Pereiti į pagrindinį turinį

Persirgai koronavirusu – aplinkiniams esi tarsi raupsuotasis?

2021-01-20 11:47

Persirgusieji COVID-19 prisipažįsta susiduriantys su psichologiniais sunkumais. Dar sergant tenka izoliuotis ir patirti vienišumo jausmą, dažnai – ir nerimą. Po ligos – kitos problemos: juntamas aplinkinių įtarumas, šalinimasis, net kaltinimai.

Asociatyvi nuotr.
Asociatyvi nuotr. / Freepik.com nuotr.

Uždarė į sandėliuką

"Dirbu valstybės tarnyboje. Persirgusi COVID-19, po dviejų savaičių nuo diagnozės džiaugiausi galėdama grįžti į darbą. Tačiau čia nemaloniai nustebino bendradarbių elgesys. Visos trys kolegės, su kuriomis dalijuosi tuo pačiu darbo kabinetu, su manimi kartu dirbti atsisakė. Įtardamos, kad vis dar galiu užkrėsti, nors medikai teigia kitaip, jos pareikalavo vadovų, kad aš būčiau perkelta į kitą kabinetą, – ją įskaudinusią kolegių reakciją prisiminė vilnietė Vilma (vardas pakeistas). – Dėl to mane iškraustė į pagalbinę patalpą, galima sakyti, sandėliuką, kur nepatenka dienos šviesa, vos telpa rašomasis stalas ir kėdė. Buvo skaudu, pasijutau atstumta. Sirgdama visiškai izoliavausi, be to, ir šeimos gydytoja sakė, ir iš žiniasklaidos žinau, kad persirgusi kurį laiką nei pati susirgsiu, nei kitus užkrėsiu. Todėl tokios kolegų reakcijos man atrodo smarkiai perdėtos, netgi įžeidžiančios. Manęs šalinasi tarsi kokios raupsuotosios."

Kita pašnekovė Nijolė pasakojo sirgdama išgyvenusi vienišumo ir nerimo jausmus. "Šeimoje esame įpratę kartu vakarieniauti, be to, mums svarbu jausti artimą žmogišką ryšį: dažnai apsikabiname, prisiglaudžiame. Sirgdama to padaryti negalėjau. Buvo labai sunku, buvo ir ašarų. Verkiau ir aš, ir darželinukai vaikai. Jeigu ne vyras, jo perimta vaikų priežiūra, maisto gaminimas, nežinau, kaip būtume išgyvenę izoliacijos laikotarpį", – prisipažino klaipėdietė.

Jautėsi tarsi kalinė

COVID-19 persirgusi kaunietė Birutė (vardas pakeistas) atkreipė dėmesį ir į emocinius sunkumus, su kuriais susiduria žmogus, išgirdęs COVID-19 diagnozę: "Patyriau nesaugumo, netikrumo jausmą, o paskaičiusi apie galimas komplikacijas, liekamuosius reiškinius – ir nerimą. Vis dėlto tai nauja liga, buvo gydytojų, kurie prisipažino: mes apie šią ligą žinome panašiai tiek, kiek ir jūs, ligoniai. O juk tokie gydytojų prisipažinimai pacientų nerimo nesumažina."

Pašnekovė prisipažino, kad kiekvieną kartą, kai tik stipriau pasireikšdavo kuris simptomas – užeidavo kosulio priepuolis, imdavo smarkiai plakti širdis ar pakildavo labai aukšta temperatūra – apimdavo nerimas. "Galvodavau: gal mano būklė jau sparčiai blogėja, gal jau reikia skambinti greitajai medicinos pagalbai (GMP)? Tačiau ir pasiskambinus GMP išgirsdavau tik labai bendro pobūdžio rekomendacijas: gerkite daug skysčių, venkite fizinio krūvio, jei temperatūra kils aukšta, ją mažinkite vaistais", – asmeninę patirtį prisiminė kaunietė.

Supratau, kodėl žmogaus izoliavimas nuo kitų asmenų skiriamas kaip bausmė. Labai daug laiko praleisdamas vienas pasijunti labai apribotas, nuskriaustas, kažko netekęs.

Ji pastebėjo: kai esi izoliuotas, labai trūksta ne tik prisilietimų – norisi bent pamatyti šeimos narius. Vis dėlto bendravimas telefonu, per mesendžerį gyvo bendravimo neatstoja. "Kai lieki visiškai vienas tarp keturių sienų ilgesnį laiką, supranti, kaip jaučiasi kaliniai. Supratau, kodėl žmogaus izoliavimas nuo kitų asmenų skiriamas kaip bausmė. Labai daug laiko praleisdamas vienas pasijunti labai apribotas, nuskriaustas, kažko netekęs", – patirtas emocijas įvardijo Birutė.

Moters emocinę būseną apsunkino ir kai kurių aplinkinių mesti netiesioginiai kaltinimai, esą ji susirgusi dėl to, kad nesisaugojo. "Kiti priekaištavo, kam apskritai dariausi COVID-19 testą. Esą jį pasidariusi sukėliau šaršalo, kitiems žmonėms pridariau nepatogumų – dabar jiems, kaip turėjusiems su manimi artimą kontaktą, tenka izoliuotis", – nepagrįstas reakcijas minėjo pašnekovė.

Pasak jos, daug žmonių turi negatyvumo persirgusiųjų atžvilgiu. "Kai po ligos lapkritį apsilankiusi pas odontologę, kosmetologę ir manikiūro specialistę pasakiau, kad neseniai sirgau COVID-19, jos į mane žiūrėjo labai įtariai. Ne kartą pagalvojau: gal geriau reikėjo nesakyti apie neseniai persirgtą ligą", – svarstė kaunietė.

Kaltina dėl senolio mirties

Streso valdymo konsultantei Janinai Sabaitei Melnikovienei, taip pat persirgusiai COVID-19, tenka konsultuoti kitus šios naujos ligos paliestus žmones. Pasak jos, konsultacijų prireikia ne tik dėl persirgusiųjų nerimo dėl ateities, nes jie, panašiai kaip ir gydytojai, nežino, ar ilgam, o gal ir visam gyvenimui liks liekamųjų reiškinių. O nežinomybė kelia nerimą. Kita priežastis, kodėl prireikia psichologinių konsultacijų – savęs ir kitų kaltinimai, kad susirgai. Ji prisiminė atvejį, kai vieno kaimo gyventojai ėmė kaltinti moterį, kad ji koronavirusu užkrėtė kaimynystėje gyvenusį senolį ir šis mirė. "Senolio vaikai gyvena mieste, juo pasirūpinti patys neturėjo galimybės. Moteris nupirkdavo ir nunešdavo senoliui valgyti, juo rūpinosi. Tokiu būdu, nežinodama, kad serga, ji užkrėtė tą garbaus amžiaus, apie 90 metų, senuką ir jis mirė", – pasak pašnekovės, tuomet iš kaimynų, kitų kaimo gyventojų minėta moteris sulaukė kaltinimų.

Janina Sabaitė Melnikovienė. Asmeninio arch.nuotr.

Dėl to ji patyrė didžiulį stresą, nerimą. "Tačiau juk liga ne nuo mūsų priklauso – žmonės ne specialiai ja užsikrečia. Be to, sergant COVID-19, didžiausia tikimybė užkrėsti kitus yra dar iki simptomų pradžios. Ir jeigu elgiesi atsakingai, saugaisi, bet vis tiek užkreti, tikrai nesi kaltas dėl perduoto užkrato. Tačiau žmonės vis tiek jaučia didelę kaltę – dėl to gali patirti net psichologinių problemų", – sakė J.Sabaitė Melnikovienė ir patarė panašiais atvejais kreiptis psichologinės konsultacijos.

Pasak jos, nereikėtų nuvertinti ir galimų tolesnių šios ligos padarinių, apie kuriuos vis dažniau kalba medikai. Persirgus koronavirusu, 2–3 mėn. gali būti juntami liekamieji reiškiniai, taip pat ir nerimas, nemiga. "Tuo metu, jei yra galimybė, reikėtų mažiau dirbti, daugiau pailsėti. Be to, į sergant koronavirusu atsiradusius simptomus, pavyzdžiui, nerimą, nemigą, skausmus širdies plote, nereikėtų numoti ranka. Reikia kreiptis į gydytojus. Kai kuriais klausimais gal užteks šeimos gydytojo konsultacijos, o kartais gali prireikti ir gydytojo specialisto konsultacijų", – persirgusiesiems koronavirusu patarė pašnekovė.

Ji priminė, kad šiame karantino etape medicinos paslaugų teikimas nesumažintas, šeimos gydytojai gali išrašyti siuntimus pas gydytojus specialistus, o eilės pas juos patekti net sumažėjusios.

Reikia, kad pasirūpintų

Depresijos gydymo centro psichologo Antano Mockaus teigimu, daugiausia psichologinės pagalbos reikia sunkiai sergantiems žmonėms. "Jei tai yra ant patalo gulintis žmogus, aktyviai sergantis – jam labiausiai norisi pagalbos, artumo. Reikia, kad juo kažkas pasirūpintų, nes jam sunku, jam skauda, jam baisu. Tokiems žmonėms reikia ne tik suteikti informaciją apie ligą, bet ir sudaryti sąlygas išsikalbėti. Galbūt savanoris ar medicinos sesuo galėtų bendrauti su juo ir atliepti jo emocinius poreikius, nes žmogui gali būti sunku pačiam save raminti. Kai kurie žmonės turi vidinių resursų save nuraminti, atlaikyti stresą, tačiau ne visi, – pašnekovo teigimu, kai kuriems žmonėms ir prisilietimų netekimas yra skausmingas dalykas. – Taigi būtų gerai, kad ligoninėje būtų apmokytų savanorių, medicinos seselių ar kitų darbuotojų, kurie žinotų, kad sergantieji šia liga išgyvena daug nerimo, dėl to net depresija gali prasidėti, ir su jais bendrautų, sumažintų jų nerimo lygį."

A.Mockus prisiminė kolegės papasakotą savo darbo dieną ligoninėje. "Viena psichologė pasakė: mano darbas ligoninėje buvo virti kavą medikams ir prašyti, kad jie nueitų pasikalbėti su vienu ar kitu ligoniu. Nes tada, kai jie pasikalbėdavo, tiems ligoniams tapdavo daug ramiau. Bet medikai labai užimti – gerai būtų, kad su pacientais daugiau bendrautų savanoriai ar jiems būtų teikama tam tikra nuotolinė pagalba. Apie tai galvojama, bet, matyt, ne visada spėjama", – pastebėjo psichologas.

Persirgusieji COVID-19 yra tam tikra rizikos grupė. Ir jei tu pagyji nuo koronaviruso, bet susergi depresija – tai nieko gero.

Jo žodžiais, per karantiną, izoliaciją reikia įdėti daugiau pastangų, pasirūpinti savo emocine savijauta. "Ne visi žmonės yra emociškai raštingi, ne visi žino, kad yra tokia dėmesingumu grįsta praktika, angliškai vadinama "mindfulness", padedanti nusiraminti. Yra interneto svetainės, tokios kaip Sveikatos apsaugos ministerijos interneto svetainė pagalbasau.lt, kurioje yra daug nemokamos informacijos, taip pat pauze.lt, ir programėlės, skirtos meditacijai, kurias galima parsisiųsti nemokamai", – pasak A.Mockaus, visa tai padeda nusiraminti, atsipalaiduoti.

Yra ir kitų priemonių, padedančių lengviau išgyventi ligą, karantiną ir saviizoliaciją. Tai ir buvimas gamtoje, fizinis aktyvumas. "Sportuodamas, judėdamas, būdamas fiziškai aktyvus žmogus sąmoningomis pastangomis stiprina savo atsparumą. Tačiau net ir tuo užsiimant yra sunku. O nieko nedarant, žmonėms, turintiems polinkį į nerimą, depresiją, visa tai gali peraugti į nerimo, depresijos sutrikimus", – palygino psichologas.

Jis atkreipė dėmesį: jei žmogus patiria panikos ataką ar stiprų nerimą, dažnai nesusigaudo, kas iš tiesų su juo vyksta. Galvoja, kad kažkas vien su jo kūnu negerai. "Neretai galvojama, kad kažkas blogai su širdim. Tačiau problema iš tiesų būna susijusi su žmogaus psichika. Reikėtų pasiskaityti ir žinoti, kad tokių psichikos sveikatos problemų pasitaiko, ir kaip atsipalaidavimo pratimais, fiziniu aktyvumu, darbu su savimi, pokalbiais su specialistais galima susitvarkyti su visu tuo ir nepasiekti blogesnės būsenos. O iš jos išsikapstyti užtrunka ilgiau ir tai padaryti yra sunkiau", – patarė A.Mockus. Pasak jo, persirgusieji koronavirusu taip pat turėtų dirbti su savimi, kad išvengtų padidėjusio nerimo ir net depresijos. "Vis dėlto persirgusieji COVID-19 yra tam tikra rizikos grupė. Ir jei tu pagyji nuo koronaviruso, bet susergi depresija – tai nieko gero", – atkreipė dėmesį pašnekovas.

Panašus kaltės jausmas

Kaltės jausmą, kurį patiria tie, nuo kurių užsikrėtęs COVID-19 kitas žmogus mirė, A.Mockus palygino su tuo, ką išgyvena nusižudžiusių asmenų artimieji. Jų patiriamas kaltės jausmas esą panašus. "Tačiau žmonės paprastai nelabai išmano apie su savižudybėmis susijusius procesus, nesupranta, kad tai yra ne vienos dienos rezultatas. Juk savižudybes lemia daugybė veiksnių – čia nėra vienos priežasties, vis dėlto, pasak psichologo, žmonės yra linkę kažką pasmerkti, apkaltinti, mėgstama ieškoti kaltų. – Iš tiesų labai retai nuo kažkurio žmogaus priklauso tai, kad kitas žmogus nemirs. Tačiau tokia jau yra ta žmogaus psichologija: kai kitas žmogus miršta, dažnai jaučiamės kalti. Taigi tiems, kurie save kaltina ar kiti juos kaltina dėl kito žmogaus mirties, reikia pasakyti, kad jaustis kaltam ir būti kaltam – ne tas pats. Būna, kad nesi kaltas, tačiau jautiesi kaltas. O jei dar iš išorės pasigirsta tą kaltės jausmą stiprinančių balsų, tai išgyvenančiam žmogui dar sunkiau."

Kaip tokiu atveju padėti žmogui ar pačiam sau? "Reikėtų pagalvoti, kas čia iš tikrųjų įvyko, akcentuojant faktus, o ne tai, kaip aš jaučiuosi. O su žmogų pasmerkusia bendruomene reikia dirbti – reikia šviesti žmones, aiškinti jiems, kad yra tokia nauja liga, kad ja dažniausiai užsikrečiama dar iki simptomų, kad reikia saugotis visais atvejais, ne tik tada, kai sergame, kad prevencinių priemonių yra – reikia tik jas naudoti. Be to, reikėtų skatinti solidarumą, o ne susiskaldymą. Reikėtų sakyti: visko būna, būkime atlaidesni, susikaupkime, kiekvienas esame atsakingas už save", – patarė A.Mockus.

Jeigu elgiesi atsakingai, saugaisi, bet vis tiek užkreti, tikrai nesi kaltas dėl perduoto užkrato. Tačiau žmonės vis tiek jaučia didelę kaltę – dėl to gali patirti net psichologinių problemų.

Stigmatizavo persirgusįjį

Situaciją, kai bendradarbės atsisakė dirbti tame pačiame kabinete su neseniai koronavirusu persirgusia moterimi, jis pavadino to asmens stigmatizavimu. "Su šiuo asmeniu susiejamos neigiamos asociacijos, galvojama, kad jis gali užkrėsti ir panašiai. Tada klijuojamos etiketės, stereotipai, kad COVID-19 persirgę asmenys pavojingi. Panašiai kaip ir psichikos ligoniams klijuojama etiketė, kad jie, esą, pavojingi. Yra tokie stereotipai ir diskriminacija, kai stigmatizuojamas asmuo atskiriamas, jo šalinamasi", – aplinkinių elgesio schemą aiškino pašnekovas.

Jo žodžiais, nauja su COVID-19 susijusi stigma atsiranda dėl to, kad tai yra nauja liga, informacijos apie ją mažai ir tai sukuria tam tikrą neapibrėžtumą. "Antra, mes dažnai bijome to, ko nežinome. Trečia, mes savo baimes dažnai tarsi perkeliame nuo savęs kitur – vyksta vadinamoji objektyvizacija. Pavyzdžiui, aš nesakau, kad bijau kito žmogaus, ir tai yra mano problema. Aš sakau, kad kažkas su tuo žmogumi yra blogai. Vyksta problemos savyje perkėlimas kitam žmogui, – dėl šių priežasčių, pasak A.Mockaus, imama šalintis arba kaltinti sergančiuosius ir persirgusiuosius koronavirusu. – Be to, yra bendras informacinis laukas, iš kurio matyti, kad daug žmonių bijo skiepų ir skiepijimų. Ir tie žmonės, kurie pasisako, pavyzdžiui, prieš skiepus, būna labai aktyvūs, aktyviai didina aplinkinių nerimą. O jei žmogus ir taip jaučia nerimą ir dar atsiranda teigiančiųjų, kad tos vakcinos neveikia – tai jam visai blogai. Taigi, visokie nuomonės formuotojai didina baimės, nerimo lygį visuomenėje, taip pat ir stigmą."

Vis dėlto, psichologo žodžiais, kai nėra patikimos informacijos, kai daug neapibrėžtumo, gali žmonės sergančiųjų, persirgusiųjų koronavirusu atžvilgiu turėti labiau empatišką poziciją ir baimės, nerimo, išankstinių nuostatų. "Tam tikra prasme aš suprantu ir tuos kolegas, kad persirgusiojo vengia. Tačiau, jeigu jie vengia neturėdami patikimos informacijos apie ligą, turėtų siekti daugiau sužinoti, o ne atstumti ja persirgusį žmogų. Ir sužinoti ne iš tų nuomonės formuotojų, kurie tarsi žino, bet iš tiesų dažnai nežino, o tik didina visuomenės nerimą, bet iš profesionalų, savo srities ekspertų", – sakė A.Mockus.

Jo teigimu, svarbus vaidmuo čia tenka ir žiniasklaidai. Žiniasklaida turėtų labai atsakingai informuoti apie COVID-19 ligą ir skiepus nuo jos. Mat žiniasklaida yra ta jėga, kuri gali ir padidinti visuomenės išgyvenamą nerimą, ir šiek tiek jį sumažinti, didinti empatiją, stengtis suprasti ligonius ar persirgusiuosius COVID-19.

"Viskas gali pakrypti tiek į didesnę stigmatizaciją ir susiskaldymą, tačiau gali visi ir labiau solidarizuotis, tapti labiau empatiški, atsakingi už save, labiau diskutuoti, kuri informacija yra patikima, kuria galima tikėti, ir kuri – nepatikima. Ir čia žiniasklaida neturėtų likti nuošalyje, prie to prisidėti, padėti žmonėms atsirinkti, kas yra tiesa, ir viską skaidriai, aiškiai parodyti. Ir valdžios atstovai tai turėtų jausti. Nes jei tik atsiranda kažkokių povandeninių dalykų, žmonės nusivilia, nebepasitiki. Tada pradeda labiau tikėti ir pasitikėti feisbuko nuomonės formuotojais, kurie kalba labai garsiai, tvirtai, pasitikėdami savimi, sako: "Aš žinau." O mokslininkai kalba atsargiai, jie sako: "Atliktas tyrimas", "Yra tokių duomenų", "Patikimų įrodymų nėra" ir panašiai. O jeigu žiniasklaida dar pasigauna ir iškelia tą nuomonės formuotoją, gilėja visuomenės poliarizacija. O tai nėra geras dalykas", – visuomenės raidos scenarijus išdėstė psichologas ir priminė žiniasklaidos, valdžios atstovų ir kiekvieno asmens atsakomybę.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų