Kaip atskirti perdegimą darbe ir kaip jo išvengti, plačiau apie tai papasakojo VU Filosofijos fakulteto Organizacinės psichologijos tyrimų centro ir perdegimo tyrimo Lietuvoje vadovė prof. Jurgita Lazauskaitė-Zabielskė.
– Nors perdegimas įtrauktas į tarptautinę ligų klasifikaciją, Lietuvoje tai nėra liga, kurią galima diagnozuoti pagal tam tikrus jai būdingus požymius. Todėl perdegimą darbe identifikuoti yra sunku. Tačiau tai padaryti gali padėti kitų šalių, kuriose profesinis perdegimas priskiriamas profesinėms ligoms, patirtis. Ar galėtų įvykti kažkoks pokytis, kad perdegimas darbe galėtų būti pripažintas kaip liga ir Lietuvoje?
– Daugelyje Europos šalių perdegimas nėra laikomas medicinine būkle. Berods, yra penkios išskirtinės šalys, kuriose perdegimas pripažįstamas liga. Šiuo metu galime remtis šių šalių patirtimi diagnozuojant perdegimą, taikant gydymo priemones, intervencijas bei postvencijas.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Kaip suprasti, kada žmogus jau perdegė darbe?
– Yra šeši mėnesiai didžiulio fizinio ir protinio nuovargio, kai žmogui tiesiog trūksta jėgų pradėti naują darbo dieną, kai darbo dienos pabaigoje jautiesi be galo išsunktas ir kiekvienas veiksmas, kurį atlieki darbe, reikalauja jėgų, kurių tiesiog neturi. Kiekvieną kartą susidūrus su kliūtimis, nusvyra rankos ir nebėra energijos kažką veikti. Kas nutinka kiek vėliau, tai žmogus pajunta, kad streso įveikos ir poilsio strategijos, kurios buvo efektyvios, nebeveikia ir nebepadeda – niekas nepadeda atgauti jėgų ir dažniausiai žmogus apriboja savo veiklas pirmiausia asmeniniame gyvenime. Kiek vėliau galime pastebėti, kad sutrinka protinė veikla, žmogus ima daryti klaidas, nebegali sukaupti dėmesio. Emocinė būsena pasireiškia dirglumu, sudirgimu ir nepasitenkinimu.
– Kas tada turi tai pastebėti?
– Pusės metų laikotarpis yra vienas iš svarbiausių kriterijų. Natūralu pavargti, ypatingai darbo savaitės pabaigoje, bet jeigu savaitgalį jaučiamės pailsėję, tai viskas čia yra gerai. Specialisto žvilgsnis mums reikalingas galutinei perdegimo diagnozei patvirtinti, kadangi perdegimą dažnai lydi kiti psichologiniai ir fiziologiniai sutrikimai, kurie gali būti kitų ligų priežastimi.
– Kur rasti tokį specialistą?
– Yra psichologai, psichiatrai, šeimos gydytojas. Diagnozuodami perdegimą turime atmesti visas kitas ligas arba būkles, kurios, tarkime, yra susijusios su medikamentų vartojimu.
Mūsų tyrimas parodė, kad perdegti labiausiai rizikuoja žemesnės kvalifikacijos darbuotojai, kurie susiduria su finansiniais sunkumais.
– O kam labiausiai gresia perdegimas?
– Bet kam. Mūsų tyrimas parodė, kad perdegti labiausiai rizikuoja žemesnės kvalifikacijos darbuotojai, kurie susiduria su finansiniais sunkumais.
– Ar įmanoma išvengti perdegimo?
– Žinoma. Bet noriu akcentuoti kitą dalyką. Kadangi perdegimas pagal apibrėžimą, kurio laikosi Pasaulio sveikatos organizacija, yra būklė, kuri kyla ilgą laiką būnant streso darbe sąlygomis. Kitaip sakant, priežastis yra darbe, ne žmoguje. Dėl to, kai žmogus sako, kad galbūt rizikuoja perdegti arba esu perdegęs, tai nereikėtų siūlyti tiesiog pailsėti, o reikėtų žiūrėti, kas vyksta organizacijoje.
– Bet Lietuvoje darbdaviai nėra tiek subrendę, kad leistų savo darbuotojams gydyti perdegimą. Koks tada kelias?
– Mes turime kalbėti apie darbo sąlygų valdymą, apie tai, ką turime įstatymų numatytą psichosocialinių rizikų vertinimą, kuris yra privalomas visoms organizacijoms. Reikėtų jį daryti profesionaliai ir imtis veiksmų, kad ta rizika nekiltų. Tai, iš esmės, yra pati geriausia prevencinė priemonė.
Naujausi komentarai