Skiriame per mažai dėmesio

Daugeliui žinomas faktas, kad tėvai savo vaikams vidutiniškai per dieną skiria 7 minutes, – tokia statistika buvo prieš 10 metų. Vis dėlto S. Markuckienė pažymi, kad situacija pasikeitė, nors nežymiai.

„Dabar vaikams skiriama 10–15 minučių per dieną, o priklausomai nuo tėvų išsilavinimo ir požiūrio į vaikų auginimą tėvai norėtų skirti vaikams bent keletą valandų. Kuo mažesni vaikai, tuo daugiau laiko tėvai jiems turi skirti, – teigia psichologė. – Kai vaikai auga ir savarankiškėja, gali atrodyti, kad pakanka tik pasiteirauti, ar yra sotūs ir kaip sekėsi per dieną. Taip atsitinka dėl laiko trūkumo, kai nuolat bėgame ir vos spėjame patenkinti fizinius poreikius, bet emociniams vietos nelieka.“

Pašnekovė pažymi, kad daug mamų, ypač auginančių mažamečius vaikus, mano, jog praleidžia su jais daug laiko. Tačiau dažnai laikas leidžiamas žiūrint į telefono ekraną, kol vaikas, pavyzdžiui, žaidžia smėlio dėžėje.

„Tai nėra tas pats, kas būti kartu su vaiku dviese bendroje veikloje. Ne tiek laiko trukmė, kiek jo kokybė lemia vaiko psichologinę būseną, jo suvokimą, kad yra mylimas, išklausytas, suprastas. Tokiu atveju vertingesnės net 10–15 minučių, jei yra praleidžiamos kokybiškai, aktyvioje sąveikoje su vaiku. Jam tikrai to užtenka pajusti, kad yra priimamas šeimoje“, – teigia psichologė.

Silvestra Markuckienė / S. Markuckienės asmeninio archyvo nuotr.

Svarbus amžiaus tarpsnis

Anot S. Markuckienės, renkantis bendras veiklas, svarbu atsižvelgti į vaiko amžiaus tarpsnį, nes skirtingų amžių atžalas domina skirtingi dalykai.

„Kuo jaunesnis vaikas, tuo jam įdomesnis aplinkos pažinimas, spalvų skyrimas, konstravimas, rūšiavimas, dėliojimas į visumą iš atskirų detalių. Be to, svarbu, kad vaikas galėtų įdėti pastangų ir veiklos metu įveiktų tam tikrą kliūtį. Taip įgyjamas jausmas „aš galiu“, pasitikėjimas kitu ir savimi. Veiklos bendrystėje vaikas įgyja ne tik tam tikrų įgūdžių, bet ir svarbių gyvenime dalykų – kaip įveikti sunkumus, kaip vertinti save ir santykyje su kitais, kaip džiaugtis šeimos nario laimėjimu arba paguosti jį dėl pralaimėjimo ar nesėkmės“, – paaiškina specialistė.

Ji atkreipia dėmesį į tai, kad taip pat svarbu tinkamai bendrauti su vaikais pasirinktos veiklos metu.

„Kai ateina „kodėlčiuko“ amžius, kada vaikui viskas įdomu, svarbu mokėti jam atsakyti į užduodamus klausimus sąžiningai, pagarbiai, tiek, kiek patys žinome. Kartais vaikų klausimai suaugusiesiems atrodo juokingi, o kartais erzina. Jei vaikas nuolat patiria tokį atstūmimą, jis gali daugiau nebeklausinėti, užsidaryti, susikurti pasaulio vaizdą iš to, ką supranta pats, ar informacijos ieškotis kitur. Taip palaipsniui nutolsta ryšys su tėvais, o šie gali tai pastebėti tik vaikui paauglėjant. Reikėtų atsakingai žvelgti ir į paauglius dominančius dalykus. Jiems irgi įdomu, iš ko pasaulis sudarytas, tik šiuo atveju domėjimosi centras yra žmonių (bendraamžių) tarpusavio santykiai ir savo vietos radimas tarp jų. Šiuos dalykus reikia vaikams aiškinti, kad jie patys gebėtų susidaryti pasaulio vaizdą“, – sako S. Markuckienė.

Užimtumas per atostogas

Pasak psichologės, dažnai vasarą, kai vaikams prasideda atostogos, o tėvai turi dirbti, susiduriama su užimtumo problema. Tėvai savaip sprendžia šią problemą.

Vienas iš sprendimo būdų – stovyklos, kurias galima pritaikyti pagal vaiko pomėgius, priklausomai nuo šeimos finansinių galimybių. Vaikų dienos centrams, veikiantiems visus metus, vasarą įprastai būna pats darbymetis – jie organizuoja vaikams daug veiklų ir užsiėmimų. Taip pat dažnai tėvai palieka vaiką prižiūrėti seneliams, kitiems giminaičiams ar geriems draugams.

Jeigu norime vaiką atitraukti nuo ekrano, turime pasiūlyti bendrą veiklą – tai, ką galime daryti kartu, ne po vieną, atskirai, o drauge.

„Viena vertus, vaikui susidaro terpė mokytis daugiau savarankiškumo, tačiau, kita vertus, – būtent dėl to padidėja grėsmė pakliūti į bėdą, – pastebi psichologė. – Būtina kalbėtis su vaikais apie jų pačių saugumą, kaip reaguoti iškilus netikėtumams, kur ieškoti pagalbos. Būna, kad tėvai palieka vaikus prižiūrėti vieniems kitus. Vis dėlto, nereikėtų mažamečių priežiūros užkrauti vyresniems broliams ar seserims, nes jie nepajėgūs atlikti tėvų vaidmens, negalime reikalauti iš jų tokios nevaikiškos atsakomybės.“

Ne visada – tėvų galvosūkis

Nekokybiško laiko su vaikais pavyzdys, pasak ekspertės, galėtų būti trumpalaikiai tėvų pasibendravimai su savo draugais, kaimynais, kitais tėvais, kai vaikai tuo metu laksto aplinkui. Fiziškai tarsi būnama kartu su vaiku, bet sykiu ir atskirai.

„Tėvų užsiėmimas sava veikla, pavyzdžiui, naudojimasis telefonu, televizoriaus žiūrėjimas, knygos skaitymas, kol vaikas kažką veikia aplinkui, nekreipiant į jį dėmesio, taip pat būtų nekokybiškas laikas kartu. Lygiai kaip ir filmo žiūrėjimas kartu, bet jo neaptarimas, nesikalbėjimas su vaiku apie jo gautas patirtis. Tokiu būdu neprisidedama prie vaiko lavinimo, jo geros jausenos. Tačiau visada reikia atsižvelgti į vaiko poreikius – kada ir kiek dėmesio jam reikia. Tėvams tenka būti jautriems ir pamatyti, kada metas kalbėtis su vaiku ar veikti, o kada vaikas nepasiruošęs tam, net jei tėvai yra nusprendę, kad dabar. Matydami ir įsijausdami į savo vaiką tėvai gana nesunkiai tai perpranta. Įkyrus, ne laiku ar per intensyvus dėmesys, kaip ir dėmesio stoka, nėra gerai“, – pabrėžia psichologė.

S. Markuckienė priduria, kad tėvai neturi visą laiką būti atsakingi už veiklų pasirinkimą. „Kai vaikas ateina ir klausia, ką jam veikti, nes nuobodu, nebūtina skubėti siūlyti variantų. Reikia leisti ir pačiam vaikui sugalvoti, kuo galima užsiimti – tokiu būdu skatinamas kūrybiškumas ir savireguliacija“, – teigia pasichologė.

Ekranai – opi problema

Psichologės teigimu, vaikų nepaliaujamas ekranų naudojimas – dar viena opi tėvų problema.

„Šią problemą iš dalies patys tėvai ir susikuria, kai paduodamas telefonas ar planšetė į rankas, kad vaikas netrukdytų užsiimti kitais dalykais, – pastebi specialistė. – Visa multimedija prikausto vaiko dėmesį ir tuomet būna labai sudėtinga nuo jos atitrūkti, nes panašios alternatyvos realiame gyvenime nėra. Juk realybėje vaizdai, spalvos, vietovės, personažai, pasekmės nesikeičia taip greitai kaip filmuke ar žaidime.“

Pasak psichologės vienas iš būdų spręsti šią problemą – riboti laiką, leidžiamą prie ekrano. „Žinoma, prieš tai būtų geriausia neįpratinti vaiko prie telefono ar kompiuterio ekrano kaip vienintelės priemonės, kuri teikia smagumą“, – pastebi S. Markuckienė.

Bendros veiklos svarba

Dar vienas aspektas, į kurį psichologė siūlo atkreipti dėmesį sprendžiant šią problemą, tai vaiko įtraukimas į bendrą veiklą – visiems vaikams didžiausia pramoga yra ką nors veikti kartu su tėvais.

„Tėvai vaikui yra autoritetai, jie juk viską moka, sugeba ir žino! Vaikas nori būti toks, kaip jo tėvai. Jis nori mokėti daryti tai, ką moka jo tėvai. Todėl nuo mažumės siekia jų įvertinimo. Tad kartu su vaiku galime tvarkytis, leisti jam išbandyti siurblį, pjaustyti salotas ir būtinai pamatyti ir išsakyti, kad jam pavyksta. Kokybiškai leidžiamas laikas kartu yra tuomet, kai vaikas padrąsinimas, paskatinimas, kada jis jaučiasi priimtinas šeimoje. Taigi, jeigu norime vaiką atitraukti nuo ekrano, turime pasiūlyti bendrą veiklą – tai, ką galime daryti kartu, ne po vieną, atskirai, o drauge. Mes galime žaisti“, – ragina psichologė.

Ji pabrėžia, kad žaidimas vaikui ne tik pramoga – bežaisdamas vaikas išmoksta svarbių gyvenimiškų dalykų. Tai gali būti stalo žaidimai, įvairūs daugiau ar mažiau aktyvūs žaidimai lauke, paslėptų užduočių radimas, atlikimas ir pan. Svarbu, kad veiklos ne tik būtų smagios vaikams, bet ir patiktų tėvams.

„Vaikai tikrai džiaugiasi, kai mums patinka kažką veikti su jais. Nebūtina, kad tos veiklos truktų visą dieną. Vaikai ne visada ilgai išlaiko dėmesį, jiems reikia tam tikro pokyčio ar atsitraukimo, net jeigu veikla yra įdomi“, – pažymi S. Markuckienė.