– Tai­gi, kaip ne­pra­ras­ti pu­siaus­vy­ros spar­tė­jan­čia­me mo­kyk­los ir po­pa­mo­ki­nės veik­los rit­me?

– Stre­so ky­la kiek­vie­no­je šei­mo­je. Vi­sai be jo neį­ma­no­ma su­grįž­ti į pa­mo­kų, bū­re­lio, ki­to bū­re­lio ka­ru­se­lę. Kaip elg­tis, kad stre­so mū­sų šei­mo­se bū­tų ma­žiau? Tiek tė­vai, tiek ma­žie­ji jo pa­ti­ria dau­giau, jei vai­kai tik pra­de­da ei­ti į mo­kyk­lą, ne­pa­žįs­ta ap­lin­kos, mo­ky­to­jos, ki­tų vai­kų, tvar­kos, pa­mo­kų truk­mės. Pa­keis­ti gy­ve­ni­mo rit­mą, užim­ti nau­jus vaid­me­nis – mo­ki­nio, jo tė­ve­lių – už­trun­ka. Ta­čiau ne­spaus­ki­me sa­vęs ir vai­kų šiuos vaid­me­nis at­lik­ti to­bu­lai. Juk kai si­tua­ci­ja nea­ti­tin­ka mū­sų lū­kes­čių, ta­da ir iš­gy­ve­na­me stre­są.

Kar­tais vai­kai, dar ne­lan­kę mo­kyk­los, bi­jo, ne­no­ri į ją ei­ti, nors daž­nai ne­ga­li paaiš­kin­ti, ko­dėl. Pir­mo­kų stre­so ly­gis rudens pradžioje  pri­klau­so nuo to, ką jie ži­no apie mo­kyk­lą, ko ti­ki­si, kai ten nueis. Svar­bu ne­nu­teik­ti vai­ko, kad mo­kyk­la – kaž­kas bai­saus, kad ten rei­kės tik sun­kiai dirb­ti. La­biau pa­dė­tų žo­džiai: „Mo­kyk­lo­je įdo­mu, ten su­si­pa­žin­si su daug vai­kų, ten vi­sa­da ša­lia bus mo­ky­to­ja, ku­ri iš­mo­kys daug ko įdo­maus. Daug sma­gių da­ly­kų ten nu­tiks, o grį­žęs iš mo­kyk­los vis­ką ga­lė­si pa­pa­sa­ko­ti mums.“

Iš tie­sų per di­de­lis tė­vų spau­di­mas ge­rai mo­ky­tis, lan­ky­ti per daug bū­re­lių ga­li kel­ti di­de­lį stre­są vai­kui.

Jei pa­ste­bi­te vai­kų ne­ri­mą, pa­kvies­ki­te ra­miai pa­si­kal­bė­ti prie puo­de­lio ar­ba­tos apie tai, kas ke­lia ne­ri­mą. Ne­ri­mo šal­ti­nių ga­li bū­ti daug ir įvai­rių, to­dėl ge­riau­sias vais­tas – ra­mus, ne­mo­ra­li­zuo­jan­tis po­kal­bis iš­klau­sant.

– Vai­kai ne­re­tai neį­vei­kia rei­ka­la­vi­mų, tė­vų spau­di­mo mo­ky­tis. Kaip jiems pa­dė­ti?

– Vai­kai kar­tais gy­ve­na ne kaip vai­kai, o kaip ma­ži suau­gu­sie­ji ir ne­re­tai bū­na, kad veik­lų ir spau­di­mo pa­ti­ria dau­giau nei jų tė­ve­liai. Dar rei­kė­tų su­pras­ti, kad mes, suau­gu­sie­ji, tu­ri­me ga­li­my­bę pa­si­rink­ti, ką no­ri­me dirb­ti, ka­da ato­sto­gau­ti, ką šian­dien val­gy­si­me pie­tums ar ko­kį dra­bu­žį šian­dien pirk­si­me. Vai­kai daž­niau­siai šių pa­si­rin­ki­mų ne­tu­ri, to­dėl ga­li prie­šin­tis mū­sų spau­di­mui, taip ro­dy­da­mi sa­vo ga­lią, ge­bė­ji­mą pa­sa­ky­ti  „ne“.

Iš tie­sų per di­de­lis tė­vų spau­di­mas ge­rai mo­ky­tis, lan­ky­ti per daug bū­re­lių ga­li kel­ti di­de­lį stre­są vai­kui. Sup­ras­ki­me, ne vi­si vai­kai ga­li bū­ti pir­mū­nai, nors ir la­bai no­ri. Vai­kai, ku­rie mo­ko­si pui­kiai, ne­bū­ti­nai yra lai­min­ges­ni už tuos, ku­rie mo­ko­si vi­du­ti­niš­kai. Gal­būt jū­sų vai­kas tu­ri ge­bė­ji­mų spor­tui, me­nui, li­te­ra­tū­rai, o gal tu­ri vers­li­nin­ko gys­le­lę ar mo­ka pui­kiai ves­ti ren­gi­nius. Svar­bu pa­dė­ti jam su­ras­ti sri­tį, kur ga­lė­tų pa­jus­ti lai­mė­ji­mą, įgy­ti pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi, kel­ti sa­vi­ver­tę.

– Jei vai­kas ne­sa­ko, kad jam per sun­ku, kaip at­pa­žin­ti?

– Tuo­met kū­nas pra­de­da siųs­ti sig­na­lus. Daž­nai vai­kų stre­sas ga­li pa­si­reikš­ti įvai­riais ne­ma­lo­niais kū­no po­jū­čiais – psi­cho­so­ma­ti­niais skaus­mais – gal­vos, pil­vo, py­ki­ni­mu, ne­mi­ga, ga­li nu­si­lpti imu­ni­te­tas, reg­re­suo­ti net vai­ko rai­da. Taip pat vai­kų stre­są ga­li­me pa­ste­bė­ti, jei ma­to­me, kad įpras­tai jud­rus links­mas vai­kas tam­pa pa­sy­viu, irz­liu, ne­be­si­do­mi da­ly­kais, ku­rie anks­čiau do­min­da­vo, ven­gia su mo­kyk­la su­si­ju­sių po­kal­bių, na­mų dar­bų, ky­la pyk­čio, ag­re­si­jos pro­trū­kiai. Tai­gi, jei vai­kas vis skun­džia­si įvai­riais ne­ga­la­vi­mais, gal­būt jam rei­kia poil­sio, nes ne­be­pa­jė­gia at­lik­ti vis­ko, ką jam su­pla­na­vo tė­vai.

– Kar­tais tė­vai, žvelg­da­mi į pen­ke­rių me­tų pyp­lį, jau ma­to bū­si­mą gy­dy­to­ją, tei­si­nin­ką ar vers­li­nin­ką – tą, kuo pa­tys kaž­ka­da ne­ta­po. Ko­dėl blo­gai pri­mes­ti vai­kui sa­vo su­si­kur­tą ste­reo­ti­pą?

– Kar­tais tė­vams ga­li at­ro­dy­ti, kad jie ge­riau ži­no, kas vai­kui ge­riau­sia, kuo jis tu­ri bū­ti, kas jį da­ro lai­min­gą. Jei jūs vai­kys­tė­je sva­jo­jo­te tap­ti gy­dy­to­ju, bet ne­pa­ka­ko mo­ty­va­ci­jos mo­ky­tis ar ba­lų įsto­ti į uni­ver­si­te­tą, jums ga­li at­ro­dy­ti, kad bū­tent jū­sų vai­kai tu­ri iš­pil­dy­ti jū­sų neį­gy­ven­din­tus no­rus ir taip taps lai­min­gi. Juk taip gai­la, kad jums ne­pa­vy­ko.

De­ja, re­tai ka­da mū­sų ste­reo­ti­pas, koks bus mū­sų vai­kas, su­tam­pa su tuo, kam jis iš tik­ro ga­bus ir ko jis pa­ts no­ri. Tur­būt ži­no­me tą ne­ma­lo­nų jaus­mą, kai mums kaž­kas lie­pia da­ry­ti tai, ko mes ne­mėgs­ta­me, ir mes iš pa­rei­gos ar man­da­gu­mo tai pa­da­ro­me. Tuo me­tu jau­čia­mės be­jė­giai at­si­sa­ky­ti, tar­si pra­ran­da­me sa­vo gy­ve­ni­mo kont­ro­lę, tam­pa­me au­ko­mis, ga­lin­čio­mis ne­bent tik pyk­ti ir reikš­ti ne­pa­si­ten­ki­ni­mą. Leis­ki­te pa­tiems vai­kams su­ras­ti veik­lą, ku­ri jiems at­ne­ša lai­mę. Bū­ti lai­min­ga vi­rė­ja yra ge­riau nei ne­lai­min­ga tei­si­nin­ke. Tai­gi, ne­ste­bi­na, kad da­bar la­bai daug suau­gu­sių žmo­nių kei­čia sa­vo pro­fe­si­jas, nes iki tol jau­tė, kad tai, ką dir­bo, dir­bo dėl tė­vų, ar­ti­mų­jų, vi­suo­me­nės lū­kes­čių, o ne sa­vo.

– Ar tė­vai, no­rė­da­mi išau­gin­ti su­per­vai­ką, kar­tais ne­pers­pau­džia?

– Mū­sų vi­suo­me­nė­je vyks­ta ge­riau­sių tė­ve­lių var­žy­bos. Ma­mos jau­čia spau­di­mą bū­ti ge­ro­mis ma­mo­mis, ly­gi­na­si tar­pu­sa­vy­je su ki­to­mis. Taip at­si­ran­da įtam­pa, daž­nai per­ke­lia­ma ant vai­ko pe­čių. Su vai­ku el­gia­ma­si kaip su nuo­sa­vy­be, o ne as­me­ny­be. Ta­čiau vai­kai la­bai ski­ria­si pa­gal tai, kaip jie no­ri leis­ti lais­va­lai­kį. Vie­ni vi­sai ne­no­ri jo­kio bū­re­lio, ki­ti no­ri ei­ti į ke­tu­ris, nors ži­no, kad tai užims daug lai­ko. Iš tie­sų, jei jū­sų vai­kas no­ri lan­ky­ti daug bū­re­lių ir jei tu­ri­te ga­li­my­bę, leis­ki­te jam juos lan­ky­ti – taip vai­kas at­si­rinks la­biau­siai jam pa­tin­kan­čias veik­las, kur ge­riau­siai at­si­sklei­džia jo ga­bu­mai, ta­len­tai. Taip, lai­kui bė­gant, tu­rė­tų at­si­si­jo­ti ir lik­ti ke­li pa­grin­di­niai už­siė­mi­mai.

Blo­giau, jei vai­kas vi­sai ne­no­ri tų ke­tu­rių bū­re­lių, bet jų rei­kia tė­vams. Ta­da no­rė­tų­si pa­klaus­ti: gal no­ri­te ap­si­keis­ti vie­to­mis su sa­vo vai­ku? Ba­le­ri­na no­ri­te bū­ti jūs ar jū­sų vai­kas? Iš tie­sų vai­kui už­ten­ka ir vie­no pa­pil­do­mo už­siė­mi­mo ar bū­re­lio, kur ga­lė­tų at­si­skleis­ti. Svar­bu, kad vai­kas tu­rė­tų erd­vę bend­rau­ti su bend­ra­min­čiais, kel­ti sa­vo sa­vi­ver­tę už­siim­da­mi veik­la, ku­ri tie­sio­giai ne­su­si­ju­si su pa­mo­ko­mis. Ir čia la­bai tin­ka po­sa­kis – „Dau­giau – ne­bū­ti­nai reiš­kia ge­riau.“

– Prie­šin­gas at­ve­jis, kai tė­vai pa­lie­ka vai­ką dau­giau nei pu­sei die­nos nie­kie­no ne­pri­žiū­ri­mą na­muo­se ir jis ga­li veik­ti bet ką. Ko­kie pa­vo­jai sly­pi, kai vai­kas tu­ri la­bai daug lais­vo lai­ko?

– Pri­si­min­ki­me sa­vo vai­kys­tę. Tur­būt dau­ge­lis iš mū­sų tu­rė­jo­me lais­vus pus­die­nius po mo­kyk­los, kai ga­lė­jo­me veik­ti bet ką. Ir tik­rai bū­da­vo die­nų, kai tie­siog žiū­rė­da­vo­me fil­mu­kus per TV, ta­čiau vis dėl­to dau­giau lai­ko pra­leis­da­vo­me lau­ke su drau­gais žais­da­mi, ty­ri­nė­da­mi pa­sau­lį, mo­ky­da­mie­si su­pras­ti pa­sau­lio vei­ki­mo prin­ci­pus ir kaip mums į jį rei­kė­tų rea­guo­ti.

Mū­sų vi­suo­me­nė­je vyks­ta ge­riau­sių tė­ve­lių var­žy­bos. Ma­mos jau­čia spau­di­mą bū­ti ge­ro­mis ma­mo­mis, ly­gi­na­si tar­pu­sa­vy­je su ki­to­mis. Taip at­si­ran­da įtam­pa, daž­nai per­ke­lia­ma ant vai­ko pe­čių. Su vai­ku el­gia­ma­si kaip su nuo­sa­vy­be, o ne as­me­ny­be.

Tu­rė­ti daug lais­vo lai­ko nė­ra nie­ko blo­go. Ma­nau, blo­giau ne­tu­rė­ti lais­vo lai­ko ir įsi­vaiz­duo­ti, kad vi­sas jis tu­ri bū­ti pra­leis­tas pra­smin­gai, sme­ge­nims dir­bant 100 pro­c. – juk jei su­sto­si­me, pa­sau­lis mū­sų ne­lauks. Leis­da­mi vai­kui tu­rė­ti lais­vo lai­ko, mes ro­do­me, kad pa­si­ti­ki­me juo, jo ge­bė­ji­mu pa­čiam at­ras­ti veik­las, ku­rios jam ma­lo­nios, su­si­pla­nuo­ti sa­vo veik­lą. Ir tur­būt rei­kė­tų pra­dė­ti nuo sa­vęs. Jei mes tu­ri­me lais­vo lai­ko ir ge­ba­me jį su­si­pla­nuo­ti, to iš­moks ir vai­kas, tik pa­si­ti­kė­ki­me juo. Ži­no­ma, ne­no­riu pa­sa­ky­ti, kad vai­kui ne­rei­kia lan­ky­ti kaž­ko­kio bū­re­lio ar už­siim­ti pa­pil­do­ma veik­la, ta­čiau pa­li­ki­me lai­ko tie­siog bū­ti, ne tik veik­ti.

– Ar vai­kams ap­skri­tai rei­kia pa­lik­ti lai­ko nie­ko ne­vei­kti?

– Vi­sur rei­ka­lin­ga pu­siaus­vy­ra. Tarp vei­ki­mo ir ne­vei­ki­mo – taip pat. Kai vai­kai sa­ko, kad ne­tu­ri, ką veik­ti, ne­rei­kė­tų to su­pras­ti kaip įsa­ky­mo su­ras­ti vai­kui veik­lą, jį links­min­ti, tar­si bū­tu­me vi­są pa­rą už­sa­ko­mi klou­nai. Tai pro­ga vai­kams pa­si­telk­ti kū­ry­biš­ku­mą, pa­tiems su­gal­vo­ti, kuo ga­lė­tų už­siim­ti. Tik rei­kia ti­kė­ti, kad jie tai ga­li. Jei kas­kart, kai vai­kas ne­tu­ri ką veik­ti, ap­krau­si­me jį veik­la, pra­mo­go­mis, vai­kas iš­moks, kad gy­ve­ni­me vi­si ki­ti tu­ri už jį su­gal­vo­ti, ką jam veik­ti. O kam gal­vo­ti pa­čiam, jei ga­li su­gal­vo­ti ki­tas? Ta­čiau mes juk no­ri­me, kad užaug­tų sa­va­ran­kiš­kas, kū­ry­biš­kas žmo­gus, ne­lau­kian­tis iš pa­sau­lio links­my­bių, o pa­ts jas ku­rian­tis.

– Ne­re­tai, kai vai­kas ga­li veik­ti bet ką, jis ima­si iš­ma­nio­jo te­le­fo­no, plan­še­tės, kom­piu­te­rio. Kaip jį at­plėš­ti nuo vi­sų mo­bi­lių­jų įren­gi­nių?

– Čia rei­kė­tų at­kreip­ti dė­me­sį ir į sa­vo in­ter­ne­to nau­do­ji­mo įpro­čius. Kar­tais ir suau­gu­sie­ji per­ne­lyg pa­si­ne­ria į vir­tua­lų gy­ve­ni­mą, to­dėl ne­nuos­ta­bu, kad vai­kas, ma­ty­da­mas tė­tį ar ma­mą nuo­la­tos mai­gančius te­le­fo­ną, plan­še­ti­nį kom­piu­te­rį ar ki­tą prie­tai­są, iš­moks­ta, kad tai yra nor­ma­lus, tin­ka­mas ir kar­tu la­bai links­mas lai­ko lei­di­mo bū­das, ku­ria­me tiek daug ne­ma­ty­tų da­ly­kų.

Jei vai­kui ne­la­bai se­ka­si so­cia­li­nė­je ap­lin­ko­je, jis ne­mo­ka tęs­ti drau­gys­tės, sun­kiai ge­ba drau­giš­kai žais­ti su ki­tais vai­kais, jis ga­li dar la­biau no­rė­ti pa­nir­ti į vir­tua­lų pa­sau­lį, kur ga­li bū­ti tuo, kuo no­ri, gau­ti pa­lai­ky­mą ir ap­do­va­no­ji­mus už ge­rą žai­di­mą, pa­si­da­ly­tą nuo­trau­ką ir kur ne­rei­kia prie nie­ko taiks­ty­tis. Ir tai  kaip už­bur­tas ra­tas. Kuo dau­giau vai­kas lai­ko pra­lei­džia in­ter­ne­te, tuo jam sun­kiau se­ka­si rea­liai bend­rau­ti, ir kuo jam pra­sčiau se­ka­si so­cia­li­nė­je ap­lin­ko­je, tuo la­biau no­ri­si į vir­tua­lią erd­vę, kur daug leng­viau su­lauk­ti pri­pa­ži­ni­mo, dė­me­sio.

To­dėl, bū­da­mi tė­vai, tu­ri­me bū­ti bud­rūs ir nu­trauk­ti šį už­bur­tą ra­tą. Ma­no nuo­mo­ne, vai­kams bū­ti­na nu­sta­ty­ti žai­di­mų ir in­ter­ne­to nau­do­ji­mo­si li­mi­tą, nes ga­li­me ne­pa­jaus­ti, kaip vai­kas ta­po pri­klau­so­mas, kai nie­kas ne­be­do­mi­na, tik žai­di­mai, „You­Tu­be“ ir pan. Ži­no­ma, pra­dė­ki­me nuo sa­vęs. Jei pa­tys nar­šy­da­mi feis­bu­ke lie­pia­me vai­kui pa­dė­ti te­le­fo­ną, jam siun­čia­me klai­din­gą in­for­ma­ci­ją: aš ga­liu nau­do­tis te­le­fo­nu, nes man tai pa­tin­ka, o tu ne­ga­li, nes man tai ne­pa­tin­ka. To­kia in­for­ma­ci­ja vai­kui ga­li su­kel­ti pyk­tį ir no­rą prie­šin­tis, to­dėl ne­bū­tų keis­ta, kad vai­kas ta­da žais­tų pa­si­slė­pęs ir tie­siog ne­sup­ras­tų, ko­dėl rei­kia jū­sų klau­sy­ti, kai ro­do­te prie­šin­gą pa­vyz­dį.

Taip pat sa­vo pa­vyz­džiu tu­rė­tu­me ro­dy­ti, ko­kios ki­tos veik­los yra ne ma­žiau įdo­mios už žai­di­mus te­le­fo­ne. Vai­kai mo­ko­si iš to, ką ma­to, o ne iš to, ką mes jiems sa­ko­me. Ves­ki­mės vai­kus į gam­tą, žais­ki­me sta­lo žai­di­mus, leis­ki­me va­ka­rus ar sek­ma­die­nius be in­ter­ne­to ir kur­ki­me ri­tua­lus, kur ga­li­me pa­bū­ti kar­tu.

– Kaip ap­skri­tai au­gin­ti lai­min­gus vai­kus?

– Nė­ra vie­no tei­sin­go at­sa­ky­mo, kaip užau­gin­ti lai­min­gus vai­kus. Gal­būt to­kio tiks­lo ir ne­rei­kė­tų kel­ti, nes jis per daug ne­rea­lus. Ma­nau, gy­ve­ni­me mums rei­ka­lin­gi vi­si jaus­mai. Ver­čiau gal­vo­ki­me, kaip užau­gin­ti vai­kus, ku­rie bū­tų psi­cho­lo­giš­kai at­spa­rūs ir, su­si­dū­rę su sun­ku­mais, ge­bė­tų juos įveik­ti.

Ver­tė­tų su­pras­ti, kad vai­kai – mū­sų veid­ro­džiai. Jei mes rū­pin­si­mės sa­vi­mi, vai­kai ir­gi to iš­moks. Jei mo­kė­si­me džiaug­tis pa­sau­liu, vai­kai ir­gi džiaug­sis. Jei iš­mok­si­me nu­si­ra­min­ti pa­te­kę į su­dė­tin­gas si­tua­ci­jas, vai­kai ir­gi iš­moks. Jei pa­ro­dy­si­me, kaip su­klum­pa­me ir at­si­sto­ja­me, vai­kai ir­gi su­klu­pę at­si­stos. Ne­rei­ka­lau­ki­me iš vai­kų dau­giau, nei ga­li­me pa­tys. O mes tik­rai ne­sa­me vi­są pa­rą lai­min­gi.

Vis dėl­to jie yra at­ski­ros as­me­ny­bės ir sa­vo gy­ve­ni­mą nu­gy­ven­ti tu­rės pa­tys, tik pa­si­ti­kė­ki­me jais ir leis­ki­me mo­ky­tis iš sa­vo klai­dų, su­klup­ti ir vėl at­si­sto­ti. Kai ži­nai, kad ga­li įveik­ti vis­ką, gy­ven­ti nė­ra taip bai­su, ir tik­rai ne­pri­va­lai vai­ky­tis idė­jos „tu­riu bū­ti lai­min­gas“.

– Kaip mes, suau­gu­sie­ji, ga­li­me su­ma­žin­ti stre­są, ne­ri­mą, ku­ris neiš­ven­gia­mai ky­la su­si­klos­čius kai ku­rioms si­tua­ci­joms?

– Ma­nau, kad, pa­ti­riant stre­są, rei­kė­tų sa­vęs pa­klaus­ti: ar aš ga­liu šiuo me­tu kaž­ką pa­da­ry­ti, kad si­tua­ci­ją pa­keis­čiau, ar ne? Nuo at­sa­ky­mo pri­klau­sys, ką da­ry­ti to­liau. Jei at­sa­ky­mas „taip“, rei­kė­tų orien­tuo­tis į pro­ble­mų spren­di­mą: pla­nuo­ti veik­las, svars­ty­ti apie ge­riau­sius pro­ble­mų spren­di­mo bū­dus, jiems pa­si­ruoš­ti. Jei si­tua­ci­ją ga­liu pa­keis­ti, ta­čiau jau­čiu, kad vie­nam per sun­ku, ver­tė­tų kreip­tis pa­gal­bos į tuos, ku­rie ga­li pa­dė­ti. Tai­gi, ga­lint si­tua­ci­ją pa­keis­ti, stre­so ener­gi­ją ver­tė­tų nu­kreip­ti tin­ka­ma pro­ble­mų spren­di­mo link­me.

Vis dėl­to, jei stre­są ke­lian­čios si­tua­ci­jos pa­keis­ti ne­ga­li­me, rei­kia elg­tis ki­taip. Pa­dė­ti ga­li emo­ci­nė iš­kro­va, pa­vyz­džiui, spor­tas, kū­ry­ba, ta­čiau ne iš­si­lie­ji­mas ant vai­kų ar su­tuok­ti­nio. Taip pat rei­kė­tų klaus­ti, jei si­tua­ci­jos da­bar ne­ga­liu pa­keis­ti, gal­būt ga­liu pa­keis­ti sa­vo emo­ci­nę bū­se­ną, są­mo­nin­gai už­sii­mant dė­me­sį nu­krei­pian­čia veik­la, po­mė­giu, sten­gian­tis ati­dė­ti pro­ble­mos spren­di­mą iki ta­da, kai ga­lė­siu tai pa­da­ry­ti.

Ne­di­de­lio stre­so bi­jo­ti ne­rei­kia, jis pa­de­da su­si­kon­cent­ruo­ti į tai, kas mums svar­bu. Na, o api­bend­ri­nus vis­kas gy­ve­ni­me yra lai­ki­na, tad, jei dėl kaž­ko ne­ri­mau­ja­te, at­si­min­ki­te, kad ir tai praeis.

Svar­bus am­žiaus tarps­nis

7–11 me­tų pe­rio­das le­mia, ar vai­kas bus pa­si­ti­kin­tis sa­vi­mi, ar steng­sis, kad kaž­ko pa­siek­tų. To­kio am­žiaus vai­kas ei­na į mo­kyk­lą. Jei vai­kui su­da­ro­mos ga­li­my­bės kiek įma­no­ma daž­niau iš­gy­ven­ti sėk­mę, jis pa­ti­ki – jam pa­vyks. Svar­bu, kad vai­kas gau­tų įver­ti­ni­mą ne tik už ga­lu­ti­nį re­zul­ta­tą, bet ir už pa­stan­gas. Nuo to pri­klau­so, ar jis pa­ti­kės, kad ga­li daug. Su tuo su­si­jęs ir aukš­tas sa­vęs ver­ti­ni­mas ar­ba ne­pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi. Jei vai­kas nuo­lat kri­ti­kuo­ja­mas, ne­su­si­for­muo­ja jo mo­ty­va­ci­ja mo­ky­tis, dė­ti pa­stan­gas. Jei gau­na tei­gia­mą įver­ti­ni­mą iš tė­vų ir mo­ky­to­jų, pa­ti­ki, kad jis ga­li.

Pra­di­nu­kų tė­vų pa­grin­di­nė už­duo­tis – su­da­ry­ti ga­li­my­bes, kad vai­kas at­skleis­tų sa­vo po­lin­kius, in­te­re­sus, ge­bė­ji­mus. Kad tė­vai už jį ne­gal­vo­tų, bet su­da­ry­tų ga­li­my­bes at­si­skleis­ti.

Psi­cho­lo­gai pa­ste­bi, kad kar­tais vai­ko ge­bė­ji­mai bū­na di­de­li, bet pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi – men­kas, dėl to pra­stes­ni tam­pa ir mo­ky­mo­si re­zul­ta­tai. Jei vai­kas ne­pa­si­ti­ki sa­vi­mi, jis bi­jo, ne­ri­zi­kuo­ja. Dėl to ne­ke­lia ran­kos net ir ži­no­da­mas at­sa­ky­mą. Pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi pri­klau­so ir nuo pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­jo, ir nuo tė­vų. Jei šie sa­ko: ga­li, mo­ki, tau pa­vyks; su­kly­dai – nie­ko to­kio, pa­si­tai­sy­si; šian­dien pa­da­rei ge­riau nei va­kar, ir vai­kas pa­ti­ki: mo­ku, ga­liu, man pa­vyks. Ki­ti vai­kai gir­di: ne­lįsk, ne­mo­ki, su­ga­din­si; pa­lik, aš pa­da­ry­siu ge­riau. Ta­da jie gal­vo­ja: ne­mo­ku, ne­ga­liu, man ne­pa­vyks; ki­ti tai ga­li. Jie ne­ri­zi­kuo­ja, ne­ban­do, ne­lei­džia sau su­klys­ti. La­bai svar­bu, kad vai­kas leis­tų sau klys­ti, kad ži­no­tų: jei pa­si­se­kė – pui­ku; jei ne­pa­si­se­kė – ana­li­zuo­tų prie­žas­tis, gal­vo­tų, ko­dėl taip at­si­ti­ko. Ap­mąs­čius prie­žas­tis, rei­kė­tų ban­dy­ti siek­ti už­si­brėž­to re­zul­ta­to dar kar­tą.