Nepatogūs kodėlčiukų klausimai tėvams neturėtų kelti nepatogumų

Tinkamas žodynas

V.Gabrieliūtė sako, kad žinutes lytiškumo temomis mes pradedame siųsti, kol dar vaikai nemoka kalbėti.

"Vaikai pirmąsias pamokas apie savo kūną, lyčių vaidmenis išmoksta labai anksti. Yra tėvų, kurie gėdina nuogą vaiką, nuo mažens duoda nurodymus, kaip vaikas turi elgtis, atrodyti ir net jaustis vien todėl, kad jis – berniukas ar mergaitė. Todėl svarbu ne tik mokėti atsakyti į vaikų klausimus, bet ir gebėti kritiškai vertinti lyčių stereotipus, suprasti jų poveikį kaip didžiausią įtaką vaiko ateities profesiniams pasirinkimams ir tarpasmeninių santykių kokybei", – pabrėžia mokslu grįsto lytiškumo ugdymo ekspertė, kuri adaptuoja ir kuria mokymų programas lytiškumo ugdymo, lyčių lygybės, lygių galimybių, patyčių tapatybės pagrindais prevencijos temomis psichologams, pedagogams, tėvams.

Yra tėvų, kurie vaikų lytinius organus mistifikuoja, suteikia jiems su kūno dalimis nesusijusius pavadinimus, taip kurdami suvokimą, kad ši kūno dalis kitokia.

Pasak V.Gabrieliūtės, kodėlčiukų amžiuje vaikai jau turėtų žinoti lytinių organų pavadinimus ir jų dažniausiai nebūtinai klaus – tiesiog išmoks iš suaugusiųjų.

"Dar yra tėvų, kurie vaikų lytinius organus mistifikuoja, suteikia jiems su kūno dalimis nesusijusius pavadinimus, taip kurdami suvokimą, kad ši kūno dalis kitokia. Nuo mažiausių dienų privačias kūno vietas svarbu vadinti tikraisiais vardais: vulva, penis ar varpa, krūtinė, krūtys, užpakalis", – pabrėžia lytiškumo ugdymo ekspertė.

"Anatominiai kūno dalių pavadinimai formuoja pagarbą kūno visumai, suteikia aiškumo ir neleidžia mums savo nepatogumo slėpti po vartojamais pakaitalais, taip tik sustiprinant stigmą. Kai vaikas žino, kaip vadinasi jo kūno dalys, jis gali tiksliau paaiškinti, jei turi higienos ar savijautos problemų, jei susiduria su nepageidaujamu elgesiu. Įvesdami tinkamą žodyną mes užtikriname ir vaikų saugumą bei siunčiame jam žinutę, kad visos kūno dalys yra svarbios ir vertingos", – aiškina V.Gabrieliūtė.

D. Guzaitienė / Asmeninio achyvo nuotr.

Psichologė-psichoterapeutė ir žaidimo terapeutė D.Guzaitienė sako, kad ikimokyklinio amžiaus vaikams yra normalu domėtis kūnu. "Tada jie pastebi, kad berniukų ir mergaičių kūnai skiriasi, pradeda žaisti vadinamuosius gydytojų žaidimus", – priduria ji.

Pasak V.Gabrieliūtės, svarbu pastebėti, kad vaikai jau domisi skirtingų lyčių kūnais, ir supažindinti mažuosius su šia tema, pasitelkiant knygeles, vaikiškas enciklopedijas apie žmogaus anatomiją.

Tiesa, pasigirdus pokalbiams "tu turi, aš neturiu", reikėtų akcentuoti vaikams, kad mes visi turime lytinius organus. Mūsų visuomenėje žinučių, skirtingai vertinančių vyro ir moters seksualumą, ateityje bus daug, tad lygiavertį požiūrį į savo kūną svarbu puoselėti nuo mažens.

Paprasti paaiškinimai

Kitas aktualus klausimas – iš kur aš atsiradau? "Trejų ketverių metų vaikui greičiausiai užteks paaiškinimo, kad iš mamos pilvo, tačiau penktais metais vaikai gali gauti ir daugiau informacijos – kad vaikeliui atsirasti reikia spermatozoido, kuris (dažniausiai) būna vyro kūne, ir kiaušinėlio, kuris (dažniausiai) būna moters kūne. Ląstelėms susitikus, jos susijungia ir užsimezga mažytė ląstelė, iš kurios moters pilvo apačioje, gimdoje, kaip saugiame namelyje, užauga būsimas kūdikėlis", – dėsto V.Gabrieliūtė.

Vaikams, kurių aplinkoje yra besilaukiančių moterų, gali būti svarbu suprasti ir kaip kūdikis gimsta. "Čia galime vaikui paaiškinti, kad naujagimis maždaug po devynių mėnesių gimsta pro kūno vietą pavadinimu makštis, bet būna ir situacijų, kai reikia atlikti operaciją ir išimti kūdikį per pilvą. Gydytojos ar gydytojai pasirūpina, kad gimdymas būtų kuo saugesnis ir lengvesnis, tačiau dažnai tai atima daug jėgų, todėl mamytei reikia pailsėti ir sustiprėti. Nepamirškime ir konteksto, sukurkime vaikui jo atsiradimo istoriją – kas ir kaip jo laukė, kaip ruošėsi, kaip gimė, kokie jausmai kilo į jį pasižiūrėjus, ką jis jau mokėjo pirmosiomis dienomis ir panašiai", – rekomenduoja lytiškumo ugdymo ekspertė.

Tiesa, sakyti, kad vaikai atsiranda iš meilės, V.Gabrieliūtė nepataria. "Apie tai, kas svarbu, kad vaikelis augtų laimingas, kalbėsitės būtinai, bet vaikai gimsta ne tik iš meilės, o ir meilės vaikams atsirasti nepakanka. Taip pat neužtenka sakyti, kad vaikelis gimsta iš moters ir vyro, nes šiuolaikinėje visuomenėje šeimų formos įvairios, tad svarbu, kad ne tik suteiktume pagrindinę informaciją, bet ir kad ją pristatytume su pagarba įvairovei. Taip mes ne tik užbėgame už akių patyčioms, bet ir įgaliname vaikus gebėti reaguoti girdint žeminančius komentarus, kai tyčiojamasi, kad Saulė gyvena be tėčio ar kad Simas žaidžia su lėlėmis", – sako ji.

Apsauganti taisyklė

V.Gabrieliūtė pabrėžia, kad labai svarbu, jog tėvai supažindintų vaikus su apatinių drabužėlių taisykle, kuri skamba taip: "Visos tavo kūno vietos, kurias dengia apatiniai drabužėliai (arba maudymukas), yra tavo intymios kūno vietos, kurios priklauso tik tau. Jų kitiems žmonėms nerodome ir neleidžiame liesti, nebent reikia pagalbos prausiantis arba pas gydytoją. Taip pat neprašome kitų žmonių leisti paliesti jų intymias kūno vietas."

Ši taisyklė yra viena svarbiausių seksualinio priekabiavimo ir smurto prevencijos priemonių. "Svarbu išmokyti ne tik privatumo, bet ir nubrėžti ribas, kad vaikas gebėtų atpažinti netinkamus prisilietimus ir sureaguoti į netinkamą elgesį (stop, pasitrauk). Labai svarbu sukurti atvirą santykį su vaiku, kad jis mumis pasitikėtų ir ateitų pasakyti, jei susiduria su kito žmogaus elgesiu, kuris peržengia jo privatumo ribas. Labai svarbu nenormalizuoti berniukų agresyvaus elgesio, nes vis dar pasitaiko atvejų, kai tėvai ar pedagogai net nepastebi, kai berniukai vienas kitą liečia, stumdosi, užgauna ar komentuoja, kad jei berniukas kepštelėjo mergaitei, tai čia – dėmesio ar simpatijos rodymas. Svarbu mokyti vaikus išreikšti savo jausmus tinkamai ir pagarbiai, o ne toleruoti smurtinį elgesį ar juo labiau sieti jį su romantiniais santykiais", – išskiria edukologė.

Būna atvejų, kai vaikai liečia vieni kitų intymias vietas ir sako: draugas man leido liesti, todėl ir aš leidžiu. "Su viena mama diskutavome, kaip vaikui paaiškinti, kodėl kitam vaikui negalima leisti tavęs liesti, net jei tas kitas vaikas tau leidžia jį leisti. Pirmiausia tu ir tas kitas vaikas turite žinoti, kad tai yra intymi vieta, kurios negalima liesti nei tau, nei kitam. Kodėl tai neleistina? Vaikas yra per mažas, kad suteiktų leidimą kažką daryti su jo kūnu. Tėvai duoda leidimą, kol jie yra atsakingi už savo vaikus. Vien tik vaiko leidimo šiuo atveju nepakanka. Taip elgiamasi, kad vaikai būtų apsaugoti nuo kitų vaikų ir kitų suaugusiųjų, kurie gali norėti pasinaudoti tavimi", – tokią paaiškinimo vaikams formą siūlo psichologė D.Guzaitienė.

Tėvai dažnai nežino, kaip reaguoti, kai vaikas masturbuojasi, liečia ar trina savo lytinius organus. Ikimokyklinio amžiaus vaikams masturbacija dažniausiai susijusi su būdu nusiraminti.

"Svarbu vaiko negėdinti, tiesiog nukreipti dėmesį, kad rankos būtų užimtos kitais reikalais. Jei vaikai liečia lytinius organus labai dažnai, reikėtų skirti dėmesio ir galbūt aptarti su psichologu ar psichologe iššūkius, kuriuos gali patirti vaikas, dėl kurių jaučia didelį nerimą, pavyzdžiui, dėl adaptacijos darželyje, naujos gyvenamosios vietos, konfliktų šeimoje, naujo šeimos nario. Vaikas turi gauti žinutę, kad taip, malonu save liesti, bet tai atliekame privačiai, pavyzdžiui, savo kambaryje. Kai vaikas žino apatinių drabužėlių taisyklę, tai tampa gana aišku ir savaime suprantama", – sako V.Gabrieliūtė.

Svarbu ir tai, kad tėvai atkreiptų dėmesį, kai vaikas siunčia tam tikrus signalus: kai trimetis pradeda kalbėti apie seksą, akcentuoti lytinio akto detales, tai gali būti ženklas, kad vaikas susidūrė su netinkamu turiniu, pavyzdžiui, pornografija, ar pats patyrė seksualinį smurtą. "Nelikite vieni, su specialistėmis ar specialistais aptarkite nerimą keliančius požymius", – pabrėžia V.Gabrieliūtė.

Pasitikėti savimi

Kiekvienai mamai ir tėčiui svarbu žinoti vaiko psichoseksualinę raidą, ką kuriuo metu su vaikais jau galima ir būtina aptarti.

"Paprastas patarimas – atsakyti vaikui į tai, ko jis klausia, o jau nuo penkerių šešerių metų pasitikrinti, ar vaikas žino pagrindinę informaciją – teisingus kūno dalių pavadinimus, apatinių drabužėlių taisyklę, geba atpažinti tinkamus ir netinkamus prisilietimus, ko reikia, kad atsirastų vaikelis", – vardija V.Gabrieliūtė.

V. Gabrieliūtė / Asmeninio archyvo nuotr.

Tačiau ji iš praktikos žino, kad dažniausiai tėvams trūksta ne žinių, o pasitikėjimo savimi ar, tiksliau, jaustis komfortiškai kalbant šiomis temomis. Tam organizuojami seminarai, kuriuose dalyviai gali patyrinėti savo nuostatas lytiškumo klausimais, o tik tada įgyti naujų žinių ir įžvalgų.

"Savęs neapgausime – jei jaučiamės nepatogiai, vaikai tai irgi pajaus. Kalbėjimas jautriomis temomis saugiame rate leidžia labiau save sustiprinti, atsiverti, o tuomet padėti atsiverti ir vaikui. Labai svarbu, kad abu vaiko tėvai skirtų tam dėmesio, kad vaikai gautų suderintas žinutes. Nėra svarbu, kas – mama ar tėtis – kalbėsis su dukra ar sūnumi, svarbu, kad vaikas jaustų, jog šios temos jų namuose nėra tabu", – sako edukologė.

Dažnai vaikams uždavus netikėtų klausimų tėvai sutrinka, nežino, ką atsakyti. V.Gabrieliūtė sako, kad tai normali būsena, pedagogai ir tėvai neprivalo žinoti visų atsakymų į vaiko klausimus.

"Taip, gali būti, kad sutriksime ir tą akimirką nežinosime, kaip reaguoti. Tokiu atveju užtenka pasakyti: o, kokį gerą klausimą sugalvojai, aš pagalvosiu ar paieškosiu atsakymo ir rytoj mes apie tai pasikalbėsime. Žinoma, svarbu tesėti pažadą ir grįžti prie temos, nes vaikai atsimena mūsų reakcijas ir jei vieną kitą kartą išsisukinėsite iš situacijos ar atsakysite – tau dar anksti žinoti, tai atsakymų ilgainiui vaikas ieškos kieme, tarp draugų, o vėliau ir internete", – aiškina ji.

"Vaikai smalsūs, jie stebi. Blogai, kai vaikai mokosi vieni iš kitų, o dar blogiau – iš interneto. Jeigu nenorime, kad išmoktų, nežinia ko ir nežinia iš kokių šaltinių, turime patys kalbėtis", – edukologę papildo D.Guzaitienė.

"Vaikai per išmaniuosius telefonus ir per kitas technologijas labai greitai atranda pornografinį turinį ir tai gali labai juos paveikti, jie gali labai rimtai sutrikti. Pornografija yra grubus ir nepagarbus seksas. Pagalvokite, jei vaikas per anksti tai pamato – jis visiškai nesupranta, kas čia dedasi. Gal jam įdomu pabandyti, bet gal baisu – visiškas chaosas. Todėl labai svarbu vaikui aiškinti, kodėl lytiniai santykiai galimi tik subrendus ir kad jei kas nors liečia vaiką, jis turi drąsiai apie tai papasakoti tėvams ar kitiems suaugusiesiems, kuriais vaikas gali pasitikėti", – pabrėžia psichologė.

Pokalbiai suartina

Lytiškumas yra labai svarbi gyvenimo dalis, todėl pokalbiai suartina ir leidžia vaikui kurti pasitikėjimu grįstą santykį su tėvais, sako V.Gabrieliūtė. "O situacijų, kai vaikui reikės pasitikrinti informaciją ar pasitarti esant sudėtingai padėčiai, su amžiumi vis daugės", – konstatuoja ekspertė.

"Kartu su pasakojimu, bendravimu, tėvai siunčia dar vieną žinutę: aš priimu tavo kūną, priimu, kad tu vystaisi, priimu tavo klausimus, esu jiems atviras ir jei tau kas nors nutiks ar turėsi kitų klausimų, aš noriu, kad mes toliau šnekėtumės šiomis temomis. Tai nustato tinkamą toną. Tėvai, su kuriais gali kalbėtis, vaikui yra tikras lobynas", – antrina D.Guzaitienė.

Būna ir uždaresnių vaikų, kai atrodo, kad jiems niekas neįdomu, jie neužduoda tokių klausimų. V.Gabrieliūtė primena, kad vaikai viską girdi – tad reikėtų drąsiai kalbėtis natūraliai kylančiomis temomis.

"Progų tikrai daug: reaguojant, kaip vaikai bendrauja tarpusavyje, matant situacijas filme, galų gale suaugę tarpusavyje gali kalbėtis tiek apie saugumą, tiek apie pagarbą kitam, apie ribų nubrėžimą, apie privatumą. Beje, net jei mums atrodo, kad mes lytiškumo temomis namie ir nekalbame, vaikai vis tiek mokosi iš mūsų – iš to, kaip jūs su partneriu ar partnere bendraujate, kas kokius buities darbus atliekate, kaip reiškiate jausmus, kaip komentuojate socialinius reiškinius", – pastebi edukologė.

Tėvų pareiga

D.Guzaitienė sako, kad vaikai lytiškumo temų pradeda labiau vengti apie dešimtuosius gyvenimo metus.

"Jei nesame atviri kalbėdami lytiškumo temomis su vaikais nuo mažens, vėliau kurti nuoširdų santykį bus sudėtinga. Jei netapome autoritetu, kuriuo vaikas gali pasitikėti, paauglystėje, greičiausiai juo ir nebetapsime. Tiesa, esminės lytiškumo temos aptariamos iki trylikos keturiolikos metų, vėliau tik praplečiamos, todėl dar iki paauglystės turime pasirūpinti savo vaikų lytiniu raštingumu ir būti pasiekiami jiems šiuo nelengvu brendimo ir savęs atradimo laikotarpiu", – tikina V.Gabrieliūtė.

Pasak edukologės, Lietuvoje dar tik pradedame atrasti ir suvokti lytinio raštingumo turinį ir svarbą, tad atsakomybė dėl jo įgyvendinimo krenta tiek ant tėvų, tiek ant pedagogų pečių.

"Lietuvoje pedagogų pasirengimas užtikrinti mokslu, o ne įsitikinimais grįstą lytiškumo ugdymą dar šlubuoja. Tad tai tampa tėvų užduotimi ir galimybe auginti asmenybę, gerbiančią savo ir kito kūną ir privatumą. Jūs turite šansą padėti tokius pamatus, kad vaikai galėtų kurti lygiaverčius santykius, o ne išaukštinant ar žeminant kitą lytį, kas savaime užkoduota vis dar dažnai pasitaikančiuose lyčių stereotipuose", – svarbią žinutę tėvams siunčia VšĮ "Įvairovės ir edukacijos namai" vadovė V.Gabrieliūtė.

Blogai, kad vaikai mokosi vieni iš kitų, o dar blogiau – iš interneto. Jeigu nenorime, kad išmoktų, nežinia ko ir iš nežinia iš kokių šaltinių, turime patys kalbėtis.

D.Guzaitienė priduria, kad tėvai turi mažai patirties, kaip su lytiškumu susijusiais klausimais kalbėtis su savo vaikais. "Tačiau dabar yra daug literatūros, seminarų, paskaitų", – drąsina psichologė.

Ji skatina nebijoti kalbėtis su savo vaikais. "Nepalikite vaiko vien tik su knyga – neva ten jis ras visus atsakymus. Taip irgi siunčiama žinutė, kad man gėda kalbėti, bet suprantu, kad reikia, todėl pasirinkime minimalistinį variantą. Yra ir moralinių, vertybinių dalykų, kuriuos dažnai geriausiai perteikia būtent tėvai", – pabrėžia D.Guzaitienė.