Tyrimų objektas

Paslaptys yra socialinis reiškinys – tai sąmoningas tam tikros informacijos nuslėpimas nuo kitų. Atlikti moksliniai tyrimai liudija, kad vienas asmuo vidutiniškai turi apie 13 paslapčių, o maždaug penkiomis iš jų nėra niekada su niekuo pasidalijęs.

Apie 47 proc. paslapčių yra susijusios su pasitikėjimu, daugiau nei 60 proc. – su melu, finansiniais pažeidimais ar klaidomis, apie 33 proc. – su vagyste, slepiamais santykiais, seksualiniu elgesiu, nepasitenkinimu ar nusivylimu darbu.

Paslapčių prigimtį nagrinėjęs JAV Kolumbijos verslo mokyklos profesorius Michaelas Slepianas nustatė, kad jos neigiamai veikia psichiką – kelia įtampą, nerimą, neretai yra kaltos dėl to, kad individas jaučiasi vienišas, jo savivertė menka.

Kalifornijos Berkeley ir Cornell universitetų psichologių Clayton Critcher ir Melissos Ferguson atlikti eksperimentai atskleidė kitą įdomų faktą – daug paslapčių žmones išsekina, dėl to jie prasčiau atlieka intelekto testą, silpnesni ir jų kognityviniai gebėjimai.

Tačiau tam tikrų faktų ar informacijos nutylėjimas ne visus vienodai veikia, tai priklauso ir nuo charakterio, ir nuo požiūrio.

Yra tokių, kurie saugomų paslapčių nesureikšmina, jos jiems nesukelia didelių problemų. Vienintelis nepatogumas, kad reikia labiau save kontroliuoti, neleptelėti ko nereikia, būti pasirengusiam tam tikru momentu nukreipti kalbą į kitą pusę.

Suprantama, įtakos turi ir kokia ta paslaptis, jei susijusi su neištikimybe, išdavyste, tikėtina, slėgs labiau, nei "baltasis" melas.

Keičia santykius šeimoje

Psichologų teigimu, destruktyviausiai mus veikia šeimos paslaptys. Jos egzistuoja tūkstančius metų, tačiau šiuolaikinėje visuomenėje iškyla naujų dilemų ir iššūkių.

Anksčiau kultūrinės normos skatino slėpti pernelyg daug neva gėdingų dalykų, o šiuo metu linkstama į kitą kraštutinumą – manoma, kad paslaptis reikia kuo skubiau atskleisti, nes tai palengvina savijautą ir kuria aiškesnius tarpusavio santykius.

Specialistai tokį požiūrį vertina kritiškai, nes netinkamu būdu ar netinkamu laiku atskleista paslaptis gali būti žymiai skausmingesnė, labiau žalojanti patirtis.

Paradoksas, bet dažniausiai žmonės veržiasi atskleisti tiesą kaip tik tada, kai to daryti nereikėtų – prieš vestuves, per mokyklos ar universiteto baigimą, kokią nors naują pradžią. Šiam žingsniui reikėtų iš anksto pasiruošti, nedaryti to spontaniškai, viską gerai apgalvoti, nes tai paveiks ne vieną asmenį, o visą jų grupę.

Tam prireiks drąsos, pasiryžimo, nes šis veiksmas gali iš esmės pakeisti santykius šeimoje. Paslaptys dažniausiai saugomos ir atskleidžiamos dėl sudėtingų motyvų – ir dėl to, kad tai naudinga tau pačiam, ir dėl altruistinio noro apsaugoti kitus. Tačiau jos neabejotinai keičia ryšius tarp šeimos narių, mažina tarpusavio pasitikėjimą, gali atitolinti, tapti nesusikalbėjimo priežastimi, kai kuriais atvejais verčia jausti kaltę. Asmuo, norintis šią žalą atlyginti, turi suvokti, kad tai ne išdavystė, o būtinybė.

Ir suartina, ir atitolina

Kai kurios šeimos narių paslaptys žmones suartina, pavyzdžiui, jeigu brolis ir sesuo iškrėtė kokią nors išdaigą ir nuslėpė tai nuo tėvų, bendra paslaptis sukuria tarp jų ypatingą ryšį, leidžia pasijusti suaugusiems. Tačiau jos gali tapti ir konfliktų, nesutarimų šaltiniu, tais atvejais, kai, tarkime, tėvai įtaria, kad vaikai turi paslapčių ir bando jas atskleisti skaitydami jų dienoraštį. Arba kai vyras nori išsiaiškinti, ką nuo jo slepia žmona, ir naršo jos mobilųjį telefoną ar krausto rankinę.

Yra šeimų, kurios turi nerašytas paslapčių saugojimo taisykles, bet kokia kaina siekiančių žinios apie jas neišleisti į viešumą net tada, kai kuriam nors šeimos nariui reikia išorinės pagalbos. Pavyzdžiui, kai jis priklausomas nuo alkoholio ar narkotikų, yra fizinio smurto auka, turi psichologinių problemų ir pan. Tai verčia užsisklęsti nuo pasaulio, kyla sunkumų bendraujant su kitais žmonėmis. Neretai bijodami būti išstumti iš šeimos net suaugę, palikę tėvų namus vaikai toliau tyli.

Pixabay nuotr.

Dažnai tokie asmenys šias paslaptis patiki psichoterapeutams ar psichoanalitikams, kuriuos profesija įpareigoja išklausyti pacientų prisipažinimus ir niekam jų neatskleisti. Arba dvasininkams. Iš jų sulaukia užuojautos, pritarimo, o tai palengvina naštą, sumažina gėdos jausmą. Vis dėlto psichologai akcentuoja, kad tai nepagerina padėties šeimoje, kai nėra atvirumo, santykiai eižėja. Kita vertus, "parepetavus" paslapties atskleidimą su specialistu, tai gali paskatinti ryžtis atsiverti ir artimiesiems.

Tarsi surišti virvele

Yra ir kita medalio pusė, apie kurią net nesusimąstome. Pasirodo, kad kiekvienas žmogus saugo apie 17 paslapčių, kurias jam patikėjo kiti – šeimos nariai, giminės, draugai, kolegos. Tai, kad apie jas mes negalime nieku gyvu kam nors prasitarti, neabejotinai turi poveikį mūsų psichologinei būklei ir nebūtinai teigiamą. Tai nustatė Melburno Psichologijos mokyklos mokslininkė Katie Greenaway atlikusi tyrimą kartu su jau minėtu Kolumbijos verslo mokyklos profesoriumi Michaelu Slepianu.

Šis paslapčių aspektas moksliniu lygmeniu nagrinėtas pirmą kartą. 30 paslapčių (vidutiniškai tiek jų susidaro susumavus svetimas ir savas ) – tai daug ar mažai? Lengva ar sunku jas nešiotis? Žinoma, nelygu kokią informaciją turime nutylėti. Jeigu draugė paprašė kol kas niekam nepasakoti apie tai, kad laukiasi, gal ir nejausime didelės naštos. Tačiau, jei brolis pasidalijo žinia, kad yra netradicinės seksualinės orientacijos ar kolega prisipažino sergąs psichikos liga, bus žymiai sunkiau.

Viena vertus, jei su jumis dalijamasi paslaptimis, vadinasi, esate vertas pasitikėjimo. Kai kuriais atvejais tai sustiprina tarpusavio ryšį, intymumą ir tai yra teigiama pasekmė. Kita vertus, jei tas žmogus jums rūpi, jo paslaptis neduos jums ramybės, jausitės įsipareigojęs, galbūt net prislėgtas, galvosite, kaip jam pagelbėti.

Dar vienas svarbus aspektas, kad tiek paslapties savininkas, tiek jo patikėtinis tokiu būdu tarsi surišami viena virvele, kurią tam tikromis aplinkybėmis vienas arba kitas gali padėti tampyti sau naudinga linkme.