– Kaip skirstomos priklausomybės? Ar jos turi kategorijas?
– Priklausomybės, kaip sąvoka, gali būti analizuojamos labai įvairiai. Jeigu žiūrėtume siauresne sritimi, medicinine prasme, gal viskas būtų labai aišku. Yra tarptautinė ligų klasifikacija Europoje, kuri buvo atnaujinta ne taip seniai, ir į ją buvo įtrauktos naujos priklausomybės, kurios iki tol nebuvo laikomos priklausomybėmis. Ten yra toks baigtinis sąrašas ir nėra toks platus spektras, apie kokį kalbame viešajame diskurse. Šioje vietoje pasinaudosiu proga pacituoti vieną garsų kanadiečių šeimos gydytoją Gaborą Maté, kuris savo garsioje knygoje yra parašęs, kad kiek žmonių, tiek priklausomybių. Iš tikrųjų, jeigu neapsiribojame medicininiais terminais, tam tikri mūsų įpročiai gali virsti priklausomybei artimais reiškiniais ir trukdyti gyventi. Ir nebūtinai tai yra tai, ką suprantame kaip klasikines priklausomybes – įvairias psichoaktyvias medžiagas ar azartinius lošimus, kurie viešajame ir medicininiame diskurse jau laikomi priklausomybėmis. Yra ir kitas spektras. Pavyzdžiui, pats Gaboras Maté kalba apie savo priklausomybę – kompaktinių plokštelių pirkimą. Tačiau ji lygiai taip pat gali turėti tam tikrų pasekmių. Kartais girdžiu ir iš žmonių, kad yra tokių priklausomybių, kurių nerasime diagnostikoje, bet jos jiems kelia problemų. Pavyzdžiui, saiko neturintis apsipirkinėjimas internetu arba knygų pirkimas. Yra ir daug kitų pavyzdžių, kurių visų gal net neišvardinsi. Tas pats darbas – priklausomybė darbui – irgi gali būti viena iš tokių problemų, kai žmogus galbūt nuo kažko bėga pasitelkdamas šias priemones.
– Kaip suprasti, kada tai jau yra liga? Kokie požymiai tai išduoda? Mes kalbėjome apie apsipirkinėjimą, ar ne? O jeigu kalbėtume apie sunkesnes priklausomybes?
– Jeigu kalbame apie diagnozes, kurios yra mediciniškai patvirtintos, jos yra aiškiai apibrėžtos – kada jau laikoma, kad yra priklausomybė. Išvardinsiu pagrindinius aspektus. Vienas iš jų – kompulsyvus potraukis, tai yra nevaldomas potraukis, kurio žmogus pats sąmoningai nebegali suvaldyti. Paprastai pasakius, pavyzdžiui, pasižadi sau: „Tikrai nepirksiu“, „Tikrai negersiu“ arba „Išgersiu vieną taurę ir daugiau šį vakarą negersiu“. Tačiau po kurio laiko žmogus supranta, kad vis dėlto vartojo kelias dienas ir jaučiasi prastai. Galime vartoti platesnį žodį – „pravartojo“. Taigi prarandama kontrolė. Po to atsiranda tam tikri simptomai – tiek psichologiniai, tiek fiziniai. Psichologiniai gali būti nerimas, nemiga, o fiziniai simptomai priklauso nuo vartojamų medžiagų. Dažniausiai juos sukelia psichoaktyvios medžiagos ir tai vadinama abstinenciniu sindromu. Gali būti skausmas, panašus į gripo, prakaitavimas, pykinimas – visa paletė nemalonių simptomų.
Dar vienas požymis, būdingas psichoaktyvių medžiagų vartojimui – jeigu vėl pavartoji tą medžiagą, pasijunti geriau. Tai tikrai labai aiškus ženklas, kad žmogus yra arti priklausomybės arba jau ją turi. Liaudyje net sakoma – pasitaisyti sveikatą tuo, kuo susirgai. Kitas požymis, tinkantis ne tik psichoaktyvių medžiagų priklausomybei, kai žmogus nori tą veiksmą kartoti ir kartoti. Tas veiksmas leidžia pabėgti nuo nemalonių dalykų gyvenime: streso, nemalonių įvykių. Ir žmogus mato tik vieną kelią – įnikti į vaizdo žaidimus, eiti apsipirkinėti kokiame nors internetiniame puslapyje. Tai jau ženklas, kad galimai vystosi arba jau išsivystė priklausomybė. Bet klausytojams norėčiau pasiųsti žinutę – patys savęs nediagnozuokite. Yra specialistai, kurie padės išsiaiškinti, ar tikrai tai priklausomybė, o gal tiesiog įprotis. Priklausomybė jau yra smegenų liga, kuriai reikalingas gydymas. Kalbant apie įpročius, juos dar galime keisti, nors ir tam reikia nemažai pastangų.
– Maždaug viską, ką jūs pasakėte, jungia, man atrodo, tiesiog nemokėjimas su savimi susitarti. Jau reikia kažkokio išorinio įsikišimo, ar ne?
– Taip. Kai matai, kad pats nebegali savęs disciplinuoti arba susidėlioti veiksmų plano ir jo laikytis, tada tikrai reikalinga specialistų pagalba. Ji padeda. Kaip sakiau, gali būti, kad viskas išsispręs gana greitai – specialistas padės susidėlioti situaciją, pamotyvuos ir viskas sėkmingai išsispręs. Bet gali būti ir taip, kad reikės nueiti ilgesnį ir sudėtingesnį kelią. Kiekvienam labai individualiai.
Kai matai, kad pats nebegali savęs disciplinuoti arba susidėlioti veiksmų plano ir jo laikytis, tada tikrai reikalinga specialistų pagalba.
– Kokių stigmų turi mūsų visuomenė, kai kalbame apie priklausomybes, ypač vartojant svaigiąsias medžiagas? Žmonės dažnai linkę tokius žmones laikyti silpnavaliais. Ką jūs galėtumėte apie tai pasakyti? Kiek tai iš tiesų yra žmogaus valioje?
– Priklausomybės yra psichikos sutrikimai. Jeigu pasižiūrėtume į mokslinius tyrimus, labai aiškiai matome, kad psichikos sutrikimai apskritai visuomenėje yra stigmatizuojami. Tačiau priklausomybės stigmatizuojamos net apie 70 proc. labiau negu kitos psichikos sveikatos ligos. Kokios tos stigmos? Pirmiausia – kad žmogus neturi valios, kad jis blogai auklėtas, kad galbūt yra tinginys. Dar vienas dažnas mitas – pats kaltas. Tačiau realybė yra kitokia. Didžioji dalis žmonių, nesakau, kad visi, bet tikrai didžioji dalis – ir tai rodo tyrimai – su priklausomybe susiduria dėl sunkių išgyvenimų. Tam tikru gyvenimo momentu jie patiria vienokią ar kitokią traumą ar krizę. Niekas juk mūsų nemoko, kaip valdyti krizes. Mokykloje tokių žinių negauname. Arba, pavyzdžiui, kaip dirbti su savo saviverte, kaip ugdyti ir naudoti emocinį intelektą. Kai tam tikrais gyvenimo etapais neturime šių įgūdžių, ieškome to, kas yra po ranka ir kas veikia greitai. Tada suveikia ne visai sveiki įpročiai ar psichoaktyvios medžiagos, kurios tuo metu atrodo kaip sprendimas, nors iš tikrųjų problemos jos nesprendžia – tik dar labiau jas gilina. Todėl ne visada tai yra paties žmogaus pasirinkimas ir ne jis pats kaltas, kad atsiduria tokioje situacijoje. Kitas visuomenėje paplitęs požiūris yra toks: viena vertus, suprantama, kad tiems žmonėms reikia pagalbos, bet kita vertus, kai reikia organizuoti pagalbos sistemą, pavyzdžiui, rasti vietą priklausomybės ligų centrui, tada staiga atsiranda nuomonė – „gydykite juos kur norite, tik kuo toliau nuo mūsų“. Tarsi jie būtų kažkur atskirti nuo visuomenės. Tačiau jie yra lygiai tokie patys visuomenės nariai. Reikia suprasti, kad jei paslaugas sukursime negyvenamoje saloje, žmonės iš kitos salos ten nenuplauks. Jie niekur nedings – jie yra ir bus mūsų visuomenės dalis. Todėl turime padėti visiems mūsų visuomenės nariams. Tas pagalbos filtravimas – kas nusipelno, kas ne – dažnai labiausiai paliečia būtent priklausomybės ligomis sergančius žmones, nes manoma, kad į juos neverta investuoti.
– Kokios yra tų stigmų pasekmės? Ar tai stabdo žmones nuo pagalbos prašymo?
– Pasekmių yra labai daug. Viena jų – stereotipizavimas. Atsiranda įsitikinimas, kad jeigu žmogus turi priklausomybę, vadinasi, jis yra iš žemiausio socialinio sluoksnio, kad tai žmonės, kurie kažkur guli po tvoromis. Iš tikrųjų taip nėra. Nei viena socialinė klasė, nei viena grupė, nei amžius, nei lytis nėra apsaugoti nuo priklausomybės. Tai viena stereotipo pasekmių – mes stereotipizuojame, uždedame etiketes. Antra, tyrimai rodo, vienas britų mokslininkas yra tyręs būtent stigmą, kad kuo didesnė stigma visuomenėje, tuo mažiau žmonės linkę kreiptis pagalbos. Kodėl? Dėl to, kad jie bijo gauti tą etiketę, kuri vėliau prie jų prilips, bijo su ja tapatintis.
Dar vienas labai svarbus aspektas, kurį kartais pamirštame paminėti – savistigma. Jeigu žmogui nuolat sakome „tu kvailas“, ir tai kartojame be perstojo, kažkuriuo momentu žmogus gali tuo patikėti. Jeigu sakysime „tu beviltiškas“, kalbėdami apie priklausomybę, žmogus gali pradėti tuo tikėti ir galvoti „kam man gydytis, vis tiek niekas nepadės, vis tiek nepasveiksiu“. Jis įtiki, kad yra beviltiškas. Tai labai sudėtinga, nes tada reikia padėti žmogui iš naujo atrasti vidinę stiprybę. Daug lengviau, kai žmogus ateina atviras, o ne jau viduje patikėjęs tuo, ką jam priklijavo visuomenė. Ta etiketė tarsi prilimpa ir išorėje, ir viduje.
– Kitiems pagalbos prašymas atrodo tarsi pralaimėjimas, lyg būtų gėda, ar ne?
– Deja, esame tokia tauta, kur prašyti pagalbos lyg ir gėda. Bet iš tikrųjų pagalbos prašymas rodo žmogaus stiprybę. Paprašyti pagalbos yra stipru.
– Ar galėtų būti taip, kad žmogus, turintis valgymo sutrikimą, nekontroliuojantis maisto, gali turėti tą pačią priežastį, dėl kurios kitas vartoja alkoholį? Bet viena priklausomybė labiau demonizuojama, o kita – ne, nors abi yra žalingos ir galbūt net mirtinos?
– Mitybos sutrikimai priskiriami prie kitos diagnostikos kategorijos, bet iš tikrųjų abiem atvejais reikalingas paties žmogaus įsitraukimas ir gebėjimas keisti savo elgesį, žinoma, su specialistų pagalba. Jeigu liga nėra gydoma, ji gali baigtis labai skaudžiai – praradimais gyvenime, pavyzdžiui, šeimos, darbo ir netgi mirtimi. Ir čia vėl galima remtis moksliniais tyrimais. Priklausomybė dažnai apibūdinama kaip lėtinė liga. Tai gana skambus apibūdinimas, ir mokslas šioje srityje vis dar plečiasi, tačiau ji turi panašumų su kitomis lėtinėmis ligomis – mitybos sutrikimais, diabetu, hipertenzija, astma. Žmogus turi išmokti ją kontroliuoti, nes jeigu to neišmoks, pasekmės gali būti labai rimtos, net mirtinos.
– Kokios dažniausios priežastys sukelia sunkias priklausomybes? Kaip jų ieškoti, kaip teisingai savęs paklausti? Nes turbūt vieno „kodėl“ neužtenka.
– Tai labai sudėtingas klausimas, nes priežasčių gali būti daug. Iš savo darbo patirties su priklausomais asmenimis ir iš mokslinių tyrimų matau, kad kuo daugiau rizikos veiksnių susikaupia vienoje vietoje, tuo didesnė tikimybė, kad žmogus taps priklausomas. Jeigu žmogus auga palankioje aplinkoje, kur patenkinami visi jo poreikiai – psichologiniai, emociniai ir kiti baziniai –, rizika mažesnė. Dažnai žmogus jaučia vidinį skausmą ir ieško būdų jį numalšinti. Tas skausmas dažniausiai kyla iš gyvenimo patirčių: galbūt jis nebuvo priimtas artimųjų, nebuvo suprastas, patyrė smurtą, draugai jo nepriėmė, mokykloje patyrė patyčias. Yra daugybė gyvenimiškų situacijų. Šeima taip pat gali būti ir rizikos, ir apsaugos veiksnys. Vienos šeimos turi įgūdžių padėti savo nariams sunkiose situacijose, o kitos pačios tampa rizikos veiksniu – nesuteikia saugumo, rodo netinkamus elgesio modelius. Pavyzdžiui, vaikas mato, kaip tėvai vartoja medžiagas. Nors suaugęs žmogus gali suprasti, kad tai nėra gerai, tokie elgesio modeliai vis tiek įsirėžia kaip tam tikri šablonai. Vėliau žmogus gali pradėti juos atkartoti, mėgdžioti, nes matė, kad tėvams tai tarsi padėjo pabėgti nuo problemų. Taip ir atsiranda pirmieji bandymai, kurie gali peraugti į priklausomybę. Yra dar viena kategorija, su kuria dirbti sudėtingiau – kai priklausomybė susijusi su kitomis psichikos ligomis. Tai gali būti depresija, šizoafektiniai sutrikimai ir kiti. Kartais sunku pasakyti, kas buvo pirmiau – ar psichikos sutrikimas, ar priklausomybė. Tačiau jeigu žmogus turi psichikos sutrikimų, priklausomybė gali išsivystyti greičiau, nes žmogus ieško būdų pagerinti savijautą – per elgesį arba per medžiagas, kurios gali sukelti priklausomybę.
– Kiek įtakos turi genetika?
– Genetika turi įtakos, bet ji nėra pagrindinis veiksnys, kaip kartais mėgstama manyti. Taip, visi turime savo genetinę struktūrą, galime turėti net panašių genetinių bruožų, tačiau vieni žmonės pasirenka vieną kelią, kiti – kitą. Mokslas dar daug aiškinasi apie tai, kas įjungia ar išjungia tam tikrus genus, tačiau konkretaus „priklausomybės geno“ kol kas nėra nustatyta. Yra tam tikra predispozicija – polinkis, dėl kurio žmogus gali būti jautresnis ir greičiau tapti priklausomas.
– Kiek priežasties žinojimas keičia pačią situaciją? Pavyzdžiui, kalbant apie alkoholį. Bandau įsivaizduoti, ką žmogus jaučia. Turbūt tai panašu į situaciją, kai mums kažką skauda. Tarkime, galvą, ir mes ieškome nuskausminamųjų. Tada pagalba gali atrodyti taip, lyg iš žmogaus atimtum tą „nuskausminamąją piliulę“, bet nieko neduotum mainais.
– Taip, todėl priklausomybių gydyme labai svarbu padėti žmogui keisti susiformavusį žalingą elgesio ratą. Tam reikia surasti elgesio modelius, kurie jam teiktų malonumą ir taptų atsvara žalingam įpročiui. Tačiau priklausomybės nėra lengvai gydomos. Tai gydoma liga, bet procesas sudėtingas. Kuo anksčiau žmogus ją atpažįsta ir kuo palankesnė jo aplinka, tuo lengviau galima padėti. Tačiau ne visi ateina iš palankių aplinkų. Čia nėra stebuklingos tabletės. Panašiai kaip su nutukimu – galime tikėtis tabletės, kurią išgėręs žmogus valgytų ir lieknėtų, bet realybėje tokių sprendimų nėra. Net ir, pavyzdžiui, sumažinus skrandį operacijos metu, jeigu įpročiai nesikeičia, problemos gali išlikti. Priklausomybės veikia panašiai. Žmogus turi įsisąmoninti vadinamuosius „trigerius“. Jie labai svarbūs. Atsakant į jūsų klausimą, priežasčių supratimas yra reikšmingas, nes padeda atpažinti, kas galėjo privesti prie priklausomybės. Tuomet galima sąmoningai pradėti keisti savo elgesį, žinant, kokie dalykai yra asmeniniai „trigeriai“. Juos galima stebėti, numatyti iš anksto, planuoti, kaip reaguoti. Šioje srityje labai padeda kognityvinė elgesio terapija, kuri siūlo tam tikrus modelius ir schemas, padedančias žmonėms išmokti naujų elgesio būdų. Taigi suprasti problemos šaltinius tikrai yra svarbu.
– Norėjau paklausti, kalbant apie vaikystės traumas ir iš jų kylančias priklausomybes: ar galima sakyti, kad kiekvieno mūsų atsparumas įvykiams yra skirtingas ir negalima lyginti dviejų žmonių, patyrusių tas pačias traumas? Esame girdėję tokių neempatiškų pasisakymų: „Aš irgi tą patį išgyvenau, bet nepradėjau gerti ir rūkyti.“
– Tikrai taip. Mes kiekvienas esame atskiras žmogus ir kiekvieno mūsų skausmo slenkstis yra skirtingas. Vienas menkiausio skausmo negali pakęsti, o kitas, atrodo, jau turėtų labai kentėti, bet vis tiek pakelia tą skausmą. Taigi fizinio skausmo slenksčiai yra skirtingi, kaip ir dvasinio skausmo slenksčiai. Vienas galbūt geba atsistoti, nusipurtyti ir turėti tikslą žygiuoti pirmyn, o kitam tai gali būti tarsi akmuo ant kupros – jis tiesiog negali eiti toliau. Beje, visai neseniai skaičiau vienos garsios moters biografiją. Ji daug pasakoja apie savo gyvenime patirtus įvykius, kurie tikrai buvo sudėtingi ir skausmingi, tačiau ji sugeba iš to išeiti, net pasijuokti ir pakeisti savo požiūrį į situaciją. Kaip sakoma: jeigu negali pakeisti situacijos, keisk požiūrį į ją. Ji turi tokį gebėjimą. Iš kur jis atsiranda? Tai gali būti susiję su auklėjimu – kaip buvome ugdomi, kiek išmokome atsakomybės ir savarankiškumo. Galiausiai ir psichologinis atsparumas yra ugdomas, o kartais tam tikra dalimi ir įgimtas. Yra žmonių, kurie patyrę labai traumuojantį įvykį vis tiek sugeba atsistoti ir eiti toliau, o kitam tai gali būti labai sunkus smūgis, iš kurio pakilti be pagalbos sudėtinga. O pagalbos prašo ne visi.
Jeigu negali pakeisti situacijos, keisk požiūrį į ją.
– Kada pats žmogus prašo pagalbos, o kada artimieji?
– Būna įvairiai. Negalėčiau pasakyti, kad yra labai aiškus procentinis skirtumas – sakyčiau, gal maždaug 50 ir 50. Dažnai kreipiasi artimieji, klausia patarimo, ką daryti, arba įkalba savo artimąjį kreiptis pagalbos. Kartais įsitraukia ir darbdaviai – jie mato, kad žmogus yra geras darbuotojas, bet turi problemų su alkoholiu. Tuomet jie ne grasina atleidimu, o skatina gydytis. Mes tai vadiname išorine motyvacija ir ji kartais tikrai suveikia. Būna atvejų, kai pats žmogus supranta, kad situacija nebegali taip tęstis, arba gyvenimo aplinkybės neleidžia toliau neigti problemos. Tuomet jis pats kreipiasi pagalbos. Tačiau matome, kad žmonės dažnai delsia. Ir tai galioja ne tik priklausomybėms. Man yra tekę kalbėtis ir su onkologinėmis ligomis sergančiais žmonėmis. Nemaža dalis jų sako: „Ai, gal praeis, kam čia kreiptis. Dar palauksiu.“ Arba bijo išgirsti diagnozę. Lygiai taip pat ir su priklausomybėmis – žmonės bijo kreiptis, tikisi, kad gal praeis savaime arba kad patys susitvarkys. Tačiau pagalbos prašymas dažnai nuvertinamas, tarsi tai būtų labai paprasta. Iš tikrųjų kreiptis nėra lengva. Todėl specialistai turime nuolat kartoti: nebijokite kreiptis. Jau pats kreipimasis rodo žmogaus stiprybę.
– Ar įmanoma padėti žmogui, kuris tvirtai neigia problemą?
– Labai geras ir svarbus klausimas. Ir taip, ir ne. Kartais padėti galima. Net jei žmogus neigia problemą, yra tam tikros technikos. Specialistai dažnai naudoja motyvacinį pokalbį. Šis metodas remiasi tuo, kad su žmogumi kalbamasi ne diktatoriškai ir nežeminant. Reikia atspindėti jo jausmus, pripažinti jo baimes ir abejones, jų neneigti. Tokiu būdu galima sukelti tam tikrą abejonę jo įsitikinimu, kad viskas yra gerai. Tarsi pasodinama abejonės sėkla, kuri vėliau gali sudygti ir paskatinti žmogų imtis veiksmų. Tačiau būna ir taip, kad, nepaisant visų pastangų, padėti nepavyksta. Deja, tokių atvejų taip pat pasitaiko.
– Pakalbėkime apie kitokias priklausomybes. Pavyzdžiui, priklausomybė nuo ekranų, kuri, manau, daugiau ar mažiau paliečia daugelį mūsų. Ar ši priklausomybė yra tokia, kuri neturi gilesnių pasąmoninių konfliktų, ar vis dėlto kažkas slypi po tuo?
– Priklausomybė nuo ekranų – tai besaikis naudojimasis internetu, žaidimais. Tai labai platus spektras.
– Paimkime tipinį pavyzdį – vadinamąjį „scrollinimą“. Žmogus sėdi ant sofos, „scrollina“ telefone, ir praeina penkios valandos, o jis net neatsimena, ką matė.
– Taip, ši priklausomybė egzistuoja. Ji priskiriama prie skaitmeninių priklausomybių. Tačiau žmonės ją dažnai neigia. Viena priežastis – ji labai paplitusi, todėl tampa tarsi norma. Kita – senasis požiūris į priklausomybių gydymą dažnai remiasi visišku atsisakymu. Pavyzdžiui, atsisakyti alkoholio, psichoaktyvių medžiagų ar lošimų. Tai sudėtinga, bet įmanoma. Tačiau dabar įsivaizduokite, kad turėtume visiškai atsisakyti telefonų ar kompiuterių. Juose yra mūsų banko sąskaitos, mokėjimai, tvarkaraščiai, bendravimas, žinutės – praktiškai visas kasdienis gyvenimas. Todėl ši problema daug sudėtingesnė. Specialistams taip pat reikia keisti požiūrį ir ieškoti naujų metodų. Manau, kad ši problema tik aštrės ir mums reikės išmokti su ja tvarkytis. Konsultuodami žmones stengiamės duoti paprastų patarimų: riboti laiką prie ekranų, prieš miegą telefoną palikti kitame kambaryje. Svarbiausia – disciplinuoti savo laiką. Nes dauguma mūsų pripažįsta, kad ekranus naudojame be saiko.
Tai tikrai nėra pralaimėjimas – tai stiprybė.
– Gal dar galėtum labai trumpai pasakyti svarbiausią žinutę klausytojams?
– Mano prašymas būtų toks: supraskime žmones, kurie turi priklausomybių, nesmerkime jų ir nediskriminuokime. Ištiesta ranka yra pagalba ne tik tam žmogui, bet ir visos visuomenės sveikatai. Padėkite žmogui kreiptis pagalbos. Kai yra parama ir palaikymas, viskas tampa lengviau. Kaip jau kalbėjome, prašyti pagalbos sunku, tačiau jei šalia yra žmonių, kurie gali ją pasiūlyti ar palydėti pas specialistus, tikimybė gauti pagalbą tampa didesnė. Ir tai tikrai nėra pralaimėjimas – tai stiprybė.
Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:
(be temos)
(be temos)