Žlugusios svajos

Net sėstelėjau ant grindų prisiminusi tą dieną. Žemė išslydo iš po kojų, o ašaros ėmė kapsėti tiesiai ant mane apipuolusių kadaise žiurkių gaudytojų, o šiais laikais – dekoratyvinių interjero detalių – Jorkšyro terjerų. Šie padlaižūniški snukučiai su juokingomis kasyčių antenomis, styrančiomis virš cypliais balseliais lojančių galvų, – tikras išrišimas man ir gyvas įrodymas jums, kad vis dėlto, po šimts, nesu pati baisiausia mama pasaulyje.

Mūsų namams štai jau geras dešimtmetis vadovauja karališkųjų XX a. Anglijos dvarų pasididžiavimas – jorkšyrai Kukulis ir Mėta. Būtent dėl jų teko įvesti retkarčiais apsilankantiems pas mus svečiams kodą "aukščiau žemės", dar – atsisakyti persiškų kilimų ir reguliariai, triskart per dieną, vėdinti smegenis ir miklinti kojas, apeinant tris, o kartais net visus keturis šalia namų esančio stadiono ratus.

Bet apie tai šiek tiek vėliau. Grįžkime į praeitį, kur prie sunkiasvorių Muzikinio teatro durų žlugo mano saldžiosios svajos išvysti savąją Saulėją Majos Pliseckajos amplua. Nežinia, kas tuomet maniškei šovė į galvą, bet užsispyrė, ir taškas. Neina į repeticiją, nors tu jai kuolą ant galvos tašyk. Supykau nejuokais. Užsimanė mat kiaušinis vištą mokyti!

Todėl ėmiau ir priverčiau Saulėją pasirašyti tą kvailą raštelį, nes tvirtai žinojau viena – prieš šuniuką ji neatsilaikys.

Antišuniškas manifestas

Neatsilaikiau aš. Juokingiausia – net du kartus. Pirmą kartą mane, griežtos mamos ir namų šeimininkės įvaizdžio kūrėją, prigavo vyresnėlė dukra. Per savo aštuonioliktąjį gimtadienį.

Kaip šiandien pamenu: grįžtu po darbo namo, randu siaučiančių paauglių minią ir mažą nedrąsų jorkiuką. Na, manau, kažkas iš svečių neturėjo kur palikti vargšelio. Kai vienas po kito svečiai atsisveikina, o Kukulis lieka (tada sužinau ir to nuo triukšmo besispaudžiančio į kampą padarėlio vardą), net nukaistu iš pykčio iki pat vakar daryto burgundiško vyno spalvos pedikiūro galiukų.

Kažkas drįso man mano namuose nepaklusti?! Juk visi šeimos nariai žino aiškią mamos poziciją gyvūnų klausimu: "Jokių šunų mūsų namuose nebus!" Jie šeriasi, loja, kakoja; juos reikia vedžioti, maudyti, kirpti nagus, vesti skiepyti. Galų gale jie serga ir juos reikia kažkur palikti važiuojant atostogauti, – žėriau priežastis aš, nė neapsidairydama, ar bent kas nors jų klauso.

Viskas tuomet atrodė taip rimta, kaip ir auginant vaikus. Man, dar apyjaunei mamai, neseniai antrąkart išlipusiai iš dukrų sauskelnių amžiaus, akivaizdžiai grėsė vėl panaši, tik šįsyk jau šuniška, istorija. Su didžiule atsakomybe, finansinėmis išlaidomis ir mariomis sugaišto laiko.

Kukulio charakteris labai panašus į mano vyresnėlės Kornelijos (o gal jos į jo – ką čia dabar supaisysi).

Žodžiu, tądien – aštuonioliktojo gimtadienio proga – savo mielai jubiliatei išrėžiu tradicinę antišunišką kalbą. Ir laukiu, kas bus. O atsaku pasigirsta visai ne isteriška rauda, o netgi labai graži daina, girdėta kažkelintų metų "faktoriuje", kurios pagrindinė mintis kerta taikliai per pakinklius: "O, mama, man jau aštuoniolika..."

Sudie, ramybe!

Kai užkeikimas "tik per mano lavoną" nepadaro laukiamo įspūdžio, į kovą – prieš tą mažytį, drebantį jorkutį paleidžiu sunkiąją artileriją. O ką tuo klausimu pasakys tėtis?! Pasirodo, tėtis jau pasakė. Tarė svarų žodį ir dar tokį kvailą, kad gudruolės akimirksniu padarė savo išvadas ir... nusipirko šuniuką.

Kai tik manoji pilnametė, surengusi klasiokų vakarėlį, gavo pinigų vokeliuose (dovanoti vokelius gimtadienio proga jau tada buvo madinga), išsyk abidvi su sese puolė austi išganingą mintį. Jei prie gautos sumos dar pridėtų ir dosnius senelių bei tėvelių arbatpinigius – išeitų visai nemažas kapitalas. O kur jį investuoti? Puolė skambinti tėčiui ir klausti patarimo. Šis leptelėjo: "Nežinot, kur dėti? Tai nusipirkit šuniuką!"

Taip pirmasis šuniukas – Kukulis (pagal oficialius kilmės dokumentus – Kukulis Monstras) – ir atsirado mūsų 80 kv. m keturių kambarių bute.

Vos atsiradęs išsyk įgijo aiškią valdžią, nes mūsų namuose atsirado daug naujų taisyklių. Viena iš jų – vaikščioti po kambarius atsargiai, periodiškai žvilgčiojant po kojomis, kad į kai ką neįliptume. Arba dar viena – vos atėjusius svečius (dabar mūsų žemėje jie beveik išnyko, kaip tie dinozaurai) išsyk informuoti, kad viskas, kas bus padėta ar palikta jų aukščiau žemės, akimirksniu pakeis spalvą ir... įgaus kvapą, o gal net ir tą, ir tą.

Supanašėjo charakteriai

Kai paskaitau protingų straipsnių internete, kokius klausimus turi užduoti sau šeimininkas prieš nuspręsdamas įsigyti šunelį, – tik juokas ima. Pvz., ar jūs pasirengę susidurti su problemomis, kurias sukels jūsų augintinis? Nebuvom, bet jau esam. Svečiai, kaip minėjau, išnyko. Kilimai irgi. Kas liko? Specifinis namų kvapas ir drėgmei atsparus paklotas, kurį nuolat skalbiame, nes ne visuomet spėjame išvesti savo jorkus pasivaikščioti.

O štai ir antroji mįslė, rekomenduotina įminti prieš perkant augintinį: "Ar bus jį kam palikti, kai važiuosite atostogauti?" Cha. Lengvas klausimas. Kitoje laiptinėje gyvena seneliai, o jei Kukulis, vos vieną pamatęs, išsyk sega jam į koją, – irgi ne bėda. Visada, grįžę po kelionės namo ir išvydę prie durų agresyviai kėpsant grindų šepetį, su palengvėjimu atsidūstame: ufff, viskas gerai, šunys pašerti, močiutės savigynos įrankis vietoje, vadinasi, viskas po senovei.

Kas dar? Charakteris? Ne mūsų, žinoma, šunų. Ar derinom šuniškuosius būdo bruožus, jų veislių ypatumus prie mūsiškių – žmogiškųjų. Na, taip, sakau protingiesiems kaniterapijos specialistams, ypač Kukulio Monstro, kuris atsirado staiga ir netyčia. Bet – o stebukle! – Kukulio charakteris labai panašus į mano vyresnėlės Kornelijos (o gal jos į jo – ką čia dabar supaisysi). Abu jau seniai taip supanašėjo. Tokie ekstravertai, dėmesio reikalaujantys, bučiniais ir glamonėmis (ne vien maistu) gyvuoti galintys. Cholerikai, kuriuos nors prie širdies dėk. Kai nori – klauso, kai nenori – ne, nors abu labu absoliučiai nedresuoti. Vien motiniška ir tėviška meile maitinti.

Pajutome: daryti gera smagu.

Daryti gera smagu

Antrojo jorko – jorkšyrės Mėtos – istorija kur kas banalesnė. Jokiomis šeiminėmis dramomis ar buitiniais konfliktais (juolab sutuoktinių skyrybomis) čia net kvepėte nekvepia. "Mama turi tėtį, močiutė – senelį, vyresnė sesė Kornelija turi jaunesnę sesę Saulėją, o vargšas Kukulis nieko neturi", – pačiomis graudžiausiomis tonacijomis buvo pareikšta man, šių namų cerberiui.

Pervertėme drauge (ar galite patikėti – drauge!) visus internete rastus skelbimus ir nusipirkome ją, jorkšyrę Mėtą. Žaviai pakreipusi galvelę, koketiškai primerkusi akelę, "bitute pilkoji" žingsneliu laibomis kojelėmis skersakiuodama Mėta visuomet traukia praeivių dėmesį. Nes vaikščioja ji laisva. Laisva kaip vėjas, kurio gūsiai kasryt varsto plačiai atlapotas mūsų sovietiniais laikais statytų daugiabučių laiptinių duris. Kažkodėl Mėtai visada labai rūpi pasižiūrėti, o kas gi darosi ten, aukštai, kur jos mažos plonos kojelės neįstengia nuskristi. Galbūt todėl ji visuomet su dideliu šunišku entuziazmu patikrina visas rytais vėdinamų laiptinių duris. Ir aukštus. Paprastai pačius viršutinius. Patikriname ir mes. Pradžioje nuo nuolatinio bėgiojimo paskui Mėtos uodegą aukštyn ir žemyn krito nuotaika. Paskui – svoris.

Taip ir gyvenome su visais tais nuotaikų svyravimais aukštyn žemyn, kol pagaliau atėjome į protą. Kol galų gale įsisąmoninome, kad mes su savo linksmaisiais jorkais (pabandykit įsivaizduoti, kaip juokinga girdėti kažką įsakmiu balsu šaukiant kieme: "Kukuliiiii! Pas mane!!!") keliame aplinkiniams žmonėms nuotaiką. (O dabar jau keliame ir šiukšles. Juk vis tiek su šiukšlių maišeliais vaikštome – tai koks gi skirtumas, kiek tų atliekų juose – daugiau ar mažiau.)

123rf.com nuotr.

Pajutome: daryti gera smagu. Eini gatve, o praeiviai šypsosi, mat jau pažįsta tave. Ypač Mėtą, kuri kaskart, išėjusi pasivaikščioti, laiko savo pareiga ir šventa jorkietės misija susirinkti iš aplinkinių kuo daugiau "laikų". Ne feisbuke, žinoma. Realybėje visa tai atrodo maždaug taip: staiga pribėga prie savo reikalais žingsniuojančio praeivio ir akimirkai, prisiplojusi prie žemės, virsta lauko kilimėliu prie jo namo durų! Galite valytis į ją batus ar tiesiog glostyti jos minkštą kailiuką – nesvarbu. Mėtai viskas tinka. Užtai ne viskas patinka Kukuliui, kuris, kaimynų pravardžiuojamas tefteliu ar kotletu, irgi turi mūsų kieme neginčijamai svarius gero šuns reitingus.

Pareiga mylėti

Vedžiodama šunis (juk turbūt seniai supratote, kad dukros jų nevedžioja) išėjau tikrą socializacijos mokyklą – nuo savos ir svetimų laiptinių kaimynų "labas" iki etatinių stadiono veikėjų – šunų vedžiotojų, sportuotojų, vaikiškų dviratukų vairuotojų ir netgi užsislaptinusių "girtuotojų".

Kodėl to nedaro dukra? Neturi laiko. Negi prie visų pasiruošimų klasės darbams, kontroliniams, privalomos literatūros skaitymo ir laisva valia pasirinktų būrelių lankymo aš dar užkrausiu ant jos liaunų pečių šunų vedžiojimą? Todėl pasitarėme su vyru ir palikome Saulėjai tik vieną su mūsų jorkais susijusią pareigą – mylėti. Tik apkabini Mėtą su Kukuliu porąsyk per dieną, tik perriši porąkart per savaitę susišiaušusias jų "antenas", tik apeini kartą per mėnesį ritualinį (trumpą ar ilgąjį) šunų vedžiojimo ratą ir vėl dantimis, nagais į mokslus.

Įdomumo dėlei pasakysiu, kad sukdama ratus stadione ėmiau ne tik pastebėti fotogenišką metų laikų kaitą su akvareliškai rudenėjančiais medžiais, išskrendančiais ir grįžtančiais paukščiais, kurių ligi tol nematydavau, bet ir padariau keletą išvadų. Viena iš jų: kuo senesnis šeimininkas – tuo storesnis jo šuo. Arba, jei šeimininkas teigia, kad jo šunelis nekanda, žinok, bus atvirkščiai.

Vieną tokį – labai gerą ir labai nekandantį – bandžiau paglostyti važiuodama liftu. Hipotezė pasitvirtino: nekandančiojo nasrai kaipmat įsisegė man į pirštą. Nors šunelis, kaip sakė jo šeimininkė, nuo pasiutligės lyg buvo paskiepytas, nuo to laiko lyg kažkas mano viduje pasiuto. Kitaip sakant, pasiutusiai ėmė knietėti visiems dvejojantiems ir diskutuojantiems, pirkti ar nepirkti šunelį, kai ką pasakyti.

Pirkti! Bet prieš perkant išgirsti tris auksines gyvenimo su šunimi taisykles, kurias padiktavo Mėta ir Kukulis ir kurios neleido man – Saulėjos ir Kornelijos mamai – savęs užgraužti tarsi kaulo, kai buvau įnikusi į savigraužą dėl blogo dukterų auklėjimo naminių augintinių klausimais. Taigi...

Trys taisyklės

Pirmoji: niekada netikėkit, kad jūsų vaikas (tas, kuriam pirkote šunelį, arba kuris pats jį nusipirko) šį vedžios, pavyzdingai juo rūpinsis, šers ir mylės. Ir tai visai nereikš, kad jūsų sūnus ar dukra yra blogas žmogus, kuris nesirūpina savo gyvūnais. Galbūt dar neišmušė jo laikas didžiajai gyvūnų priežiūros pamokai (ar esate ką nors girdėję apie tai, kad kiekvienas į Žemę atėjęs žmogus turi išmokti savąją pamoką?)

Antroji: niekada negalvokit, kad gyvenime viskas klostysis pagal jūsų valią. Kartais tai, ko nelaukiame, kam priešinamės, ko nesitikime atneša didelį gėrį ir naudą mums patiems. Tai tarnauja mūsų tobulėjimui. Netikėtai mes gauname meilės, atjautos, rūpestingumo, atsakomybės pamokas. Ne mūsų vaikai, mes patys! Jie dar išmoks. Jiems dar viskas prieš akis. Ar nepagalvojote, kad vaikams, užkrovusiems šuns priežiūros pamokas ant jūsų pečių, dar ne laikas laikyti brandos egzaminą iš mūsų anksčiau nagrinėtos temos apie namų augintinius? Galbūt jie atsiskaitys tada, kai patys augins savo vaikus, kurie...

Vietoj trečiosios taisyklės. Visada žinokite, kad ten, kur namuose yra gyvūnas (o ypač šuo), ten gyvena meilė. Daugiapusė. Pamokanti. Skatinanti keistis. Besąlygiška iki begalybės.

Gal įsigiję šuniuką jūs amžiams prarasite ramybę, šeimos draugus, kilimus, atostogas užsienyje, bet jūs atrasite kitą lobį.

Jauki alternatyva

Visada šaipydavausi iš savo draugių, kurios, susirgus šuniui, atidėdavo savo keliones, verkdavo į telefono ragelį prašydamos surasti geriausio Kaune veterinaro numerį.

"Juk čia šuo, ne vaikas!" – sakydavau joms, o mintyse prisiekdavau, kad jau aš tai tikrai žinosiu savo meilės ribas ir neisiu iš proto dėl kažkokio keturkojo įnamio kaprizų. Taip. Tai buvo iki tol, kol mano Kukulis – sukirtęs kažkieno neapdairiai ant žemės padėtą lėkštę šašlykų – virto ant šono kaip negyvas.

Dukra tąkart sureagavo ramiai: "Vežam pas gydytoją!" Reikėjo matyti, kas darėsi man. Nesugraibydama telefono, drebančiomis rankomis maigiau pirmo pasitaikiusio veterinaro numerį ir raudodama kaip savo kūdikį prarandanti motina nusižeminusiu balsu prašiau pagalbos. Aišku, tas mano lepūnas, vos išsivėmęs ir išvydęs žalsvą gydytojo chalatą, akimirksniu pasveiko. Betgi moralas šios istorijos kitoks.

Gal įsigiję šuniuką jūs amžiams prarasite ramybę, šeimos draugus, kilimus, atostogas užsienyje, bet jūs atrasite kitą lobį – meilę, kuri apsigyvens jūsų namuose. Tik pagalvokite, kokie jaukūs ir laukiami taps ilgi žiemos vakarai... Kalbu ne apie tuos, kur kiekvienas šeimos narys sėdi savo telefone, užsidaręs savo kambaryje po devyniais užraktais ir užrašais: "Netrukdyti", "Prieš įeinant pasibelsti!" Kalbu apie tuos, kurie į saloną susirinks visa šeima ir išsiskleidusi sofą, apsikamšiusi šuniukais ir jaukiais vilnoniais pledukais kone šimtąjį kartą žiūrės "Vienas namuose" tol, kol kažkas ims snausti... O jau tada tas "vienas namuose" iš tiesų liks vienut vienutėlis, nes mes visi – jaukiai apsnūdę ir maloniai sušilę tarp mylimų žmonių ir šunų – kiekvienas sau eisime miegoti. Ar girdėjote? Į savo lovas. Nes mano namuose – tik per mano lavoną! – šunys miegos su žmonėmis, o žmonės su šunimis.

P.S. Ryte, skubėdama žadinti dukros į mokyklą, Mėtą randu... Na, patys suprantate, kur. Cha! Štai ir neatspėjote. Ogi Kukulio guolyje! Pasirodo, šiame gyvenime (kaip ir šioje augintinių istorijoje) reikia mokėti išlaukti. Juk pamenat: tėtis turi mamą, senelis – močiutę, Saulėja – Korneliją, o Mėta turi Kukulį!