Gyvenimo dualizmas

Vaikų ir paauglių medicinos psichologė, kandidatė psichoterapeutė Danguolė Švedavičienė pastebi, kad tam tikras dualizmas šiuolaikinių paauglių gyvenime egzistuoja, nes jie gyvena ir realiame pasaulyje, ir virtualioje erdvėje. Ar dėl to jų gyvenimas yra sunkesnis?

Psichologė primena, kad seniau visas bendravimas vyko gyvai arba laiškais, būdavo išlauktas, lėtesnis. Vėliau atsirado telefonai, ir tuomet taip pat buvo tariamasi dėl susiskambinimo.

Šiuo metu bendravimas yra greitas ir gausus. Net pats susitarimas dėl susitikimo dažnai būna išplečiamas, nes žmonės bendrauja iki susitikimo tiek žodžiu, tiek žinutėmis, o atvykus į susitikimo vietą: „O kur tu, aš jau čia...“. Bendravimas labai pasikeitė, tačiau dabartiniams paaugliams jis natūralus, nes jie užaugo tokiame pasaulyje.

„Sunku pamatuoti, ar dabartinių paauglių gyvenimas sunkesnis, nes seniau virtualiosios erdvės tiesiog nebuvo ir paaugliai susidurdavo su tuo metu buvusiais sunkumais, dabartis nebeįsivaizduojama be virtualiosios erdvės, kuri ir kelia sunkumų, ir kartu atneša naudos“, – sako psichologė.

Danguolė Švedavičienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Gali apsunkinti paauglystę

Pasak D. Švedavičienės, virtuali erdvė yra sukurta taip, kad stimuliuotų mus ir greit gautume pasitenkinimą (dopaminą), todėl paaugliams yra sunkiau įvertinti virtualiojo pasaulio grėsmes, lengviau į jį įsitraukti, sunkiau prognozuoti padarinius savo sveikatai, sunkiau kritiškai vertinti esamą informaciją.

„Paauglystėje formuojasi identitetas, savęs vaizdas, ir jeigu jaunuolis neturi artimoje aplinkoje žmonių, padėsiančių atrasti savo vidinį pasaulį, vertybines nuostatas, priimti savo besikeičiantį kūną, tokiu atveju svarbų vaidmenį gali vaidinti socialiniai tinklai“, – aiškina psichologė.

Viskas gerai, jei socialinių tinklų „burbule“ matomi realūs vaizdai, tačiau, anot psichologės, dažniausiai yra pateikiami pagražinti, realybės neatitinkantys veidai, kūnai, gyvenimiškos situacijos ir tai tikrai gali apsunkinti paauglystės tarpsnį, kelti savivertės problemų, emocinių sunkumų.

Virtuali erdvė, pasak psichologės, gali labai šauniai papildyti santykius realybėje, jei paauglys auga jo raidai palankioje aplinkoje. Tačiau jei aplinka mažiau palanki, pavyzdžiui, pervargę tėvai, perdegę mokytojai, patyčios ugdymo įstaigoje ir kt., jei turi kokių nors emocinių ar raidos sunkumų, tai gali lemti didesnį įsitraukimą į virtualų gyvenimą.

„Taip pat virtuali erdvė – tobulas laiko „valgytojas“, ir paaugliams viską, t. y. poilsį, pareigas, socialinius ryšius, naujienų srautą, sutalpinti į parą yra sunku“, – pastebi specialistė.

Svarbu su paaugliu diskutuoti apie virtualios erdvės naudą ir žalą, rekomenduojamą trukmę, turinį, kaip kritiškai įvertinti informaciją.

Kas lemia sveiką santykį

Psichologė akcentuoja, kad socialiniai tinklai gali būti ir puiki erdvė bendrauti ir kurti santykius, tačiau naršymas socialiniuose tinkluose gali turėti ir neigiamų aspektų.

„Kas vienam gali kelti teigiamų reakcijų ar jų nesukelti iš viso, kitam gali turėti neigiamų padarinių, turinčių įtakos prastesnei savijautai, emocinei būklei“, – pastebi D. Švedavičienė.

Mokslinių tyrimų duomenimis, paauglių, kurių identitetas susiformavęs, emocinę sveikatą mažiau veikia socialiniai tinklai, jie geba kritiškiau vertinti pateikiamą informaciją, kontroliuoti socialiniuose tinkluose praleidžiama laiką, labiau atsirenka sekamą socialinį „burbulą“.

Priešingai, paaugliai, kurių identitetas dar nėra iki galo susiformavęs, stokojantys artimo, glaudaus ryšio artimoje aplinkoje tiek su suaugusiaisiais, tiek su bendraamžiais, galbūt ir genetiškai turintys didesnį impulsyvumą, yra labiau emociškai veikiami socialinių tinklų.

„Dėl to gali būti sunkiau susirasti draugų, palaikyti draugystes, gali kilti didesnis socialinis nerimas, atskirties jausmas, noras vengti socialinių situacijų, asmuo gali labiau nepasitikėti savo išvaizda, save nuvertinti, išgyventi gėdos, vienišumo jausmus, nuolat lyginti save su kitais“, – neigiamas pasekmes vardija psichologė.

Virtuali erdvė daro įtaką ir paauglių kritiniam mąstymui. Psichologės teigimu, virtualus pasaulis kiekvieno paauglio kritinį mąstymą veikia individualiai. Jei nuo mažens buvo ir yra kalbama apie saugų interneto naudojimą, apie tai, kokiu būdu gali ieškoti informacijos, kaip informacijos šaltinius tikrinti, atskirti tiesą nuo melo, tikėtina, kad sunkumų nekils ir paauglys išliks kritiškas, analitiškas ir autonomiškas.

„Tais atvejais, kai artima aplinka nebus atlikus namų darbų mokydama vaiką naudotis šaltiniais, juos analizuoti, kai vaikas nemato tinkamo naudojimosi socialiniais tinklais pavyzdžių, su juo nediskutuojama, tikėtina, kad kritinis mąstymas bus skurdesnis, paauglys bus labiau paveikus įtaigesnei informacijai“, – teigia D. Švedavičienė.

Taigi dažnu atveju sunkumų kyla, kai nuo mažens vaikas vienas paliekamas internetinėje erdvėje. Taip pat svarbus ir suaugusiųjų pavyzdys, ar vaikas savo aplinkoje stebėjo ir stebi suaugusiuosius, kritiškai vertinančius internete randamą informaciją ir turinčius platų akiratį.

Skirtingų lyčių ypatumai

Pasak psichologės, moksliniai tyrimai rodo, kad nors ir nedideli, bet egzistuoja skirtumai tarp lyčių virtualiame gyvenime. Tačiau svarbu pabrėžti, kad tai yra labai individualu.

Pastebėta, kad paauglės merginos socialinius tinklus dažniau naudoja artimiems santykiams palaikyti, dalijasi savo emocijomis, asmeniniais išgyvenimais, taip ieškodamos empatijos ir palaikymo. Jos yra aktyvesnės ir socialiniuose tinkluose praleidžia daugiau laiko.

„Statistiškai dažniau merginos susiduria su spaudimu dėl išvaizdos. Kartais tai gali lemti valgymo sutrikimų atsiradimą, depresinę simptomatiką. Apklausos rodo, kad merginos dažniau sulaukia intymaus pobūdžio žinučių, nuotraukų ar prašymų atsiųsti savo intymių nuotraukų“, – negatyvų poveikį įvardija specialistė.

Pasak jos, paaugliai vaikinai daugiau naudojasi virtualia erdve pomėgiams, žaidimams, o socialiniuose tinkluose dažniau būna stebėtojai, patys turiniu dalijasi vangiau.

Kaip negatyvų poveikį psichologė pamini vaikinų įsivėlimą į konkuruojantį elgesį, pasinėrimą į kompiuterinius žaidimus.

Kaip veikia ribojimai

Psichologė primena, kad ribojimai tinka iki paauglystės, o paaugliui pati ribojimo sąvoka jau kelia pasipriešinimą. Su paaugliu reikia kalbėtis.

„Svarbu su paaugliu kalbėti apie virtualios erdvės naudą ir žalą, rekomenduojamą laiko trukmę, turinį bei gebėjimą kritiškai vertinti informaciją. Diskusijų metu būtina skatinti savistabą („Pastebėjau, kad šiandien, kai atitraukei dėmesį nuo telefono, buvai suirzęs. Ar kas nors turinyje tave suerzino?“), – pataria D. Švedavičienė.

Būtina tartis su vaiku, jį įtraukti į sprendimų paiešką. Psichologė pataria pokalbio metu eiti ne per tai, kas bus blogai, bet kas bus jam pačiam geriau, jei mažiau laiko naudosis įrenginiais.

Dar patartina sugalvoti motyvacinę sistemą. Pavyzdžiui, visa šeima įsitraukia ir stebi savo laiko trukmę, praleidžiamą prie ekranų, ir dienos ar savaitės pabaigoje skiriamas koks nors prizas mažiausiai laiko virtualioje erdvėje praleidusiam asmeniui. Reikėtų tai praktikuoti apie mėnesį. „Procese labai svarbu pastebėti nors ir minimalias pastangas, jas pagirti, nemoralizuoti, būti kantriems“, – pabrėžia psichologė.

Ji sako, kad paaugliui svarbu matyti artimuosius, kurie praleidžia laiką ne virtualioje erdvėje, grįžę iš savų veiklų bendrauja tarpusavyje ir savo pavyzdžiu rodo, kaip galima kitaip praleisti laiką.

„Jei paauglio virtualus gyvenimas kelia sunkumų jo kasdienėms pareigoms, socialiniams santykiams, jei sutrikęs miegas, apetitas, didesnis nuovargio lygis, jei atsiranda elgesio pokyčių, emocinių sunkumų, svarbu kreiptis specialistų pagalbos ir nelaukti sunkumų įsisenėjimo“, – ragina D. Švedavičienė.