu, kuris prisideda prie nemalonių žmogaus gyvenimo įvykių virtinės. Artėjant jam, galbūt atsiranda didžiulis išgąstis, panika ir baimė, kurie užgožia bet kokias teigiamas emocijas ir žmogus priima tikrai ne tą sprendimą, kuris turi kokią nors išeitį. Jis priima tokį sprendimą iš baimės ir neigiamų emocijų sankaupos, kada vidinis skausmas tampa stipresnis už bet kokias teigiamas mintis ir idėjas.
Aš vis dėlto galvoju, kad kaina, kurią mes sumokame savižudybėmis, – pirmiausia mūsų nesugebėjimas bendrauti.
Artimieji jaučia kaltę, kad jie ko nors nepadarė, galbūt ko nors neišgirdo. Bet tai nėra taip paprasta. Galbūt užuominos ir buvo, bet ne visi moka išgirsti pavojaus ženklus. Vienintelis dalykas, ko mes – ir asmeniškai aš – dažniausiai Lietuvoje pasigendame – kai pasireiškia tam tikros užuominos, kad tiesiog atsisuktų ir paklaustų žmogaus, ar tu ketini žudytis. Tokių minčių turintys asmenys bijo šio paprasto klausimo. O jis gali išgelbėti begalę gyvybių.
– Pradėta kurti įvairias savižudybių prevencijos programas, braižyti strategijas. Kokie politiniai sprendimai iš tikrųjų užkirstų joms kelią?
– Į Lietuvą jau yra atkeliavusi tarptautinė programa, kuri yra skirta atpažinti, kas yra savižudybė. Ją vykdo Vilniaus miesto savivaldybė. Labai svarbu, kad savižudybės ženklus atpažintų daugybė medikų. Deja, kol kas netgi jie to nemoka. O sričių, kur yra didelė suicidų rizika, pavyzdžiui, policija ar karinė tarnyba, atstovams reikėtų suteikti specialiųjų žinių, mokyti pirmosios reakcijos. Taip pat nemažiau svarbi mokykla ir vaikų ugdymas.
Jau reikėtų galvoti ne vien tik apie atskirą patyčių prevencijos kūrimą mokykloje, bet ir socialinio, emocinio ugdymo programų diegimą kiekvienoje klasėje. Vadinasi, turime ugdyti tam tikras kompetencijas – tarpusavio santykių kūrimą, savitvardą, savimonę, bendravimo įgūdžius ir atsakingą sprendimų priėmimą. Turime sukurti pamatą, ant kurio stovi vaiko psichikos sveikata ir šalia gali egzistuoti bet kuri kita specializuota intervencinė programa, tarp jų – ir savižudybių prevencinė programa. Kol mes nepasieksime tokio sklandaus judėjimo, ir toliau blaškysimės tarp ugdymo programų ir vis tiek nebus rezultato arba matysime liūdną situaciją. Bet kol kas tai sunkiai įgyvendiname mokyklose.
– Ar prieš egzaminus psichiatrams būna pats darbymetis?
– Padaugėja darbo, nors besikreipiančiųjų yra visada. Blogiausia, kai moksleivis ateina iki egzamino likus mėnesiui ir sako: man blogai. Supraskite, procesai smegenyse nevyksta per dieną. Jeigu „gedimas“ užleistas, yra sunku ką nors padaryti per mėnesį ar netgi savaitę. Galima šiek tiek „pataisyti“ skiriant vaistus, bet kai ateina abiturientas ir žinai, kad medikamentai turi šalutinių poveikių, dėl kurių jis gali mažiau mokytis, iš dviejų blogybių turi rinktis mažesnę.
Mano tikslas – psichikos sveikatos vaikams kūrimas plačiąja prasme. Iki šiol vis dar tikiu, kad įgalinus suaugusiuosius – mokytojus, tėvus, socialinius partnerius – kurti psichikos sveikatą bet kuriame lygmenyje, tikėtina, kad gali pasikeisti visos visuomenės judėjimas iš blogesnio į geresnį gyvenimą ir sprendimus, kurie tikrai nebus savižudiški. Aš vis dėlto galvoju, kad kaina, kurią mes sumokame savižudybėmis, – pirmiausia mūsų nesugebėjimas bendrauti.
– Kodėl jūs pats pasirinkote vaikų ir paauglių psichiatro kelią?
– Kaip juokauju, esu vaikų psichiatras už bausmę, bet gerąja prasme. Studijų metais visiškai ignoravau psichologiją. Sakiau – kas tik nori, bet šitomis nesąmonėmis tikrai neužsiimsiu. Kai nenueidavau į seminarų ciklus, dėstytoja man nepasirašė ir aš turėjau atidirbti. Atidirbimas baigėsi tuo, kad pasirinkau tokią profesiją. Visą laiką norėjau dirbti su vaikais. Gydymo prasme vertinant, su vaikais tikrai yra sunkiau. Deja, to dažnai nepripažįsta suaugusiųjų psichiatrai. Jie pasakytų, kad mes nieko neveikiame, nes tik jie yra rimti gydytojai. Tiesa, toks požiūris keičiasi. Pavyzdžiui, gerai žinau, kad vaikų psichiatrai pasaulyje uždirba netgi daugiau negu suaugusiųjų. Lietuvoje yra atvirkščiai.
Man atrodė, kad šiame darbe yra didelė prasmė, jaučiau, kad nuo čia prasideda visos ligos. Galvoju, kad padedant psichikos sutrikimų turintiems vaikams gali pakeisti kartos mentalitetą. Šiandien daugiau esu ne vaikų psichiatras, o socialinio ir emocinio ugdymo instruktorius, padedantis vaikams ir suaugusiesiems lavinti esminius socialinius bei emocinius įgūdžius, kurie yra susiję su savimone, socialiniu sąmoningumu, savitvarda, bendravimo įgūdžiais ir atsakingu sprendimų priėmimu. O vaikų psichiatrui didelis iššūkis ir rimta problema, kad jis negali bet kokių, bet kada ir bet kaip skirti vaistų. Aišku, išskyrus atvejus, kada yra gilūs sutrikimai ir reikia gelbėti jaunuolį ar jaunuolę nuo ištikusios psichozės.
– Vaiką sunku prakalbinti: ar būna taip, kad sėdite ir tylite?
– Tikrai būna, kad jie nekalba. Juk dažniausiai vaiką atveda suaugusieji. Vadinasi, jis jau iš anksto turi nusistatymą: „Nenoriu eiti pas psichiatrą. Tai tavo, mama, tavo, tėte, problema. Man yra viskas gerai“. Tada piešiame, tik tada imu nervintis, kad aš nemoku piešti (juokiasi).
Dosjė
Gimė 1968 m. kovo 17 d.
Mokėsi Vilniaus universitete Medicinos fakultete. Baigė 1996 metais pediatrijos specialybę. Nuo 1999 metų vaikų ir paauglių psichiatras.
1997–1999 metais Vaikų linijos vadovas ir vienas iš kūrėjų (tuo metu tai buvo Vaiko raidos centro padalinys).
1999–2005 Respublikinės universitetinės ligoninės Vaiko raidos centro direktorius.
2005–2007 Klaipėdos priklausomybės ligų centro vyriausias gydytojas.
Nuo 2008 metų tarptautinės socialinio emocinio ugdymo programos „Lions Quest“ vadovas Lietuvoje.
Nuo 2009 metų ketvirčiu krūvio dirba gydytoju Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centre, o vėliau – Ąžuolyno klinikoje.
Skubi pagalba | 112 |
Pagalba galvojantiems apie savižudybę arba ieškantiems pagalbos artimajam Svetainėje pateikiama informacija yra trumpa, atsižvelgiant į konkrečius kiekvienos tikslinės grupės poreikius |
www.tuesi.lt |
Pagalba ir aktuali informacija nusižudžiusiųjų artimiesiems Nemokamos savitarpio pagalbos grupės įvairiuose miestuose |
www.artimiems.lt |
Patikima informacija apie emocinę sveikatą ir psichologinę pagalbą | www.pagalbasau.lt |
Psichologinių krizių pagalbos centras Psichologinių krizių valdymo paslaugos teikiamos asmenų grupėms įvykus kriziniam įvykiui, kai ūmiai pasireiškia psichologinė krizė |
1815 (I–V 9.00–19.00 val., VI 9.00–15.00 val.) https://www.hi.lt/psichologiniu-kriziu-pagalbos-centras-tel-1815/ |
Krizių įveikimo centras (individualios psichologo konsultacijos gyvai, per Skype ar Messenger) Mūsų savanoriai psichologai, psichoterapeutai šešias dienas per savaitę budėjimų metu teikia skubią psichologinę pagalbą sudėtingas gyvenimo situacijas išgyvenantiems žmonėms |
+370 640 51555 Antakalnio g. 97–47, Vilnius (I–V 16.00–20.00 val., VI 12.00–16.00 val., švenčių dienomis ir sekmadieniais nedirba) |
Asmens sveikatos priežiūros specialistams ir sveikatos mokslų studentams prieinamos nemokamos, konfidencialios ir operatyvios emocinės ir psichologinės pagalbos tinklas |
+370 606 07205 Susidūrus su registracijos anketos gedimais |
Jaunimo linija Emocinė parama jaunimui, budi savanoriai konsultantai |
+370 800 28888 (visą parą kasdien) Pokalbiai internetu |
Vaikų linija Emocinė parama vaikams, budi savanoriai konsultantai, profesionalai |
116 111 (I–VII 11.00–23.00 val.) Pokalbiai internetu |
Linija „Doverija" Emocinė parama paaugliams ir jaunimui rusų k., budi savanoriai konsultantai |
+370 800 77277 I–VII (kasdien) 16.00–19.00 val.
|
Vilties linija Emocinė parama suaugusiesiems, pagalbą teikia savanoriai ir psichikos sveikatos specialistai |
116 123 (visą parą kasdien) Pokalbiai internetu |
Pagalbos moterims linija Emocinė parama moterims, pagalbą teikia savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai |
+370 800 66366 (visą parą kasdien) Atsako per 24 val. |
Mamos linija Mamoms, kurios ieško emocinės pagalbos anonimiškai |
Telefonas laikinai nepasiekiamas į laiškus atsakoma (I-IV 10.00–20.00 V iki 18.00) |
Ankstukų pagalbos linija Nemokama psichologinė pagalba |
+370 612 03 800 (I–VII 00:00–24:00) |
Vyrų linija Emocinė parama vyrams, telefonu konsultuoja specialistai |
+370 670 00027 (I–V 10.00–14.00 val.) Rašyti laišką |
Pagalbos vyrams linija „Nelik vienas" |
+370 604 11119 (I–VII,18.00–22.00 val.) Atsako per 72 val. |
Tėvų linija Emocinė parama tėvams, pagalbą teikia psichologai |
+370 800 90012 (I–V 9.00–13.00 val. ir 17.00–21.00 val.) Konsultacija suteikiama per 7 darbo dienas |
Sidabrinė linija Prireikus pagalbos, jaučiant poreikį būti išklausytam, ar tiesiog norint susirasti bendramintį nuolatiniam bendravimui telefonu, nedvejodami skambinkite nemokamu telefonu |
+370 800 80020 (I–V 8–22 val., VI–VII 11–19 val.) |
Skambučiai šiais numeriais yra nemokami. Skubi psichologinė ar psichinė pagalba psichikos sveikatos centre visada suteikiama be eilės.
Naujausi komentarai