„Anksčiau prieš svarbias varžybas ausinuke klausydavausi „G&G Sindikato“ dainos „Dykuma“. Ji mane nuteikdavo kovingai ir padėdavo atsiriboti nuo aplinkos. Kartais ir dabar pasiklausau šios dainos, bet ne prieš varžybas. Dabar mano „startinė“ daina – Apex Twin „Xtal“, – teigia žinoma sportininkė.

O kaip gi antruoju Lietuvos himnu vadinamas Marijono Mikutavičiaus kūrinys „Trys milijonai“? „Kaip ir daugeliui lietuvių, ji man sužadina stiprius patriotinius jausmus“, – kalba sportininkė.

Ji muzikos neskirsto į lietuvišką ir nelietuvišką. Lygiai taip pat ji muzikos nerūšiuoja ir pagal sukūrimo metus. Rūtos mėgstamiausių sąraše – ir Vytautas Kernagis, ir „Pink Floyd“, ir „Depeche Mode“, ir ba., ir Tricky.

Nuo V. Kernagio iki ba.

„Yra keletas lietuviškų atlikėjų ir grupių, kurių klausau pakankamai dažnai: tai – ba., tas pats „G&G Sindikatas“, „Golden Parazyth“. Kartais pasileidžiu „Anties“, V. Kernagio įrašus. Iš elektroninės muzikos kūrėjų man patinka „Few Nolder“, „Münpauzn“, – vardija R. Meilutytė.

Ji gailisi, kad negali pamatyti mėgstamų lietuvių atlikėjų ir grupių pasirodymų, nes dėl didelio užimtumo gimtinėje lankosi retai. Labiausiai iš visų lietuvių muzikantų ji norėtų pamatyti ba. koncertą.

Jaunosios plaukikės mėgstamiausių užsienio ir atlikėjų sąraše – ir gerai žinomi, ir alternatyviajai scenai priskiriami muzikantai: „Mėgstamų turiu labai daug, visus išvardinti sunku. Iš senesniųjų man patinka „The Cure“, „The Smiths“, „Depeche Mode“, „Joy Division“, „Siouxsie and the Banshees“, „Pink Floyd“, „Led Zeppelin“, „Pixies“. O iš šiuolaikinių atlikėjų ir grupių dabar dažniausiai klausau „The XX“, Tricky, „Chromatics“.

Muzikos srityje pakankamai išranki R. Meilutytė sako atkreipianti dėmesį ir į kūrinius, skambančius viešose erdvėse, pavyzdžiui, prekybos centruose ar kavinėse. „Norėčiau nekreipti dėmesio, bet neišeina, ypač, jei muzika yra menkavertė. Jeigu įrašai kokybiški, o grupių ir atlikėjų sąrašas tinkamai sudėliotas, muzika padeda susikurti tam tikrą nuotaiką, pavyzdžiui, pietaujant ar tiesiog maloniai leidžiant laiką“, – pastebi sportininkė.

Abejingų nepalieka

Hanoverio muzikos psichologijos instituto direktorius Eckhartas Altenmülleris teigia, kad muzika yra stipriausias mums žinomas dirgiklis, sužadinantis neuronų restruktūrizaciją.

Jam linkęs pritarti ir lietuvis prof. dr. muzikologas Rytis Ambrazevičius, taip pat tyrinėjantis muzikos poveikį žmogaus psichikai. „Muzika veikia visus žmones – tik vienus labiau, kitus mažiau. Ne išimtis – ir sportininkai, nors niekam ne paslaptis, kad jie psichologiškai yra stipresni už kitus individus. Muzika gali tiesiogiai paveikti kiekvieno žmogaus nuotaiką: suteikti žvalumo, pralinksminti, paguosti ir t. t.“

Pasak profesoriaus, muzika žmogų veikia per savo elementus – pavyzdžiui, ritmiką (vienaip veikia greito tempo, kitaip – lėto tempo muzika), dermes (mažorinės gali pakelti nuotaiką, minorinės – paguosti ir nuraminti) ir kt. „Bet ne viskas taip paprasta: linksma, greito tempo daina žmogų gali ir nuliūdinti, jei ji susijusi su kažkokiu neigiamu įvykiu. Kitaip tariant, muzika glaudžiai susijusi ir su žmogiškomis patirtimis“, – aiškina prof. dr. R. Ambrazevičius. Jo teigimu, labai svarbi ir kultūrinė aplinka: vienaip tas pats mažoras interpretuojamas populiariojoje muzikoje, visai kitaip – tradicinėje indų ar pigmėjų muzikoje.

„Mokslininkai ištyrė, kad maži vaikai įvairią muziką suvokia ir priima panašiai – ar jis būtų amerikietis, ar zulusas. Tačiau paaugę jie prisitaiko prie bendro garsovaizdžio (soundscape) – t. y. muzikos, susiformavusios būtent toje kultūrinėje aplinkoje, kurioje gimė, todėl pradeda į vienokią ar kitokią muziką reaguoti skirtingai“, – kalba profesorius.

R. Ambrazevičiaus teigimu, pagal muzikinį žmogaus skonį neretai galima atspėti ir jo charakterio tipą: melancholikams turbūt dažniau patinka lėtesnė, liūdnesnė muzika, sangvinikams – šviesesnė ir greitesnė, cholerikams – ryškesnė, charakteringesnė ir t. t.

Profesorius akcentuoja, kad žmogus yra smarkiai priklausomas nuo paros ciklo, todėl ryte klausomės vienokios muzikos (ritmingesnės, linksmesnės), o vakare – kitokios (melancholiškesnės, lėtesnės). „Komercinės radijo stotys jau seniai naudojasi tuo ir savo grojaraštį sudarinėja atsižvelgdamos ne tik į savo auditoriją, bet ir į paros metą“, – teigia jis.

Muzika skamba visur

Tačiau muzika skamba ne tik per radiją ar koncertų salėse, bet ir kavinėse, baruose, restoranuose, prekybos centruose ir kitose viešose vietose. R. Ambrazevičius atkreipia dėmesį, lietuviai verslininkai vis dar daro nemažai klaidų sudarinėdami grojaraščius, pamiršdami, kad muzika yra labai stiprus dirgiklis – ji gali ir pritraukti klientus, ir lygiai taip pat juos atbaidyti.

Muzikologas sako, kad dažna mūsų verslininkų klaida – triukšminga, neaiškios kokybės muzika, vadinamieji „bumčikai“. Kita didelė klaida – per stiprus garsas. „Žinoma, nekalbu apie šokių muzikos klubus – ten žmonės ne pasikalbėti renkasi. Tačiau restoranuose, baruose ir kavinėse muzika turi skambėti tokiu garsu, kad būtų lengva susikalbėti“, – sako jis. Pasak jo, problema iš dalies – nebesugebanti bendrauti publika – verslas prie jos tiesiog prisitaiko.

„Pavyzdžiui, prekybos centrams ar oro uostams rekomenduočiau grojaraščius sudarinėti sekant radijų pavyzdžiu – tai yra, leisti geros kokybės populiariąją ir kitokią „humanišką“ muziką, tinkančią standartinį muzikinį skonį turinčiam žmogui. Radijo stočių grojaraščių sudarytojai tikrai išmano savo darbą ir žino, kokia muzika patinka didžiajai visuomenės daliai arba bent jau jos neerzina. Reikėtų vengti netikusios, menkavertės muzikos, nes dabar tikrai turime, iš ko rinktis“, – aiškina profesorius.

Pasak R. Ambrazevičiaus, ypač atidžiai muziką turėtų rinktis restoranų savininkai. „Vietose, kur žmonės susirenka ramiai papietauti ar pavakarieniauti, turi skambėti rami, neakcentuota ir maloni ausiai muzika – šiek tiek žvalinanti, neblaškanti ir leidžianti susikoncentruoti į valgymą ir bendravimą“, – pataria jis.

Kalbėdamas apie jaunimo mėgstamus barus ir kavines, profesorius akcentuoja, kad daugelis jų savo auditoriją ir suformuoja siūlydamos vienokį ar kitokį muzikinį repertuarą. „Bent didžiųjų Lietuvos miestų kavinių ir barų savininkai jau žino žaidimo taisykles, todėl grojaraščius sudarinėja siekdami pritraukti norimą auditoriją“, – sako prof. dr. Ambrazevičius.

Pasak profesoriaus, būtų puiku, jei dauguma lietuvių taip tikslingai domėtųsi muzika kaip R. Meilutytė: „Muzika turi didelį poveikį, todėl ir vartoti ją reikia itin atsakingai – nuolat lavinti savo skonį, ieškant įdomių ir prasmingų muzikos kūrinių.“