Kol patys savęs nepažįstame, mus lengvai gali užprogramuoti gerų norų ir svajonių pardavėjai, kurie paskatins pildyti jų įteigtus norus, o ne savus. Taip LRT RADIJUI teigia Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanas Benas Ulevičius. Jis ragina atkreipti dėmesį, ar naujametinę naktį duoti pažadai iš tiesų priklauso mums, nes kitaip gyvenime pildysime svetimus norus.

– Ar jau apmąstėte, kokie bus Jūsų Naujųjų metų pasižadėjimai?

– Specialiai tam laiko neskyriau, bet pasižadėjimai kirba. Jų, be abejo, yra. Nežinau, kiek jie naujametiniai. Jie nuolatiniai, nes dažniausiai žadi tai, ką sunkiausia įvykdyti savo gyvenime.

– Ar reikia stabtelėti, atlikti metų „inventorizaciją“, atsigręžti atgal, o tada jau planuoti, bandyti konkrečiau pasidėlioti, ko norėtųsi kitais metais?

– Dažnai girdime pastebėjimų – kam reikia tokios konkrečios dienos ar konkretaus laiko, juk gimtadienis yra kasdien, kiekvieną dieną reikia vertinti žmogų ir kodėl to, ką pasižadi, negalėjai padaryti prieš Naujuosius metus. Mes jau tokie esame – žodis „rytoj“ mums turi magišką galią. Jei kažko nepadarome, labai griežtai nepasakome sau „šiandien, čia ir dabar“, tai žodelis „rytoj“ gali sunaikinti bet kokį mūsų pasižadėjimą.

Linksmas pavyzdys  iš šeimos gyvenimo, kai mylimieji sako „norėtume daugiau laiko praleisti kartu“: bet atrodo, kad negražu tam per savaitę paskirti vieną dieną – juk tokie dalykai turėtų vykti spontaniškai. Tuomet tai ir paliekame spontaniškam procesui, tik tos vakarienės prie žvakių taip ir nebūna. Po kurio laiko sutuoktiniai sako – viskas, penktadienio vakaras, vaikus paliekame močiutei ir einame į restoraną. Taip atsiranda „čia ir dabar“. Manau, kad Naujųjų metų rezoliucija, pasižadėjimas yra proga padaryti tą vieną, konkretų pasiryžimą, kurio laukei visą laiką.

– Naujųjų metų išvakarėse ar rytą gana populiaru skelbti savo pasižadėjimus. Kuo šis ritualas gali mums padėti?

– Žmogus per tokius pasižadėjimus gali pradėti geriau suprasti, kas jo gyvenime iš tikrųjų vyksta. Manau, kad daug geriau ne kažką pasižadėti, bet stebėti, kas vyksta pasižadėjus. Rezoliucijas, pažadus duodame ne tik mes, bet ir mūsų ydos. [...] Yra daugybė įvairių pasižadėjimų, kurie galbūt nesutampa su mūsų širdies interesais. Dažnai tos rezoliucijos ir lieka rezoliucijomis. Po kelių dienų žmogus sako – žinai, pasižadėjau, kai buvo smagu, atrodė, kad tai kone ir padariau.

Kas yra tokio gyvenime, kad ryte nubudęs sakai „šiandien padarysiu tai, tai ir tai“, o vakare taip ir nesupranti, kaip ta diena praėjo. Ką tu darei? Kažkas, kas buvo prilipęs prie kompiuterio, nepajėgė nuo jo atsiplėšti, kažkas prisigėrė, kažkas prisižadėjo nesusipykti, bet ir vėl susipyko. Naujųjų metų rezoliucija gali ir neatnešti jokios naudos, jei žmogus nereflektuoja, nededa pastangų, neužduoda sau kartais ir tokių nepatogių klausimų – kas nutiko, kodėl viena ar kita rezoliucija, pasižadėjimas pasisekė ar nepasisekė, kodėl esu laimingas ar nelaimingas?

– Naujamečiai pažadai kažkodėl labai skeptiškai vertinami ir aplinkinių. Kodėl jie tampa pajuokos objektu?

– Iš tikrųjų dažnai taip nutinka. Kaip minėjau, problema nėra ta, kad mes kažko nesiekiame ar nepasiekiame, kad nukeliame rytojui. Mes nesame laisvi siekti to, ko norėtume. Žodis „rezoliucija“ lotynų kalboje kyla iš žodžio „resolve“, angliškai – „solve the brolem“ [liet. „išspręsti problemą“ – LRT.lt]. „Solvo“ reiškia „išlaisvinu, atpalaiduoju“. Pasižadame tapti laisvi, padaryti tuos dalykus, kuriuos nuolat jaučiame, kad turėtume padaryti, nes žinome, kad nesame laisvi.

Mes turime tokių įpročių, kurie mums kliudo siekti, išsiskleisti, savo gyvenime rasti gražesnių dalykų, nei dabar turime. Tą nelaisvę paprastai vadiname ydomis. Tai – mūsų gyvenimo įpročiai, kurie mus nuvairuoja ten, kur nenorėtume būti. Visada suprantame, ko reikia, bet darome tai, kas tą akimirką malonu ir paprasčiau, nereikalauja pastangų. Štai kodėl tos rezoliucijos, pasižadėjimai lieka beprasmiai, neįvykdyti, jei kartu nekeliame klausimo – kas man kliudo.

– Kokie įpročiai, ydos, labiausiai trukdo įgyvendinti savo tikslus, norus?

– Yra daug ir įvairių dalykų. Tai – visos priklausomybės. Priklausomybės – tokie veiksmai, kurių negalime lengvai liautis darę. Žmogus pasižada nuo Naujųjų metų daugiau praleisti laiko su savo šeima ir nekonfliktuoti, tačiau, jeigu nekreipia dėmesio į didelę priklausomybę (pavyzdžiui, yra alkoholikas), priklausomybė gali visiškai sugriauti tą pasižadėjimą. Jis nelaisvas to siekti. Žmogus gali būti priklausomas nuo rūstybės, greito reagavimo pykčiu. Jis nesugeba reaguoti kitaip, kaip tik supykdamas. Tuomet griūva santykiai.

Be abejo, kliudyti gali ir neadekvatus savęs suvokimas, menkavertiškumo kompleksas, kuris neleidžia pasiekti rezultatų kurioje nors srityje. [...] Taip pat gali būti puikybė – kitas neadekvataus savęs vertinimo kraštutinumas, kai visada jaučiuosi toks puikus, švytintis, kad nekreipiu dėmesio į kitus, negirdžiu, ką kalba kiti, kalbu tik pats. Gali būti daugybė dalykų, bet šalia pasižadėjimo turėtų būti ydų, priklausomybių, kliudančių jėgų inventorizacija. Kas yra kliūtys ir ką su jomis darau? Jei nieko nedarysiu, tie pasižadėjimai ir liks pakibę ore.

– Klausant Jūsų atrodo, kad, prieš skelbiant savo pažadus, reikia dar nuveikti daug kitų dalykų, o pažadų netesėjimą lemia ne vien valios trūkumas.

– Pirmas pažadas turėtų būti pažinti save šiek tiek geriau. Reikia pažinti save ir kasdien skirti laiko savo vidinio gyvenimo inventorizacijai. Reikia įvertinti veiksnius, kokios pagrindinės jėgos mane valdo. Žodžiais paprastai sakome – štai, ko aš noriu, ko sieksiu, kas vertinga, gera, tinkama. Bet pažiūrėkime į gyvenimą, konkrečius veiksmus. Tik jie parodo, kas iš tikrųjų yra mano viešpačiai, kokios galios man daro įtaką.

Į tai atkreipę dėmesį mes kartais net susigėstame – prišnekėjau, kad mesiu rūkyti, bet niekaip nepajėgiu. Vėliau būna net gėda pasižadėti. Pirmasis pasižadėjimas turėtų būti gudrus, kuklus, realistinis. Gal nereikėtų pernelyg sureikšminti savo valios galių. Suvokdamas savo situaciją, tokias savo priklausomybes ir trūkumus, nueičiau žingsnį pirmyn. Pavyzdžiui, reikia pagalvoti, ką galėčiau padaryti per penkias minutes, kad mano šeimoje būtų daugiau tvarkos? Nereikia žadėti, kad nuo šiol viskas bus tobula. [...] Nė vienas iš mūsų nėra tobulas ir, ko gero, visose srityse tobulai nesiseks. Tai sakau ir apie save. Šiuos metus žengsiu savaitę po savaitės. Kiekvienos savaitės pabaigoje darysiu praėjusios savaitės inventorizaciją.

– Galbūt kai kuriuos pažadus trukdo ištesėti ir tai, kad jie būna ne mūsų? Turiu omenyje, kad ryžtamės įgyvendinti kažką, kas svarbu mūsų artimiesiems.

–  Jei pažadai tokie, tai ir ačiū Dievui, kad greitai subliūkšta. Pirmas geras dalykas mūsų gyvenime – įsiklausyti į savo širdį ir pamatyti, kas ten gero ar ydingo. Pirmiausia reikia apsikuopti savo širdyje, mintyse. Kol to nepadarome, kol patys savęs nepažįstame, mus gali lengvai užprogramuoti bet kokie gerų norų ir svajonių pardavėjai. Jie įteigia, ką mums reikia pirkti, kad pasijustume laimingesni, kiek mums reikia uždirbti, kur gyventi. Mūsų gyvenime atsiranda daugybė baimių, netikrų, neautentiškų siekių. Jei laiku nesusigriebiame, kyla pavojus, kad visą gyvenimą nugyvensime siekdami visai ne savo norų. [...] Vieną akimirką atsibusime ir pamatysime, kad visą gyvenimą iš tikrųjų negyvenome.

– Kokių norų ir svajonių pardavėjų aplink daugiausia?

– Galėtume pasižiūrėti, kokie dažniausi naujų metų pareiškimai: numesti svorio, pradėti sportuoti. Tai labai geri pasiryžimai, bet, kai staiga pamatome visuomenę, kurios pagrindinis noras – atrodyti, pasijausti geriau, nevartoti tiek daug, pradedi galvoti, kokie žmonės esame. Pasigendi tokių rezoliucijų, kaip geriau sugyventi su namiškiais, darbe būti malonesniu žmogumi, išspręsti situacijas, atleisti. [...] Be abejo, sportas – geras dalykas. Tai nėra blogai, aš irgi tai pažadu, bet tai nėra pats pirmas mūsų poreikis.