Neįklimpti į baimę

Atsidžiaugę viskuo, kam anksčiau trūko laiko, imame pasigesti prasmingesnės veiklos nei vien tik žaidimas su anūkais, apsipirkimas turguje ir pietų ruošimas, žinių klausymas ir laikraščių skaitymas, vaikščiojimas su šunimi. Nejučia apima liūdesys, nerimas, regis, be jokios aiškios priežasties. Pasijunti lyg išlipęs iš traukinio: jis nuvažiavo, o tu nustebęs dairaisi ir svarstai, į kurią pusę dabar pasukti.

Psichologai, atliekantys į pensiją išėjusių žmonių savijautos tyrimus, akcentuoja, kad tai viena svarbiausių mūsų gyvenimo tranformacijų, ir jei jai esame nepasirengę ar turime nepagrįstų lūkesčių, susiduriame su sunkumais. Dvi pagrindinės problemos, kurios kyla, tai kasdienybės restruktūrizacijos ir tapatybės performavimo būtinybė, konstatuoja Teresa Amabile, Harvardo universiteto Verslo mokyklos tyrėja, su kolegomis apklaususi kelis šimtus neseniai išėjusių į pensiją.

Grįžtant prie traukinio metaforos, kurią pateikia mokslininkė: kai sėdi jame, jauti, kad gyvenimas juda į priekį daugiau ar mažiau aiškia vėže, kai išlipi – įžengi į nežinomybę. Ir tai gali būti baugu. Kai kurie individai įklimpsta į tą baimę. Kitiems pasiseka įlipti į kitus traukinius arba juos tyrinėti, kol randa jiems tinkantį. Jie jaučiasi geriau.

Psichologinė ir emocinė našta

Tyrėjų komanda ieškojo atsakymo į klausimą, kokią psichologinę ir emocinę naštą mums užkrauna išėjimas į pensiją. Ji siejama su pasikeitimais įvairiose srityse. Vienas iš svarbiausių – gyvenimo struktūros transformacijos. Jas turėtume suprasti kaip pagrindinį gyvenimo kontekstą – vietas, kuriose leidžiame laiką, pagrindines veiklas, kuriose dalyvaujame, svarbiausius tarpusavio ryšius. Kai nebedirbi, viskas iš esmės pasikeičia.

Pasijunti lyg išlipęs iš traukinio: jis nuvažiavo, o tu nustebęs dairaisi, į kurią pusę dabar pasukti.

Net nepagalvojame, kokia mums svarbi yra su darbu susijusi struktūra. Keletą dešimtmečių gyvenome tam tikru ritmu, pavyzdžiui, pirmadienį–penktadienį nuo 8 iki 17 val. praleisdavome darbe. Žinojome, ką tuo metu veiksime, kokioje vietoje būsime, su kuo bendrausime. Ką valgysime pietums ir kur. Savaitgaliai buvo skirti tvarkyti reikalams, kurių nespėjome per savaitę, ir pailsėti. Išėjus į pensiją, visos dienos tampa vienodos – septyni šeštadieniai vienas po kito, aiškina T.Amabile.

Tai, kad galiu daryti ką noriu, – puiku. Bet reikia labai konkretaus planavimo: turi apgalvoti, kur tą ar kitą dieną eisi, ką veiksi, su kuo susitiksi, kaip leisi laiką, kaip jį padalysi. Tai nėra paprasta, ypač jei dar iki išėjimo į pensiją nesi apgalvojęs, kuo užsiimsi. O tai daro tikrai nedaugelis ir jiems šis perėjimo periodas nėra toks skausmingas, trumpesnis. Kiti gali ir per trejus metus nesusidėlioti naujo plano, ir visą šį laiką jaučiasi nestabiliai, tarsi praradę pagrindą po kojomis.

Pravartu: baigus darbo karjerą ir pajutus neribotą laisvę, vis dėlto verta planuoti savo laiką. Freepik.com nuotr.

Keičiasi santykiai

Jeigu pensininkas turi sutuoktinį ar partnerį, su kuriuo kartu gyvena, nustojus kasdien eiti į darbą, tenka iš naujo konstruoti tarpusavio santykius.

Keblumų kyla tuomet, kai tas žmogus taip pat būna namuose. Tarkime, žmona, kuri yra namų šeimininkė ar anksčiau išėjusi į pensiją, jau turi įsigalėjusius ritualus, susiplanavusi užsiėmimus, ir į šią erdvę netikėtai įsiveržia asmuo, su kuriuo pastaruosius dešimtmečius leido tik vakarus ir laisvadienius. Tenka persiorientuoti, prisitaikyti prie naujų aplinkybių, ir trintis, konfliktai iš pradžių neišvengiami.

Ne geriau, jeigu moteris toliau dirba, o vyras staiga ištisą dieną leidžia namuose. Iš neturėjimo ką veikti jis gali imti tvarkyti spintas ar virtuvę, taip įsibraudamas ne į savo valdas ir suardydamas ten buvusią tvarką. Tai gali sukelti partnerės nepasitenkinimą. Reikia susikurti naują savo asmeninę rutiną, kuri netrukdytų kitam individui, tačiau tai užtrunka.

Kebliau būna neturintiems jokių pomėgių, kuriems niekam, išskyrus darbą, nelikdavo laiko. Daugelis ilgainiui atranda kokį nors naują susidomėjimo objektą – pradeda sportuoti ar pasineria į savanoriavimą, gimsta naujos kasdienės tradicijos, kad ir susitikimų su draugais. Arba užmezga artimesnius santykius su suaugusiais vaikais, anūkais, nuo kurių, kol dirbo, buvo atitolę, tipiškus scenarijus vardija Harvardo Medicinos mokyklos psichiatrijos profesorius Michaelis Craigas Milleris.

Įsitraukite, bet nepersistenkite

Pasak M.C.Millerio, svarbu nepersistengti nauja veikla užpildant atsiradusią tuštumą, nes pernelyg intensyvus įsitraukimas, kai kone kiekviena minutė užimta, lygiai kaip ir per mažas, gali sukelti tokius pačius psichologinius sutrikimus – nerimą, depresiją, nemigą, apetito praradimą, atminties pablogėjimą.

Tyrimai taip pat rodo, kad nereikėtų susikoncentruoti vien tik į individualius užsiėmimus, patartina skirti dėmesio bei laiko ir socialiniams ryšiams, bendravimui.

Sakykime, susidomėjote nauja sporto šaka ir kasdien lankotės sporto klube, kur patys treniruojatės. O galbūt vertėtų tai daryti su treneriu? Arba lankyti grupines treniruotes? Vykti į stovyklas? Jose galėtumėte susipažinti su bendraminčiais, kuriems rūpi tie patys dalykai. Visur reikalinga pusiausvyra. Mūsų smegenys taip pat geriausiai veikia tuomet, kai įsitraukia į skirtingas veiklas. Be to, joms nuolatos reikia iššūkių, tad neikite lengviausiu keliu, ragina profesorius.

Psichologai pastebi, kad labai gera išeitis iš aktyvios veiklos trauktis palaipsniui, tai yra išeiti į pensiją, tačiau dar pasilikti dirbti ne visu krūviu, ne visą darbo dieną ar savaitę, kad ir konsultantu, patarėju, prie tam tikro projekto, naujų specialistų apmokymo ir pan.

Užsienyje daugėja įmonių, kurios pensinio amžiaus darbuotojams kuria specialias tokio tipo programas. Iš to laimi abi pusės: pirmieji nesijaučia staiga išmesti į nežinomybę, antrieji naudojasi jų žiniomis, patirtimi.

Kyla egzistencinių klausimų

Ypač sunku prisitaikyti tiems, kurie anksčiau buvo aukšto lygio profesionalai, ekspertai, ėjo svarbias pareigas.

Susigyventi su nauju vaidmeniu labiausiai trukdo egzistenciniai su mūsų identitetu susiję klausimai, kylantys kone kiekviename žingsnyje. Vienus mes patys sau užduodame: "Kas aš dabar esu? Ką veikiu? Kam esu tinkamas?" Kitus mums užduoda nepažįstamieji. Neretai tai būna tradicinis visai nekaltas: "Kuo jūs šiuo metu užsiimate?", tačiau šiame gyvenimo etape tapęs labai nepatogus. Daugelis nejaukiai jaučiasi atsakydami: "Žinote, aš dabar pensijoje."

Daug geriau skambėtų "Aš esu pensijoje, bet dar dirbu konsultantu" arba "Esu pensijoje, bet turiu nedidelį verslą", o gal "Išėjau į pensiją, tačiau rašau knygą, mokau groti pianinu, anglų kalbos." Kitiems pakanka identifikuoti save su kokiu nors socialiniu vaidmeniu, kad ir sutuoktinio, tėvo, senelio. Tarkime, pensininkas inžinierius tėvas padeda sūnui prižiūrėti namo statybą arba į pensiją išėjęs vyras finansininkas talkina dar dirbančiai žmonai, įgyvendinančiai svarbų projektą.

Ypač sunku prisitaikyti tiems, kurie anksčiau buvo aukšto lygio profesionalai, ekspertai, ėjo svarbias pareigas. Jie buvo gerbiami, laikomi autoritetais, jų tapatybė buvo grindžiama profesiniais gebėjimais ir sėkme. Ir kas jiems lieka išėjus į pensiją? Ką jiems daryti su savuoju "aš", padėjus tašką profesinėje karjeroje? Kitos asmenybės pusės ankstesniuoju gyvenimo laikotarpiu buvo šešėlyje, tad tam tikra prasme atrofavosi, jas vėl prikelti reikia nemažų pastangų, aiškina psichologai.

Tiek pranašumų, tiek trūkumų

Todėl nieko nuostabaus, kad nemaža dalis išėjusiųjų į pensiją nebemato gyvenimo prasmės, jaučiasi nevertinami, nepastebimi, ignoruojami. Jei tai užtrunka, išauga priklausomybių rizika.

2017 m. Turku (Suomija) universiteto atliktas tyrimas parodė, kad maždaug aštuntadalis tapusių pensininkais pradeda vartototi rizikingus alkoholio kiekius. Tai labiau būdinga neseniai išėjusiems į pensiją, apsipratus su šiuo faktu situacija pasitaiso.

Kiti to paties universiteto tyrimai atskleidžia, kad nukritus su darbine veikla susijusiai naštai, pagerėja miegas, žmonės miega vidutiniškai 20 min. ilgiau, pagerėja miego kokybė, atsibudę jaučiasi labiau pailsėję. Tačiau užfiksuota, kad naujieji pensininkai aptingsta, daugiau sėdi, sėdint praleistas laikas pailgėja valanda ir 15 minučių. Taip pat pusvalandį ilgiau praleidžia prie televizoriaus. Manoma, kad tai gali būti susiję su klimatu – Suomijoje ilgos žiemos, anksti temsta.

O štai apklausus Australijos pensininkus pasirodė, kad kai nebereikia dirbti, jų fizinis aktyvumas padidėja, be to, jie linkę atsikratyti žalingų įpročių, moterys dažniau ryžtasi mesti rūkyti, mažiau suvartojama ir alkoholio. Tai siejama su sumažėjusiu streso, įtampos lygiu, kuris neišvengiamas darbe.

Jungtinėje Karalystėje paskelbti mokslinės studijos rezultatai parodė, kad išėjus į pensiją depresijos, psichologinio nuovargio, išsekimo simptomų pastebimai sumažėja.

Praktiniai patarimai

Jeigu jaučiatės nepasiruošę naujam gyvenimo etapui, abejojate, ar nepatirsite finansinių problemų, o sveikata leidžia ir turite galimybę dirbti toliau, ypač mažesniu krūviu, neskubėkite išeiti į pensiją. Paieškokite kompromiso, galbūt pereikite į mažiau atsakingas pareigas.

Gerai apgalvokite šį sprendimą, nes, pasibaigus medaus mėnesio efektui, gali pasidaryti nuobodu, gyvenimas gali prarasti prasmę, teks susitaikyti su naujais streso šaltiniais – buities darbais, kuriuos anksčiau atlikdavo kažkas kitas, kasdiene trintimi tarp jūsų ir kartu gyvenančių šeimos narių ir pan.

Iš anksto pratinkite save prie minties, kad prasmingas gyvenimas gali būti ir nedirbant. Apgalvokite, kuo norėtumėte ir galėtumėte užsiimti. Galbūt dar turite neįgyvendintų svajonių, planų, idėjų, kuriems pritrūko laiko, drąsos, o gal kažką naudingo galite nuveikti šeimos, giminės labui.

Apsišarvuokite kantrybe – pensininko gyvenimo pranašumai išryškėja palaipsniui, ne per vieną dieną. Tai yra procesas, ir vertinkite jį kaip ėjimą į priekį, augimą, o ne grįžimą atgal. Pirmiausia reikėtų užduoti klausimą sau: "Kuo aš gali būti naudingas pasauliui?", o ne reikalauti, kad jis kažką duotų jums.

Pokyčiai – palaipsniui

Sociologai ir pichologai išskiria penkias pagrindines išėjimo į pensiją fazes: fantazavimo (likus 15–5 metams iki pensijos), laukimo ir susitaikymo (likus 5–3 metams), išsilaisvinimo (pirmieji pensijos metai), persiorientavimo (2–15 metų pensijoje) ir susitaikymo (praėjus daugiau nei 15 metų).