Pereiti į pagrindinį turinį

Mamos dienoraštis: kai tamsiame sandėliuke nebelieka daiktų

2021-10-02 02:00

Pavasarį ir vasarą gyvenome intensyviai. Saulėja ruošėsi abitūros egzaminams. Sėdėjo užsidariusi savo kambaryje tarsi Auksaplaukė, pas kurią niekas (be jos leidimo ir nuleistos kasos) negalėjo užeiti. Tik Mėta. Tik tas pūkuotas gumulėlis galėjo įsmukti nepastebėtas į jos mokslų šventovę ir paslėpti nakčiai po pagalve kokį apseilėtą sekretą – apgraužtą kauliuką ar sužiedėjusios duonos plutą.

Tęstinumas: kiekviena pabaiga yra kažko naujo pradžia – tik tai suvokę galime gyventi nesidairydami atgal.
Tęstinumas: kiekviena pabaiga yra kažko naujo pradžia – tik tai suvokę galime gyventi nesidairydami atgal. / freepik.com nuotr.

Į aktores

Paskui atėjo laukti rezultatai – skaičiai ir procentai, kurie akivaizdžiai neatitiko Saulėjos sizifiško darbo, investuoto laiko ir pastangų. Kaip po visko pasakė vienas Lietuvos šimtukininkas, egzaminai nėra kažkoks žmogaus gerumo ar blogumo įvertinimas. Tai tik standartizuotas būdas patikrinti, ką žmonės veikė mokykloje tuos dvylika metų. Vadinasi, mano Saulėja – ne standartas. O kur šiais laikais eina nestandartai?

Į LMTA, Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Kad papildytų ir taip per karantiną išaugusias bedarbių teatralų gretas. Deja – tebūnie – o siaube! – negali būti! (tai vis pažįstamų reakcijos): Saulėja iš tiesų pasiryžo būti aktore. Papildyti reklamos įgarsintojų ir TV muilo operų klapčiukų gretas. Ot ir ne, – rodau liežuvį piktiems kaimynų liežuviams, – mano dukra turi kilnesnę misiją: ji profesionaliai įtvirtins jos mamos ir močiutės savamoksliškus pasivaidenimus mėgėjiškose scenose. Iki tol mūsų giminėje buvo tik aktorės iš sudegusio teatro. Nuo šiol, duos Dievas, turėsime vieną tikrą.

Dvi dienas su savo Šauniuoju zuliname Vilniaus senamiestį lyg ant adatų, akupunktūriškai spaudaliodami mobiliojo taškus ir susirašinėdami žinutėmis. Ar yra žinių? Vilties? Tiesą sakant (slapta nuo Saulėjos), visada gėdingai tikėjau, kad toji paslaptingoji, mistiškoji, išsvajotoji, kvapniu liepų medumi pateptoji ir didžiuliu rožiniu kaspinu perrištoji svajonė – įstoti į aktorinį – mano Saulei bus nepasiekiama. Veikiau, atvirkščiai, manoji Saulė bus per gera, per šviesi, per naivi ir per netinkama šiai sunkiai ir prieštaringai profesijai.

Tėvai planuoja, Dievas kvailioja – įstojo. Perkraustėme kuklią dukros mantą į vieno Vilniaus vienuolyno svečių namų celę, skirtą studijuojančioms merginoms. Pasidžiaugėme, kad Mergelė Marija, pasitikusi iš švento paveikslo vos peržengus vienuolyno slenkstį, globos mūsų aktorę.

Tarsi inkvizicijos laužas

O tada prasidėjo rugsėjis. Pradžioje šviesus ir vasariškai šiltas. Paskui žvarbus ir vienatviškai keistas. Namuose likome tik dviese – aš ir mano Šaunusis. Nors, tiesą sakant, labiau buvome abu po vieną. Tiesa, dar buvo Saulėjos augintiniai, per kuriuos ("Tik neperšerk Mėtos", "Kaip gyvena Igoris?", "Įdėkit triušiui daugiau daržovių" ir pan.) jautėmės lyg bambagysle surišti su dukra.

Bet po kelių savaičių ir ji nutrūko. O gal buvo tyčia perkirpta? Tokiomis atšipusiomis, rodos, šimtus metų negaląstomis žirklėmis. Taip mūsų ištuštėjusiame keturių kambarių bute apsigyveno kažkas trečias. Ir tas kažkas man buvo visiškai svetimas – toks beveidis, beformis, bekvapis. Jis nenutaisydavo rūgščios minos ir neliepdavo nusiauti šlepečių, kai bandydavau patekti į dukros kambarį, sakydamas, kad kilimas ką tik išsiurbtas. Jis nebambėdavo, kad per daug šeriu Mėtą, ir neidavo tyčia pusplikis į lauką, kai prašydavau užsirišti šaliką, nes lauke žvarboka.

Tvarkėme tamsų kambariuką. Rodos, taip vadinasi kišenės dydžio patalpa, esanti bene kiekviename sovietinės statybos daugiabutyje. Buvo nepakeliamai sunku. Dvasiškai.

"Ei, kur dėti tuos Saulėjos kedus? Išmesti?" Tai Šaunusis. Jis rodo nudrengtus Saulėjos bėgimo batelius. Ruošdamasi egzaminams, kad nuo mokslų nepavažiuotų stogas, dukra bėgiodavo. Grįždavo tokia išvargusi, rodos, be menkiausio gyvybinės energijos krislelio, bet ir vėl stachanovietiškai užsibarikaduodavo savo kambaryje – mokytis.

Bambėdavau jai pro rakto skylutę: "Gyvenk! Velniop tuos mokslus!" Bet ne, ji – maksimalistė, norėjo iš savęs išspausti maksimumą. O vakarais abi ištrūkdavome į kokį XXL prekybcentrį pasiganyti. Ji – nusipirkti veganiško maisto, aš – pabūti šalia, pasišildyti savosios Saulės spinduliuose.

O gal aš bandau visomis išgalėmis sustabdyti bėgantį laiką ir todėl neleidžiu Saulėjai užaugti, o savo plaukams pražilti? Gal  paprasčiausiai bijau senatvės, galvodama, kad senas žmogus niekam nereikalingas ir neįdomus.

"Šitą mesk prie plastiko!" – šaukia mano Šaunusis, šveisdamas nuo antresolių storą Saulėjos vaikystės lipdukų albumą. Viršelis su žydru zuikiu fantasmagoriškai atšlyja nuo albumo kūno. Galėčiau jį išsaugoti, bet kam? Anūkams, kurių dar nėra ir neaišku, kada bus. Vyresnėlės Kornelijos vaikai – vižlas Bambukas ir katytė Bela. O Saulėja kol kas dar pati vaikas. Nors vaidina suaugusią ir ketvirta savaitė neskambina į namus. Atseit, bando būti savarankiška.

"Šitų Saulėja turbūt irgi nebenešios?! Gal dėti į maišą, kur migrantams?" – toliau mėto Saulėjos daiktus į menamą inkvizicijų laužą Didysis Inkvizitorius ir mojuoja man panosėje apsibumbulavusiu alpakos vilnos megztiniu. Pirkome jį inkų turguje, kai prieš trejus metus keliavome po Peru. Tai buvo pirmasis pirkinys, pramušęs taupių turistų piniginėje didžiulę skylę. Po jo perujietiški rankdarbiai, lamų vilnos megztiniai, pončai, pirštinės, šalikai iš pagrindų pakeitė mūsų lietuviškomis spintomis atsiduodantį turistinių kuprinių asortimentą.

"Ne, palik!" – klykteliu nesavu balsu ir meiliai glostau švelnų mezginio siūlą, tardama dar užuodžianti savosios Saulėjos (ar bent jos mėgstamų skalbimo miltelių) kvapą. "Bus man, rudeniui", – lyg ir teisinuosi vyrui, į spintą prie savo drabužių kabindama dar keletą Saulėjos daiktų. Negaliu jų išmesti. Jei būtų aplipę gličiomis kandžių lervutėmis – gal tuomet, o dabar juos papurčius byra prisiminimai, prieš kuriuos kvapieji levandų maišeliai bejėgiai.

Tuščio lizdo sindromas

Štai jau beveik mėnuo be Saulėjos, o aš vis dar jaučiuosi kaip beviltiška įsimylėjėlė, laukianti išganingo skambučio. Žinutės. Mesindžerio kvyktelėjimo. Vaizdo įrašo su klausimu: "Kaip jums šitas etiudas?"

Bandau atsargiai imtis iniciatyvos pati, teirautis, kaip prabėgo diena. Bet atsakymas į mano atsargų smalsumą paprastai būna trumpas ir neiškalbus: "Gerai."

Viešpatie! Kas gerai? Su kuo gerai? Kodėl ir kur gerai? Bet Saulėja paprastai nesivargina atsakyti. Ragelio irgi nekelia. Prie šito jau pripratome: dar gyvendama Kaune jo nekeldavo. Po vieno įsimintino karto, kai telefonas užgrojo matematikos kontrolinio įkarštyje… Nuo to karto – basta. Kapito. Finito. Visada be garso. Visada tyla.

Nebeišlaikau įtampos – skambinu draugei, kuri dar pernai išleido paskutinę dukrą. Ne už vyro. Ir ne už jūrų marių emigracijoje vargo vargti. Į sostinę. Persimetusi keliomis mandagumo frazėmis, einu tiesiai prie reikalo: "Tai kaip gyvenate vienu du, be vaikų? Ką veikiate grįžę po darbų?" Atsakymas neguodžia: "Nieko. Jis užsidaro į vieną kambarį, aš – į kitą ir kažką veikiame." O Dieve, juk ir mes panašiai! Jis – ten, kur televizorius ir sportas. Aš – ten, kur patogus stalas rankdarbiams.

Vakare meldžiuosi: "Brangus Dieve, man dar tik 50, aš noriu gyventi, džiaugtis gyvenimu, keliauti po pasaulį. Su dukra!" – kažkodėl mikliai pridedu aš, sviesdama į sostinę lipnų aštuonkojo čiuptuvą, kuris prilimpa tiesiai prie vienuolyno svečių namų durų. Uždaryta. Pašaliniams įeiti draudžiama.

"Tai nuo šiol aš esu pašalinė?! Tai nuo šiol ji mane pa-ša-li-no?!" – nirštu, ieškodama mokslinės literatūros, kuri įvardytų mano beviltišką dvasinę būseną. TLS – tuščio lizdo sindromas – kuo puikiausiai tinka. Ir dar sako, kad kartais perėjimas į naują šeimos santykių etapą tampa ne nauja pradžia, bet grėsminga krize.

Ar man jau kryyyzė? Tas žodis (ir būtinai su užtęsta ilgąja "y") ausyse skamba iš septynmetės Saulėjos lūpų. Kai televizorius tarsi užstrigusi patefono plokštelė per vakaro žinias kartoja, kad ir į Lietuvą jau atėjo 2008-ųjų ekonomikos krizė, Saulėja pliumpteli tėčiui ant kelių ir meiliai žvelgdama jam į akis klausia: "Tėti, ar tau jau kryyyzė?"

Biliūniškų brisių dalia

Turbūt man iš tiesų reikia profesionalo pagalbos, jei viskas – daiktai, žodžiai, sakiniai šiuo metu kvepia tiktai ja. (Iš Saulėjos kambario visuomet sklisdavo eterinio garintuvo kvapas, skleisdavęs po namus malonų mėtos, citrusinių vaisių ar pušų spyglių aromatą.)

"Juo daugiau sutuoktiniai turės socialinės veiklos, juo mažiau kamuosis dėl TLS", – skaitau dar vieną verdiktą. Teoriškai aš su juo sutinku. Galėčiau realizuoti savo svajones, kurioms anksčiau nelikdavo laiko. Galėčiau užsirašyti į dramos būrelį "Kam virš 50", kapueirą, veganiško maisto gaminimo kursus. (Fi... Neskanus jis man – nebent dėl Saulėjos!)

Ir vėl ji? Kas man, po šimts? Tiksliau, kas aš?! Dėmesio ištroškusi psichopatė ar totali egoistė, neleidžianti vaikui kurti savo gyvenimo? Kad bent tas Šaunusis, tupintis žmogaus voro poza ant viršutinės sandėliuko lentynos, minutėlei liautųsi. Bet ne: "O tuos Saulėjos pačiūžų peilius irgi išmesti?"

"Tai ne, – norėčiau teatrališkai jam atrėžti, – padėti prie virtuvinių įrankių!" Tiek to. Tyliu. Juk šimtus kartų vežiau juos galąsti pas meistrą į namus belsdama prie durų, kad anūkėlė nepabustų. Šimtus kartų vertėme jiems bėdą dėl nepasisekusių dukros varžybų. O dabar ką – į šiukšlyną?

Kaip ir kalną minkštų žaisliukų, kuriuos pirkdavome dėvėtų drabužių parduotuvėse, skalbdavome ir mėtydavome glėbiais ant ledo. Negi toks pats likimas laukia ir brangiais "Swarovski" kristalais žėrinčių čiuožimo suknelių, užimančių kone trečdalį mano spintos. Galų gale, taurių, medalių, kurių į savo kambarius nenorėjo nė viena. Jos tyliai renka dulkes ir turbūt nujaučia, kad neilgai puikuosis ant mano lentynų. Nes niekam jų nebereikia. Dukrų laukia nauji iššūkiai, nauji gyvenimo varžybų medaliai.

O mums, seniems biliūniškiems brisiams ant spalių krūvos, belieka laižytis senas žaizdas (fi, kiek nervų suėdė man šitas dailusis sportas!) arba laižyti skudurėliu dulkes nuo nebereikalingų trofėjų lentynos. Velniop!

Šviesa tunelio gale

Kraunu taures į dėžes, o paskui, persigalvojusi, atgal ant švarių lentynų. Nes be dailiojo čiuožimo puslapių "Happy Family albumas" atrodo tarsi išplėšytas. "Tegul dar pabūna keletą metelių", – meluoju sau: gal dukros susimylės, pasiims.

"Nesusimylės ir nepasiims! – ironišku balsu replikuoja vidinis autoatsakiklis, liepiantis tučtuojau liautis savęs gailėtis. – Kvaile tu, – nesirenka žodžių jis, – negi nori, kad Saulėja ilgam užstrigtų motinos ir vaiko santykyje? Kad liktų gyventi su tavimi tik dėl to, kad mama išsiskyrimo neištvertų? Atsakyk!" – čaižė jis mane psichologiškai motyvuotų klausimų kirčiais.

Negi išties noriu tapti ta motina manipuliatore, kuri, vengdama natūralaus išsiskyrimo su suaugusia dukra, prisigalvoja visokių fizinių-psichologinių marazmų, kad ją sulaikytų? Kaip nepatikdavo, kai anyta manipuliuodavo nervais, išleisdama mus su Šauniuoju į kiną, bet už dešimties minučių skambindama, nes... dukrelės pirštuke – rakštelė. Parlėkdavau be kvapo namo ir rasdavau abi linksmas ir laimingas. Rakštelė būdavo mistiškai išnykusi, beje, kaip ir mudviejų noras eiti į kiną.

Ar šito tu nori?! – jau rėkte rėkė mano protas, bandydamas žūtbūt sutrukdyti išsiųsti karštligiškai maigomą žinutę: "Labanakt (širdelė). Mėta tavęs labai ilgisi (besišypsantis veidukas). Kaip tu? (verkiantis veidelis)."

"Suaugusių vaikų kontrolė neišvengiamai veda prie susvetimėjimo, konfliktų ar netgi neapykantos", – vėl tas vidinis mano cerberis. Per jį nebeišsiunčiu žinutės. To dar betrūko. Kad Saulėja manęs nekęstų? Kad vėliau nusirisčiau dar žemiau – skaičiau, kad būna motinų, kurios tampa vaikais savo vaikams. Reikalauja iš jų rūpesčio ir dėmesio, taip mėgindamos išlaikyti kažką panašaus į ligi tol turėtą šeimos santykių modelį. Ar šito trokštu?

O gal aš bandau visomis išgalėmis sustabdyti bėgantį laiką ir todėl neleidžiu Saulėjai užaugti, o savo plaukams pražilti? Gal paprasčiausiai bijau senatvės, galvodama, kad senas žmogus – niekam nereikalingas ir neįdomus.

Betgi aš turiu savo Šaunųjį, kuris, ištuštinęs tamsų kambariuką, ir vėl nepalieka manęs ramybėje. "Gal padėtum man viską nunešti prie konteinerio?" – rodo pasieniui surikiuotus daiktų-prisiminimų sąvartynus. "Padėsiu", – klusniai rengiuosi, nes tas akimirksniu prašviesėjęs tamsusis kambarys man žada ryškią šviesą tunelio gale. Prasideda naujas mano gyvenimo etapas. Jo vertės aš vis dar nesuprantu, bet laikas parodys.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų