Planai atidedami
Reprezentatyvią kiekybinę apklausą „Gyventojų psichologinė savijauta ir ateities planavimas“ šių metų balandį atliko Krizių įveikimo centras ir tyrimų bendrovė HUBEL. 40 proc. 18–45 metų amžiaus apklaustų asmenų teigė šiuo metu neplanuojantys turėti vaikų. Tik 11 proc. šios amžiaus grupės vaikų turėjimą siejo su artimiausiais vienais dviem metais, 16 proc. su vėlesniu, bet dar neapibrėžtu laikotarpiu, 14 proc. teigė dar neapsisprendę.
„Matome akivaizdų atotrūkį tarp ketinimų ir veiksmų: planai dažniau atidedami, nei virsta konkrečiu sprendimu. Tai rodo, kad trukdo ne tik išorinės aplinkybės, bet ir vidinės, psichologinės kliūtys“, – sako savanoriškai krizinę pagalbą teikiančius psichologus vienijančio Krizių įveikimo centro vadovė Kristina Lymantaitė.
Tyrimo duomenys atskleidė, kad pagrindinės psichologinės priežastys neturėti vaikų yra tinkamo partnerio neturėjimas (22 proc.) ir emocinio saugumo stoka: nerimas dėl ateities ir nesaugumas (17 proc.), emocinis nepasiruošimas (15 proc.), „dabar ne tas metas“ (13 proc.), jausmas, kad neturi pakankamai vidinių resursų (11 proc.), per daug neapibrėžtumo gyvenime (7 proc.).
„Nemaža dalis žmonių nesijaučia pakankamai stabilūs planuoti vaikus. Tai reikšmingas signalas, į kurį verta atkreipti dėmesį“, – priduria tyrimų bendrovės HUBEL vadovė dr. Eleonora Šeimienė.
Taisyklės neveikia
Viena dažniausiai tyrimo dalyvių minimų priežasčių neturėti vaikų yra tinkamo partnerio neturėjimas. Krizių įveikimo centro psichologė psichoterapeutė Jūratė Činčikaitė, komentuodama tyrimo duomenis, pastebi, kad partnerio paieška šiandien yra tapusi itin sudėtingu procesu, nors, atrodytų, galimybių susipažinti niekada nebuvo tiek daug.
„Fizinė partnerių paieškos galimybių geografija išsiplėtė, o psichologinė susiaurėjo iki socialinių tinklų ir pažinčių programėlių ir jose įsigaliojusių ribojančių taisyklių bei normų“, – sako J. Činčikaitė.
Nemaža dalis žmonių nesijaučia pakankamai stabilūs planuoti vaikus. Tai reikšmingas signalas, į kurį verta atkreipti dėmesį.
Pasak psichologės, žmonės nebesirenka pagal emociją ir simpatiją: jie vertina, per kiek laiko reikia atsakyti į žinutę, kiek kartų parašyti, kiek reikėtų laukti atsakymo ir kada, jo nesulaukus, jau užblokuoti kontaktą. Normos, kaip ir kiek reikėtų bendrauti, skirtingiems žmonėms skirtingos, bet daugybė nuomonės formuotojų savąsias pristato kaip bendras ir taip kuria klaidingus lūkesčius ir prietarus.
„Žmonės turi tiek taisyklių, kaip reikėtų bendrauti susirašinėjant, kad dažnai spėja galimus kandidatus užblokuoti dar iki santykių pradžios ir jų taip ir neužmezga. Gyvai beveik nebesusipažįsta ir nebeinicijuoja kontaktų“, – pastebi J. Činčikaitė.
Pasak psichoterapeutės, tokios nominalios taisyklės suteikia kontrolės iliuziją neapibrėžtumo kupinoje aplinkoje, tačiau realiai atitolina nuo tikro žmogiško ryšio. Kai tokių nesusipratimų patiriama daug, ilgainiui nesėkmės partnerio paieškose gali panardinti žmogų į psichologinę krizę: atsiranda neviltis, bejėgiškumas, depresyvūs jausmai. „Po ilgo nesėkmingo paieškų laikotarpio žmonės jas visiškai nutraukia ir ima save įtikinėti, kad partnerio jiems ir nereikia“, – sako psichologė.
Nerimas, kuris paralyžiuoja
Su nerimu ir emocinio saugumo stoka susijusios priežastys neturėti vaikų sudaro reikšmingą dalį atsakymų: daugelį stabdo nerimas dėl ateities ir nesaugumas, emocinis nepasiruošimas, jausmas, kad dabar ne tas metas, nepakankami vidiniai resursai, per daug neapibrėžtumo gyvenime. Tai tarpusavyje susijusios būsenos, kurias jungia viena psichologinė būklė: chroniškas stresas.
„Šios priežastys man sako, kad nemažai žmonių jaučia psichologinę krizę ne tik asmeniniu, bet ir šalies ar net globaliu mastu“, – vertina J. Činčikaitė. Pasak jos, chroniškas stresas veikia ne tik sprendimų priėmimą, bet ir fiziologiją: vyrams jis sukelia tam tikrų fiziologinių pokyčių, trukdančių sveikam seksualiniam gyvenimui, moterims mažina libido. „Antropologiškai esame taip sutverti, kad dauginamės tada, kai šalia nėra pavojaus, net jei didelė dalis to pavojaus – mūsų galvose“, – aiškina psichoterapeutė.
Iš kur ateina šis nerimas? J. Činčikaitė atkreipia dėmesį, kad nerimo lygis ir traumų padariniai tęsiasi per kelias kartas. Dabartinė visuomenė nešasi sovietinio ir posovietinio laikotarpio traumas, o 1990–2000 m. dažniausiai naudota krizių įveikimo strategija buvo nustumti jas į šoną, užuot sprendus.
Matome akivaizdų atotrūkį tarp ketinimų ir veiksmų: planai dažniau atidedami, nei virsta konkrečiu sprendimu.
„Nustumtos į šoną krizės, taip vadinamai sutvarkytos, paskui išlenda net ir kitoje kartoje kaip chroniškas nerimas ir sunkesnės reakcijos į neapibrėžtumą. Vos nutinka kad ir nedidelis ar gana tolimas įvykis, iškyla senų krizių padariniai“, – paaiškina psichologė.
Prie nerimo prisideda ir viešojoje erdvėje formuojami standartai. Tinklalaidės, nuomonių formuotojai, turinio kūrėjai plačiai pasakoja apie emociškai sveiką tėvystę, vaikystės traumas ir jų padarinius.
„Tai gąsdina ir verčia galvoti, kad tėvystė yra tik tiems, kas galutinai susitvarkė ne tik fizinį, bet ir emocinį gyvenimą. Ar įmanoma emociškai visiškai susitvarkyti ir subręsti? Manau, tik nedaugeliui, apie tokius žmones sakoma, kad jie yra nušvitę. Tačiau dauguma žmonių to nepasieks per visą gyvenimą, ir nereikia“, – šypsosi J. Činčikaitė.
Priežastys per silpnos?
Tyrimo dalyviai, kurie planuoja turėti vaikų, dažniausiai nurodo šeimos ir artumo norą (52 proc.), suvokimą, kad tai natūralus gyvenimo etapas (50 proc.), ir gyvenimo prasmę (48 proc.). Tačiau psichoterapeutė atkreipia dėmesį, kad šios priežastys yra daugiau nuostatų pobūdžio ir neretai nenuveda į konkretų veiksmą.
„Planuoti turėti vaikų ir būti realiai pasiruošusiems tuoj pat jų turėti, t. y. priimti sprendimą, yra du skirtingi dalykai. Panašu, kad šių nuostatomis paremtų priežasčių nepakanka“, – vertina Krizių įveikimo centro psichologė.
Tyrimas parodė, kad 70 proc. 18–45 metų asmenų teigia nejaučiantys jokio spaudimo iš aplinkos turėti vaikų. Psichoterapeutė šį faktą vertina dviprasmiškai.
„Sveikinu visuomenę pasiekus tam tikrą brandą nespausti jaunų žmonių, nes dažniausiai toks spaudimas suerzina, sukelia įtampą. Kita vertus, šis sveikinimas turi ir ironijos gaidą. Visuomenės taisyklės ir scenarijai kartais nurodo ir neblogą gyvenimo kelią. Šio spaudimo nebuvimas rodo, kad pasukome kitu keliu: duodant rinktis, žmogus dažnai ima sau patogesnį, iš dalies egoistinį pasirinkimą ir atliepia individualizmo gaidą, kurią Vakarų pasaulis tikrai kultivuoja“, – komentuoja J. Činčikaitė.
Ko trūksta?
Psichoterapeutė pastebi paradoksą: vis daugiau žmonių psichologiškai jaučiasi esantys nuolatinėje krizėje, o vienas svarbiausių veiksnių sėkmingai susitvarkyti su krize yra palaikymas ir artimi ryšiai. Tuo pat metu gyventojai vis dažniau renkasi neturėti šeimos ar atstumti potencialų partnerį, taip atsisakydami esminio palaikymo šaltinio, ir susidaro užburtas ratas.
Mes labai mažai akcentuojame ryšio svarbą kokybiškam gyvenimui: partnerystės, santykio, savirealizacijos bendraujant su vaikais.
Pasak psichologės, viešojoje erdvėje dominuoja informacija apie tėvystės sunkumus, tačiau beveik nekalbama apie tai, ką ji atneša šviesaus. „Mes labai mažai akcentuojame ryšio svarbą kokybiškam gyvenimui: partnerystės, santykio, savirealizacijos bendraujant su vaikais. Žmogiškas ryšys ir tarpusavio palaikymas stipriai veikia tiek emocinę ir psichikos, tiek fizinę sveikatą“, – sako J. Činčikaitė.
Psichoterapeutė ragina ne paprasčiau žiūrėti į tėvystę, bet pažvelgti į ją su mažiau baimės. „Tėvystė turi savo iššūkių bet kuriame amžiuje ir bet kuriame brandos etape. Tad tobulas laikas turėti vaikų gali niekada neateiti. Geriau įsivertinti įvairias galimybes, pasirinkti savo iššūkius ir nuspręsti dėl savo gyvenimo kelio. Dabar reikalavimų kartelė ir sau, ir kitiems, ir pasauliui iškelta nepasiekiamo dydžio, ir tai mus visus stingdo“, – apibendrino psichologė.
Naujausi komentarai