„Iš esmės bet koks nukrypimas nuo normos gali kelti stresą, netgi džiaugsmingos veiklos, pavyzdžiui, kelionė ar atostogos svetimoje šalyje. Įtakos turi ir žmogaus gebėjimas įveikti stresą“, – paaiškina psichologė Kristina Paradnikė.

K. Paradnikė sako iš praktinės patirties pastebinti, jog žmonės dažnai įsisuka į darbo ir namų ruošos rutiną, neatsipalaiduoja, neišgyvena dabarties momento ir taip mažina savo psichologinę gerovę. „Jau Antikos laikų mąstytojai atkreipė dėmesį, kad žmonės žiūri į daiktus ir tarsi jų nemato, valgo maistą ir tarsi nejaučia skonio. Tai būdinga ir šių dienų visuomenei. Per rūpesčių ir darbų gausą dažnai neįsisąmoniname nei aplinkos įvykių, nei kūno pojūčių ir poreikių“, – kalba specialistė.

Skubame ir dirbame tikėdami, kad kada nors išauš ta stebuklinga diena, kai galėsime atsipūsti, skirti laiko sau. Deja, dažnai ta diena taip ir neateina.

„Dėl lėtinio streso sutrinka žmogaus dėmesio koncentracija, kognityvinės funkcijos, prastėja emocijų valdymas, atsiranda irzlumas, nerimas, nemiga, kiti psichologiniai sutrikimai. Ką jau kalbėti apie streso sąlygojamas somatines ligas, pavyzdžiui, galvos skausmą ar kraujospūdžio padidėjimą“, – sako K. Paradnikė ir pabrėžia, jog žmogus, siekdamas ištrūkti iš streso būsenos, turi išmokti skirti laiko tik sau.

„Svarbu atsiminti, kad streso valdymo įgūdžius ir gebėjimą atsipalaiduoti reikia treniruoti, to išmokstama pamažu. Tam padėtų kvėpavimo pratimai, pasivaikščiojimas gryname ore, buvimas gamtoje, fizinė veikla – tai yra moksliškai pagrįsti įtampos mažinimo metodai“, – pataria psichologė.

Apie „hygge“ filosofiją

O štai laimingiausia pasaulio tauta pernai paskelbti danai praktikuoja „hygge“. Šio daniško žodžio lietuviškas atitikmuo apibūdintų jaukumą, šilumą, artumą. Laimės tyrimų instituto (HRI) vadovas danas Meikas Wikingas teigia, jog „hygge“ filosofija atskleidžia tradicinį danų gyvenimo būdą, jų kasdienes taikomas praktikas, kurios užtikrina gerą savijautą.

Komentuoja psichologė Inga Būdvytytė:

– Dauguma mūsų vis laukiame ko nors ypatingo, atidėliojame laiką rasdami sau pasiteisinimų: „nuo pirmadienio“ ar „kai baigsiu šį projektą“. Tačiau atėjus tam momentui, stačia galva neriame į kitus darbus, pamiršdami, kaip kartais gera pabūti čia ir dabar.

Dėl įtempto gyvenimo ritmo nuolatos galvojame apie kasdienius rūpesčius. Tampa vis sunkiau mėgautis akimirka, maistu, bendravimu, kokiu nors jaukiu užsiėmimu ar tyla.

Dėl lėtinio streso sutrinka žmogaus dėmesio koncentracija, kognityvinės funkcijos, prastėja emocijų valdymas, atsiranda irzlumas, nerimas, nemiga, kiti psichologiniai sutrikimai.

Neretai pasitaiko, kai kiekvieną dieną žygiuodami tais pačiais takais nė nepastebime naujai atsiradusio pastato ar pasikeitusios medžių lapų spalvos. Tokį gyvenimą galima pavadinti gyvenimu „skolon“: skubame ir dirbame tikėdami, kad kada nors išauš ta stebuklinga diena, kai galėsime atsipūsti, skirti laiko sau. Deja, dažnai ta diena taip ir neateina, nebent išsekęs kūnas priverstinai sustabdo. Laikas sau yra tarsi raumuo, kurį reikia nuolat treniruoti, kitaip jis atrofuosis – paskęs tarp kasdienių rūpesčių ir problemų.

Danų praktikuojami „hygge“ būdai parodo, kad laikas sau gali ir nereikalauti didelių išlaidų. Jie moko, jog ramybės oazę galima susikurti ir namuose: padailinkite interjerą maloniomis smulkmenomis, imkitės rankdarbių ar susigalvokite naujų ritualų, ceremonijų skirtų tik sau. Pavyzdžiui, iš lėto mėgaukitės kavos puodeliu, pajuskite gėrimo skonį, aromatą, šilumą. Iš pirmo žvilgsnio tai gali skambėti naiviai paprastai, tačiau paprastume ir glūdi visa esmė.

Ši danų tradicija parodo, kad norint gerai jaustis, užtenka būti „čia ir dabar“. Ji veiksminga, nes skatina žmones patirti tai, kas vyksta dabartiniu momentu, atsipalaiduoti ir išgyventi tai, ką jie vadina „sielos jaukumu“.

Laikas, skiriamas sau, atsiperka. Suteikdami sau progą ir erdvę atsikvėpti, atsiriboti nuo rūpesčių (tegul ir kasdieniais būdais), stipriname fizinę ir psichologinę sveikatą.