Sausis liūdniausias mėnuo, o liūdniausia jo diena – trečiasis pirmadienis, skaičiuoja mokslininkai, tačiau Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentas daktaras Alvydas Navickas LRT RADIJUI tvirtina nepastebintis, kad pacientai šią dieną labiau kuo nors skųstųsi. Nepaisant to, specialisto teigimu, viena pagrindinių priežasčių, kodėl sausį žmonės gali labiau liūdėti, – neįgyvendinti naujametiniai pažadai.

Pasaulyje trečiasis sausio pirmadienis jau imtas vadinti mėlynuoju – angliškas žodis „blue“ turi kelias reikšmes. Viena jų – būti nusiminusiam. Nurodoma, kad šį trečiadienį liūdi daugiausia žmonių, nes po švenčių jie stokoja pinigų, dienos vis dar būna trumpos, tamsios ir šaltos, o studentus dar ir užgriūva egzaminų sesija.

– Ar Jūsų patirtis rodo, kad pasakojimai apie mėlynąjį pirmadienį gali būti tiesa – ar jaučiate skundų pagausėjimą sausį, o ypač pirmadieniais?

– Tikrai negaliu patvirtinti, kad taip yra. Kai atkreipiamas dėmesys į konkrečią dieną, tada ir daugiau susimąstai apie ją. Jau paminėta daug priežasčių, kurios galėtų „sukurti“ mėlynąjį pirmadienį, bet man norėtųsi skirti vieną priežastį – reikėtų akcentuoti tai, kad apie 50 proc. žmonių prieš naujuosius metus išsikelia naujų tikslų. Populiariausi – pakeisti save žalojantį elgesį, įpročius, kitaip bendrauti su artimaisiais ar kolegomis ir kt.

Per pirmas tris sausio savaites daugelis žmonių pamato, kad naujos viltys, kurtos naujų metų išvakarėse, taip paprastai neišsipildo ir viskas vėl vyksta panašiai, kaip ankstesniais metais. Tai reiškia, kad perkurti save, ypač blogus savo įpročius, nelengva. Amerikos mokslininkų tyrimai rodo, kad tik 8 proc. žmonių geba įgyvendinti užsibrėžtus tikslus.

– Literatūros apie tai, kaip įgyvendinti savo užsibrėžtus tikslus, daug. Kartais skeptikai sako, – jeigu būtų taip paprasta, visi žmonės perskaitytų tas knygas ir savo tikslus tiesiog įgyvendintų. Vis dėlto, kaip sakote, tik 8 proc. sugeba tai padaryti. Kodėl?

– Psichologai net sugalvojo terminą – apgaulingos vilties sindromas. Šis terminas taikomas, kai tikslai itin radikalūs ir nerealūs, nedera su jau sukurtu žmogaus įvaizdžiu, kai bandai kitaip galvoti apie save, tačiau iš tiesų to dar nesi įsisąmoninęs. Kai kurie psichologai teigia, kad neretai žmonės užsibrėžia tikslus dėl klaidingų priežasčių.

– Pavyzdžiui, kokių?

– Pavyzdžiui, viena iš klaidų – atėję nauji metai. Neva dėl to reikia kažką daryti. Būtina paklausti savęs, – jeigu nebūtų aplinkos spaudimo, ar norėčiau pasikeisti? Naujas mąstymas reikalauja daug laiko ir pastangų. Reikia vis kilti, nelaukiant naujųjų metų.  Pakeisti savo mąstymą reiškia jį perprogramuoti. Tam reikia ne vieno mėnesio.

– Kodėl kai kurie žmonės įgyvendina tuos tikslus? Gal skiriasi žmonių pasiryžimas ir noras?

– Tikrai taip. Gal per mažai kalbame apie valią, kuri reikalinga, kad pasiektume tikslą. Turima valia pas visus skiriasi, bet ji turi įtakos ir mėlynojo pirmadienio krizės kilmei. Vieni žmonės gali būti vadinami žmonėmis be iniciatyvos. Jiems būdingas ir tikslų, ir siekių menkumas. Kiti žmonės turi tikslų, bet labai ilgai svarsto, labai sunkiai apsisprendžia. Tada sakoma, kad jie neryžtingi. Dar kitais atvejais, kai turima pakankamai siekių ir apsisprendžiama greitai, bet delsiama, sakoma, kad tokiam žmogui trūksta atkaklumo. Visiems jiems svarbi artimų žmonių pagalba, palaikymas, reikia turėti bičiulį, kuriam žmogus galėtų papasakoti apie savo siekius, atsiskaityti.

– Norite pasakyti, kad, jeigu žmogus sau išsikėlė tikslą, jis būtinai turi kam nors apie tai pranešti? Neretai kaip tik sakoma, – jeigu kažką sugalvosi, išplepėsi, bet neįgyvendinsi, bus truputį nejauku, netgi gėda.

– Taip po to ir atsitinka, kad lieki vienas su savo iškeltu tikslu. Kai tikslus aptari su artimais žmonėmis arba išsirenki tokį žmogų, kuris gali padėti, gal ir rodydamas savo pavyzdį, sėkmė bus didesnė. Manau, kad kam nors papasakoti apie tikslus būtų daug prasmingiau. Įdomu tai, kad valia treniruojama. Ji ne tik prigimtinė. Kaip galime treniruoti raumenis, taip galime treniruoti ir valią. Daugelis žmonių apie tai pamiršta.

– Kaip tai daroma?

– Dažniausiai tai nedidelių dienos tikslų įvykdymas. Tikslai gali būti patys paprasčiausi. Pavyzdžiui, galima susidaryti dienotvarkę. Vien tik jos užrašymas jau yra nelengvas pirmas žingsnis. Toliau reikia tos dienotvarkės laikytis. Tai pradedantys daryti žmonės pabando vieną ar kitą dieną, o paskui vėl pritrūksta pagalbininko. Jeigu jie turėtų žmogų, kuris pakontroliuotų dienotvarkės sudarymą ir laikymąsi, tai jau būtų didelis žingsnis į priekį.

– Kodėl būtent sausį vadiname liūdnuoju?

– Dabar jau kalbame ne apie vieną liūdną dieną, o apie laikotarpį. Nuo seniausių laikų tiriama gamtos sąlygų įtaka sveikatai. Visi yra pastebėję tamsos ir šviesos, šalčio ir karščio, vėjuoto oro ar audrų įtaką. Sezoniškumas žmogaus funkcionavimui būdingas kaip ir visai gamtai.

Normalu, kad žmogus pavasarį, vasarą yra aktyvesnis, o rudenį ir žiemą – pasyvesnis. Net sakoma, kad saulė žmones juokina, o miglotas, rasojantis dangus šluosto ašaras. Ne veltui sakoma, kad pavasaris simbolizuoja gamtos atbudimą, vasara – puošnumą, o ruduo ir žiema – grįžimą myriop.

– Ar dėl saulės stokos nuotaikos prastesnės?

–  Šį pirmadienį dienos ilgumas yra 7 val. 56 min. Per Jonines – 17 val. 18 min. – beveik 10 valandų skirtumas. Organizmas tai labai jaučia, nors didesnė dalis lietuvių, čia gyvenančių nuo senų laikų, mažiau reaguoja į tokius pasikeitimus gamtoje.

Pastebėta, kad labiausiai kenčia imigrantai, kurie atvyksta iš šiltesnių kraštų. Net ir šviesos terapijos metodas, padedantis įveikti žiemos liūdesį, sukurtas žmogaus, kuris iš Pietų Afrikos persikėlė gyventi į Ameriką. Jis jautė didelį šviesos stygių. Visą gyvenimą paskyrė tam, kad sukurtų metodų, kaip pagelbėti tokiems žmonėms.

– Skandinavijos šalyse yra šviesos terapijos kabinetai. Lietuvoje to nėra?

– Jau atsiranda ir pas mus. Man tuos kabinetus ir kitas priemones, taikomas šviesos terapijoje, pirmą kartą teko pamatyti 1993 m. Švedijoje, Lundo universitete. Ten šią terapiją taikė ir už tai buvo atsakingas psichiatras iš Indijos. Jis ypač jautė šviesos stoką. Tada iš Švedijos atsivežiau šviesos terapijos dėžę. Tai buvo gana nauja Lietuvoje.

– Ar nepakanka šviesos, esančios patalpose nuo lempų, kad gautume reikiamą kiekį liuksų?

– Šviesiose patalpose žmonės gauna didesnį liuksų kiekį, bet įprastai kabinetuose apšvietimas siekia iki maždaug 2 tūkst. liuksų. Terapijoje naudojame apie 10 tūkst. liuksų. Šį kiekį žmogus gauna per pusvalandį, o terapiją galima kartoti du kartus per dieną – ryte ir pavakary. Kai dabar yra įvairių šviesos aparatų, daugelis tikrai pritaiko ir nespecializuotą apšvietimą namuose, tačiau tokiu atveju nereikia taupyti elektros.

– Amerikiečių žurnalas „Time“, norint atsikratyti žiemos depresijos, pataria valgyti daugiau ankštinių daržovių, pupų, avižinių gaminių ir migdolų – produktų, kurių glikemijos indeksas žemas, bet jie organizmui suteikia daug energijos. Antras patarimas – tyrimai rodo, kad paprasčiausias pokalbis su terapeutu padeda įveikti žiemos liūdesį. Taip pat labai svarbu nenustoti kurti įvairių planų su draugais ir tokiu būdu išvengti vienatvės jausmo. Trečias – bent keli tyrimai rodo, kad fizinis aktyvumas mažina depresiją arba net padeda ją įveikti, kaip manoma, dėl teigiamų cheminių procesų, vykstančių smegenyse, užsiimant  aktyvia veikla. Ar su tuo sutinkate?

– Be abejo, sutinku su visais pasiūlymais. Gal jie labiau tinka žmonėms, kurie patiria lengvesnes depresijos formas ar net sveikiems žmonėms, kurie jaučia  pasikeitimą žiemos metu. [...] Normalu, kad žiemos metu žmogus bus šiek tiek lėtesnis, vangesnis, gal turės mažiau ūpo. Jis gali labiau norėti saldumynų, priaugti šiek tiek svorio. Tai normalu.

Kai sergama, kai dėl melatonino, hormono, reguliuojančio nakties ir dienos režimą, ryškiau sutrinka nuotaika ir galima sakyti, kad nuotaika paveikia mūsų socialinį funkcionavimą, tada žmogui nelengva imtis veiksmų, pavyzdžiui, sportuoti ar kitaip organizuoti savo dieną. Dažniausia jie tampa pasyvus, tingūs, neturintys ūpo, jėgų. Visas kūnas būna apsunkęs, svoris kyla, žmonės jaučiasi mieguisti. Tai kartais jiems nebeleidžia net išeiti į darbą.