Tikriausiai ir jūs pažįstate bent vieną žmogų, kuris gyvena pagal laikrodį (gal tai jūs pats?). Šeštą keliatės, septintą – jūs jau sporto salėje, dvyliktą – pietūs, trečią – kavos pertraukėlė, lygiai penktą užtrenkiate darbo duris.

Buities rūpesčiai ir vaikų priežiūros reikalai irgi tvarkomi kasdien tuo pačiu metu, pagal griežtą planą, dažnai iš anksto apgalvojus ir įvertinus visas aplinkybes, dėl kurių nuo pirminio plano gali tekti nukrypti, ar tai būtų eismo spūstys, ar keblumai statant automobilį, ar kas kita.

Žmogui, kurio dienotvarkė griežta ir konkreti, galimybė numatyti, kas bus arba galėtų būti, – neįkainojama vertybė.

Impulsyvumas – svetima ir nepatogi sąvoka tam, kuris gyvena tokį aiškią struktūrą turintį gyvenimą. Jums, ko gero, nešautų į galvą mintis tokiam žmogui rengti vakarėlio-staigmenos ar pasiūlyti savaitgaliui nuvykti į Las Vegasą. Jis tokio pasiūlymo paprasčiausiai nesuprastų.

Terminai verčia jaustis nejaukiai

Kitame spektro gale – asmenys, kurie labiau mėgsta gyventi pagal aplinkybes. Pusryčiauja, pietauja ir vakarieniauja jie ne tada, kada ateina laikas, o tada, kada išalksta. Ir tai nėra apsileidimo požymis.

Į savo pareigas, pasak W. L. Patrick, galima žiūrėti ne tik kaip į užduotis, kurias iki tam tikro termino privalu atlikti, bet ir kaip į projektus, kuriuos reikia įgyvendinti. Suprantama, būtų gerai, jei terminai visuomet būtų lankstūs, tačiau nieko baisaus juk neatsitiks, jei prie projekto teks padirbėti ilgėliau, nesvarbu, kad darbo valandos seniai pasibaigusios.

Tokio tipo žmonės nejaukiai jaučiasi ribojami griežtų terminų – bet kurioje situacijoje. Gal nederėjo pirkti bilietų į kiną tai dienai, kurią jūsų partneris suplanavęs kone iki seanso pradžios, ir dar neaišku, spės iki tol viską pabaigti, ar ne, o jūs, kaip tyčia, tikitės pamatyti naujų filmų anonsus.

Vis dėlto reikia žinoti, kad abiejų tipų planuotojai – produktyvūs visuomenės nariai tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime.

Tačiau kyla klausimas – kurie iš jų laimingesni? Pagalvokite, kokio tipo planuotojas esate jūs pats: ar gyvenate pagal planą, ar apsieinate be jo? Jeigu manote, kad griežtas planavimas ir sustyguota dienotvarkė jums keltų stresą, jūsų nuojauta visiškai atitinka tyrėjų išvadas.

Pagalvokite, kokio tipo planuotojas esate jūs pats: ar gyvenate pagal planą, ar apsieinate be jo?

Nustatytas ryšys tarp planavimo ir savijautos

Tyrėjos Anne-Laure Sellier ir Tamar Avnet atliko tyrimą pavadinimu „Kas bus, jei laikrodis išmuš?“ (angl. So What if the Clock Strikes?), kuriuo siekė išsiaiškinti, kaip planavimo įpročiai susiję su žmogaus savijauta. Jos nagrinėjo du planavimo tipus: planavimą pagal aplinkybes ir planavimą pagal laikrodį.

Planavimas pagal aplinkybes – tai toks planavimas, kai dienos darbai planuojami pagal tai, kokia tvarka juos reikia atlikti, o planavimas pagal laikrodį – tai planavimas griežtai pagal laiką. Tyrėjos nustatė, kad, vieną planavimo tipą pakeitus kitu, keičiasi ir pasaulio suvokimas.

Jos išsiaiškino, kad tie žmonės, kurie savo laiką planuoja valandų tikslumu, labiau linkę gyvenimo tėkmę sieti su lemtimi ar atsitiktinumu. O tie, kurie planuoja pagal aplinkybes, labiau tiki savo veiksmų galia.

Paaiškėjo, kad šie skirtumai turi nemažos įtakos mūsų nuotaikai. Žmonės skirtingai suvokia savo galią kontroliuoti aplinkybes – būtent todėl, A.-L. Sellier ir T. Avnet aiškinimu, tie, kurie vadovaujasi laikrodžiu, silpniau geba įsijausti į teigiamas emocijas.

Planavimo įpročiai lemia pasaulėžiūrą

A.-L. Sellier ir T. Avnet visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad skirtingi žmonės orientuojasi į skirtingus dalykus. Jos pažymi, kad mėgstantieji savo laiką planuoti pagal laikrodį labiausiai vertina produktyvumą, o tie, kurie planuoja pagal aplinkybes, – efektyvumą. Taigi skirtingi planavimo įpročiai lemia skirtingą pasaulėžiūrą.

Remiantis atliekant tyrimą gautais duomenimis galima teigti, kad tie žmonės, kurie gyvena žvelgdami į laikrodį, į gyvenimą žiūri kaip į virtinę tarpusavyje nesusijusių įvykių, kuriuos galima planuoti nepriklausomai vienas nuo kito.

Tie, kurių planus nulemia aplinkybės, gyvenimą mato kaip tampriai susijusių, vienas paskui kitą tvarkingai plaukiančių įvykių grandinę. Aiškinantis, kaip tai susiję su žmogaus savijauta, nustatyta, kad kai atliekant tam tikras užduotis vadovaujamasi ne jausena, o laikrodžiu, teigiamų emocijų generuojama mažiau.

Rekomenduoja bent kartais nusisegti laikrodį

Vis dėlto šį bei tą pakeisti savo gyvenime gali net ir tie, kurie neturi kitos išeities, kaip tik laikytis griežtos dienotvarkės. Juk, galų gale, nevalia nei vėluoti į darbą, nei vaikus iš darželio pasiimti per vėlai, nei pas gydytoją sutartu laiku nepasirodyti vien dėl to, kad kilo noras nupjauti pievelę.

W. L. Patrick teigimu, norint būti laimingesniems, kai kuriuos gyvenimo tarpsnius reikėtų palikti nesuplanuotus, pavyzdžiui, savaitgalius ar pan., kai niekas oficialiai nereikalauja laikytis grafiko.

Pripažinę sau, kad esame savo dienotvarkės vergai, turėtume dažniau susimąstyti, ar tikrai tie darbai, kurių suplanavome griebtis šeštadienį antrą valandą popiet, negali luktelti. O gal nieko baisaus nenutiks, jei juos atliksime vėliau, o vietoj to popietę praleisime su mylimais žmonėmis?