Nors subkultūra arba įvairūs hierarchiniai santykiai Lietuvos kalėjimuose vis dar gajūs, galima konstatuoti, kad jie menksta. Taip teigia Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) lektorė, sociologijos mokslų daktarė Rūta Petkevičiūtė, savo disertacijoje tyrusi, kaip nuteistieji prisitaiko prie kalėjimo aplinkos ir kaip tokia aplinka veikia įkalintą asmenį.

„Disertacijos tyrimą kartu su kolegomis atlikau 2012 metais. Prieš pusmetį kartu su kolega iš užsienio vėl atlikome tyrimą Lietuvos pataisos namuose. Nors nedidelis tas kelerių metų laikotarpis, galima matyti pokyčius. Galima konstatuoti, kad subkultūros reikšmė menksta“, – teigia mokslininkė.

Po tragiškų įvykių Kražiuose visuomenėje kyla noras griežtinti bausmes nusikaltėliams. Tačiau, R. Petkevičiūtės nuomone, ilgesnė bausmė neduotų jokių vaisių.

„Dėmesį reikėtų kreipti į tai, kaip užkirsti kelią tolimesniam nusikalstamam elgesiui, išėjus iš įkalinimo įstaigos, bet ne kaip nubausti žmogų, priversti jį kentėti ir kuo ilgiau ten laikyti“, – mano VDU lektorė.

– Ar įkalinimas ir pats kalėjimas yra senas reiškinys?

– Tai priklauso nuo to, kaip suprasime sąvoką „senas“. Ne, tai – nesenas reiškinys. Sakykime, kalėjimai kaip tvirtovės žinomos nuo viduramžių, bet jie nebuvo naudojami kaip pagrindinė bausmės priemonė.

Anksčiau bausmė buvo nusitaikiusi į žmogaus kūną. Buvo baudžiama per kūną, kažkaip jį sužeidžiant, nukertant ranką vagiui ar pan. Tik maždaug nuo XVIII a. pradėta mąstyti, kad reikia taikytis ne į žmogaus kūną, bet į sielą.

Kalėjimas pasiūlo būdą, kaip nusitaikyti į sielą, kaip privatizuoti žmogaus laiką, atimti iš jo gyvenimą. Tai nėra naujas būdas, bet kalėjimas gana greitai įsitvirtino kaip mums šiandien savaime suprantama bausmės priemonė, įrankis.

– Ar ši priemonė vis dar veiksminga, ar yra galvojama apie naujoviškesnius būdus, kaip žmogų bausti?

– Kriminologijoje yra visa teorija, kuri stipriai kritikuoja kalėjimą. Daugiau nei 50 metų klausiama, ar visgi kalėjimas yra gera priemonė bausti. Kritinė kriminologija ir jos atstovai teigia, kad kalėjimas yra visiškai neveiksminga priemonė bausti, tuo labiau – pataisyti. Bausti – gal ir taip, bet apie pataisą tokiose įstaigose mes nelabai galime kalbėti.

– O ką jie siūlo?

– Na, sunku atsakyti, ką šiandien galėtume pasiūlyti drastiško, kuo galėtume pakeisti kalėjimą. Bet, žinoma, yra įvairiausių priemonių, [...] kaip kalėjimą keisti kaip pačią įstaigą, kad ji būtų labiau orientuota ne į baudimą, bet į tą pataisą, pataisymą.

– Jums teko bendrauti su nuteistaisiais. Kaip jie jaučiasi, būdami tose įkalinimo įstaigose? Kas jiems, ten būnant, yra sunkiausia?

– Žinoma, jie jaučiasi įvairiai. Galime išgirsti ir teko išgirsti įvairių patirčių. Tačiau jie akcentuoja tai, kad sunkiausia būna netekti artimųjų, ta izoliacija, kurią jie patiria, nutraukti ryšius, juos išlaikyti.

Šiuolaikinė Lietuvos įkalinimo sistema nėra padedanti palaikyti ryšių su artimaisiais, nes apribojimai ganėtinai stiprūs. Lietuvos nuteistieji neturi daug galimybių, lyginant su kitų ES šalių nuteistaisiais, kur daug labiau išvystyta [ryšių] palaikymo [sistema].

Teorijose ir net praktikoje naudojama tokia sąvoka, kaip „įkalinimo atvėrimas“. Tai reiškia padėti nuteistiesiems, kurie atlieka laisvės atėmimo bausmę, kuo labiau palaikyti santykius su išoriniu pasauliu, nes tas nutrūkimas paskui prisideda prie recidyvinio elgesio.

– Visuomenėje vyrauja nuomonė, kad nusikaltėlį perauklėti yra sunku, retai tai kada pavyksta. Kaip Jums atrodo, ar Lietuvos pataisos namuose vyksta tokie pokyčiai, kad žmogus iš tiesų gali pasitaisyti ir toliau gyventi nebenusikalsdamas? Ne be reikalo juk tai vadinasi pataisos namais.

– Mes turime paveldėtą postsovietinę bausmės vykdymo sistemą. Ta sistema yra orientuota ne į pataisą, bet į baudimą. Tai – toks gal labiau simbolinis pavadinimas – pataisos namai. Bet šiandien įkalinimo sistema jau tikrai yra pažengusi, lyginant su ta, kurią turėjome prieš 20 metų. Tie pokyčiai vyksta. Žinoma, jie vyksta iš lėto, bet vyksta.

Jei atliktume tyrimą įkalinimo įstaigose, šiandien tikrai sutiktume nuteistųjų, kurie yra pasitaisę, kurie dalyvauja įvairiose programose, reabilitacijos programose, kurie kažką veikia, kažkuo užsiima. Tikrai galima pastebėti vis daugiau iniciatyvų.

Dažnai girdžiu klausimą apie kalėjimų subkultūrą, kokia ji yra šiandien. Disertacijos tyrimą kartu su kolegomis atlikau 2012 metais. Prieš pusmetį kartu su kolega iš užsienio vėl atlikome tyrimą Lietuvos pataisos namuose. Nors nedidelis tas kelerių metų laikotarpis, galima matyti pokyčius. Galima konstatuoti, kad subkultūros reikšmė menksta.

Žinoma, ta bendrabučio sistema, kurią dabar turime, kur vienoje gyvenamojoje patalpoje bausmę atlieka, gyvena apie 15–20 nuteistųjų, kurie leidžia laiką didžiuliame nuteistųjų būryje, šiek tiek prisideda prie to, kad subkultūra arba įvairūs hierarchiniai santykiai yra vis dar gajūs.

– Tai gal padėtis pasikeistų, jei kaliniai būtų laikomi ne kolektyviškai, o kažkaip labiau izoliuotai?

– Taip, bet vėlgi tie pokyčiai turėtų būti daromi, labai apsvarstant ir apgalvotai. Kaip teigia nuteistieji, bendrabutinio tipo sistema turi ir privalumų, ir trūkumų. Ypač tie, kurie atlikinėjo bausmę kitose ES šalyse, kurie atlikinėjo bausmę kamerų tipo patalpose, t. y. kamerose, sako, kad važiavo tęsti bausmės į Lietuvos pataisos namus kaip į laisvę. Mat čia gali kada nori išeiti į kiemą, gali pasišnekėti, pabendrauti, priimti sprendimus už savo kasdienybę, savo gyvenimą, kurti įvairius santykius, neprarasti bendravimo ir kasdienybės įgūdžių. Tai galima būtų laikyti privalumu.

Bet trūkumas tas, kad [tokia sistema yra] puiki terpė palaikyti įvairius subkultūrinius darinius, hierarchinius santykius, kastas ir t. t.

– Kokie yra adaptacijos būdai, nuo ko priklauso, kaip žmogus įsilies į kalėjimo aplinką?

– Buvo išskirti penki būdai. Įprasta manyti, kad didžiąją dalį nuteistųjų sudaro agresyvūs, dominuojantys nuteistieji. Galima paneigti šį teiginį ir sakyti, kad tyrimas parodė, jog didžiąją dalį sudaro laviruojantys nuteistieji, bandantys būti tarp pataisos namų vidaus tvarkos taisyklių, taisyklių, kurias diktuoja administracija, darbuotojai, ir tos subkultūros, nuteistųjų nerašytų taisyklių. [...]

O, kalbant apie tai, kas lemia būdų pasirinkimą, tai buvo išskirta aibė lemiančių veiksnių. Vieni yra susiję su pataisos namų aplinka. Tai, į kokius pataisos namus, į kokį sektorių papulsi, gali sąlygoti tavo adaptacijos būdą. Kita vertus, tai, kaip nuteitasis adaptuosis, sąlygoja jo bruožai ar savybės. Galiausiai įvairūs situaciniai dalykai lemia adaptacijos laiką ir dinamiką, tai, kaip jie prisitaiko.

– Po įvykių Kražiuose visuomenėje kyla noras nusikaltėliams bausmes griežtinti, tačiau, pasak Jūsų, taip nereikėtų elgtis – Lietuvoje yra vienos ilgiausių bausmių ES, dėl to šalies kalėjimai yra perpildyti.

– Ilga įkalinimo trukmė, ilga bausmė neduoda laukiamų rezultatų, neduoda vaisių. Situacija negerėja, sakykime, net prastėja. Reikėtų į tai atsižvelgti. Tikrai nereikėtų tos bausmės dar ilginti.

Turėtumėme mąstyti ne apie kuo ilgesnį izoliacinį, baudimo laikotarpį, bet apie pačią baudimo formą, kokias pagalbos priemones galime taikyti nuteistiesiems, kurie atlieka laisvės atėmimo bausmę, kokios yra priežastys, dėl ko jie vienus, ar kitus nusikaltimus daro.

Pasigilinę į tai, galime galvoti pagalbos priemones. Gal tai būtų reabilitacijos programos, užkertant kelią priklausomybėms, kurios dažnai lydi nusikalstamą elgesį, kaip matėme ir šioje skaudžioje istorijoje, gal – socialinių įgūdžių ugdymo [programos].

Dėmesį reikėtų kreipti į tai, kaip užkirsti kelią tolimesniam nusikalstamam elgesiui, išėjus iš įkalinimo įstaigos, bet ne kaip nubausti žmogų, priversti jį kentėti ir kuo ilgiau ten laikyti.

Būtų labai naivu tikėtis, kad išėjęs [iš kalėjimo] žmogus sėkmingai integruosis. Ji bus piktas, nusivylęs, grįš į tą pačią aplinką, iš kurios atvyko į įkalinimo įstaigą. Galima numatyti, kad tas elgesys vėl taps nusikalstamu.

– Ar šiuo metu kalėjimuose kaliniai naudojasi socialinėmis programomis, ar visa sistema eina ta linkme, kad pačiame kalėjime prevenciškai būtų užkertamas kelias tolimiems nusikaltimams? Ar tai dabar vyksta?

– Manyčiau, kad to siekiama, bet tai neįvyksta per dieną, dvi, metus. Reikia ilgo laikotarpio, kad įsitvirtintų įvairios programos.

Būtų džiugu, kad ir iš įvairių institucijų ar net politiniame lygmenyje būtų palaikomos įvairios iniciatyvos. O šiaip tikrai kažkas vyksta. Palyginus su tuo, kokia situacija buvo prieš dešimtmetį, o tuo labiau – prieš kelis dešimtmečius, tai žingsnis į priekį tikrai yra padarytas.

Programų yra, bet yra tokia nuostata, kad bausmė yra tam, kad nubaustum, o ne tam, kad pataisytum. Kai mes keisime savo nuostatas, požiūrį ir tikėsime – svarbiausia, kad galime tiems žmonėms padėti, galime juos pakeisti, manau, ir tos programos veiks sėkmingiau.

Gal net patys bausmę atliekantys nuteistieji bus labiau motyvuoti ir patys labiau tikės, kad jie gali pasikeisti, nes, kai jie susiduria su požiūriu – na, ką čia galime pakeisti, kaip gali pasikeisti, sakykim, dešimt kartų teistas žmogus? Tai yra neįmanoma. Tokiu atveju ir jie patys neturi didelės motyvacijos tą daryti.