Anot jo, prasmingo gyvenimo formulės nėra, o vien svajonėmis gyventi nereikėtų – į priekį tempia kasdieniai darbai ir veikla, ne samprotavimai.

– Susitikome pakalbėti apie žmogaus gyvenimo prasmę ir kaip jos reikėtų ieškoti. Temos atspirtimi tapo Viktoras Franklis ir jo knyga „Žmogus ieško prasmės“, kuriai jūs parašėte įžangą. Kuo jums įdomi psichoterapeuto, humanisto Viktoro Franklio asmenybė?

– Jį atradau labai seniai, tuo metu, kai man labiausiai reikėjo. Kai pradėjau dirbti psichologu ligoninėje, pirmieji mano klientai buvo labai sunkūs, nepagydomi ligoniai. Man, kaip jaunam žmogui ir specialistui, buvo sunku rasti kažkokį atspirties tašką, kuo galėčiau būti naudingas jiems, už mane vyresniems.

Kartą svečiavausi pas tėvą Stanislovą Paberžėje ir paklausiau, gal jis gali man padėti. Tėvas Stanislovas atnešė knygelę iš savo bibliotekos. Tai buvo V. Franklio „Sielogyda. Gydytojo rūpestis siela“.

Dar nemokėjau anglų kalbos, bet skaičiau su žodynu ir mokiausi. Man buvo netikėta, nes tikėjausi rasti būdus, kaip padėti žmonėms, o aptikau tai, kaip derėtų su jais būti – su jų kentėjimu, gyvenimo sunkumu. V. Franklis siūlo ne tai, kaip daryti, o kaip būti. Jis kalba apie prasmę, kaip svarbu rasti buvimo būdą su kitu žmogui didžiausiuose sunkumuose. Tai buvo mano pirmas „susitikimas“ su V. Frankliu. Vėliau juo domėjausi ir šiandien galiu laikyti vienu didžiausių mokytojų.

– Tikėjotės V. Franklio knygoje rasti atsakymus apie tai, kaip elgtis su ligoniais, bet radote, kaip su jais būti. Taigi kaip reikia būti su kitais ir su savimi?

– Ne veltui tai, kuo užsiimu ir kam atstovauju, yra egzistencinė psichoterapija. Jos tikslas man, kaip psichologui, yra būti su savo klientu. Dažnai pagalbą įsivaizduojame kaip kažką instrumentiško, ką galime duoti ar pasiūlyti kitam. V. Franklis ir egzistencinė psichoterapija – apie tai, kad reikia rasti būdą būti nelengvoje situacijoje, kurioje nežinoma, kaip elgtis.

Kartais mums atrodo, kad jaučiame kažką svaraus, o kartais liaujamės tai jausti. Tuomet atrodo, kad neturime pagrindo, neturime, už ko užsikabinti. Prasmės ieškojimas yra nuolatinis uždavinys.

Kitam žmogui, atsidūrusiam tokioje padėtyje, savo buvimu galima padėti pačiam ieškoti išeities, priimti iššūkius ir tai, ką atneša likimas. Nieko ypatingo nedaryti, kalbėtis, padėti ieškoti savų resursų ar atsparos taškų yra gerokai sunkiau nei pasiūlyti kokią tabletę.

– V. Franklis išaukštino žmogaus dvasioje slypinčius resursus. Kaip tai reikėtų suprasti?

– Pačiu svarbiausiu dalyku jis laikė prasmę. Ne veltui psichoterapijos istorijoje jis laikomas žmogumi, kuris ypatingai išaukštino prasmės svarbą žmogaus gyvenime. Jo mokykla laikoma trečiąja Vienos psichoterapijos mokykla. V. Franklio nuomone, svarbiausia jėga, skatinanti žmogų judėti į priekį, yra prasmės ieškojimas ir tai, kaip savo gyvenimui suteikti reikšmės.

– Ar ieškant prasmės egzistuoja baigtinis momentas? Ar tai kas kartą vis nauji iššūkiai?

– Vienas svarbiausių V. Franklio mokyklos principų skelbia, kad prasmės egzistavimas yra besąlygiškas, ji visada egzistuoja. Kitas dalykas – ji nėra mums automatiškai duota. Žmogus privalo jos ieškoti nežinia kur, bet ne abstrakčiai, o gyvenimo konkretybėje. Tai nelengva užduotis. Kartais mums atrodo, kad jaučiame kažką svaraus, o kartais liaujamės tai jausti. Tuomet atrodo, kad neturime pagrindo, neturime, už ko užsikabinti. Prasmės ieškojimas yra nuolatinis uždavinys.

– Ar prasmės paieškos V. Frankliui ir padėjo išgyventi nacių laikotarpiu koncentracijos stovyklose?

– Jo paties tvirtinimu, taip. Knygose jis rašė, kad būnant lageryje tokiomis nežmoniškomis sąlygomis svarbu už ko nors užsikabinti, turėti tai, dėl ko norėtųsi gyventi. Juk kartais tokiomis sąlygomis gyventi nesinori. Tai gali būti noras išlikti, noras kam nors apie tai papasakoti, susitikti su artimais žmonėmis.

V. Franklis sakė, kad jam padėjo ir troškimas išsaugoti savo knygą „Žmogus ieško prasmės“. Prieš karą jos rankraštį konfiskavo, knyga buvo sunaikinta. V. Franklis mėgindavo prisiminti jos nuotrupas, užsirašinėti jas ant popiergalių. Buvo svarbu nepamesti idėjos ir to, ką jis tuo metu jau buvo pasiekęs.

Atrodo, lyg tai nieko ypatingo, bet tai suteikė jėgų kasdienei egzistencijai, išlikimui. Visada yra kažkas, kas yra priekyje ir link ko žmogus juda. Tikslas palaiko gyvastį.

– Padeda ir mažų tikslų turėjimas? Kita vertus, kas gali nuspręsti, tikslai yra dideli ar maži?

– Tai nuspręsti gali tik pats žmogus. Niekas už jį negali pasakyti, tikslas mažas ar didelis. Kai kalbame apie prasmę, įsivaizduojame kažką didelio ir globalaus. Galima mąstyti tokiomis kategorijomis, bet tai turi mažai reikšmės žmogaus kasdieniam gyvenimui. Kasdienis gyvenimas pilnas uždavinių. Jei įsivardijame, ką turime padaryti iki vakaro ar artimiausiu metu, kasdienybė taip pat gali tapti prasminga.

– Ar universalus prasmės dėsnis net neegzistuoja?

– Kuo tikslai ir uždaviniai konkretesni, kuo realistiškesni, tuo geriau, tai padaro gyvenimą realesnį. Itin dideli ir nepasiekiami tikslai – labiau svajonės, o ne tikslai. Tai svarbu, bet negalime gyventi vien svajonėmis. Kasdieniai uždaviniai artina prie svajonių išsipildymo.

Jei svajonės papildomos kasdieniais darbais ir veikla, tai gali tempti į priekį. Prasmė reikalauja būti įgyvinta, gyva. Tą gyvumą suteikiame kažką darydami, o ne samprotaudami.

– Kokios didžiausios prasmės iliuzijos?

– Prasmė gali būti iliuzija. Dažnai mums nesiseka įprasminti kai kurių dalykų, jie tampa nevertingi, atrodo nepasiekiami. Didžiausia iliuzija yra tai, kad prasmė visada po kojomis, galima ją paprastai rasti ir pakelti. Tai neteisingas įsitikinimas.

Savo gyvenimo įprasminimas yra nuolatinis ir sunkus uždavinys, kurį ne visada pavyksta realizuoti. Galbūt todėl neretai puolame į beprasmybės duobes. Neretai išgyvename nusivylimą, kai nepavyksta tai, ką norėjome padaryti. Tuomet patenkame į sunkias, krizines situacijas.

Pasak V. Franklio, labai svarbu, kokį klausimą sau keliame, kai mums nesiseka. Daugelis žmonių formuluoja jį taip – kodėl visa tai atsitiko, juk aš stengiausi, ieškojau, kas dėl to kaltas. Kaltų ieškojimas yra mėgstamas mūsų užsiėmimas, kuris tik dar labiau pagilina beprasmybės prarają.

V. Franklis siūlo klausti kitaip – ką galiu padaryti šioje beviltiškoje situacijoje? Kokia mano užduotis? Klausimas, ką dar galima padaryti, yra tai, kas veda į priekį, padeda ieškoti išeities iš aklavietės.

– Ar nuolatinis prasmės ieškojimas ir didelių tikslų siekimas nekelia rizikos, kad realaus progreso nebus?

Kiekvienas gyvenime turėtų ieškoti savo kelio. Prasmingo gyvenimo formulės nėra. Tačiau yra kiekvienos dienos judėjimas. Kai ką nors renkamės, visada kažko ir atsisakome, tai kuria gyvenimą, nuo to priklauso, kiek sėkmingi mūsų pasirinkimai.

– Vienareikšmiškai. V. Franklis pasisakė prieš abstrakčios prasmės ieškojimą. Jei kelsime klausimą, kur gyvenimo prasmė apskritai, mūsų išvados greitai gali tapti labai pesimistiškos. Yra graži V. Franklio mintis, kad jei klaustume, koks geriausias ėjimas šachmatuose apskritai, klausimas skambėtų absurdiškai. Tačiau kai yra konkreti žaidimo situacija, galima kelti klausimą, koks geriausias ėjimas, kaip ir gyvenime. Yra daugybė situacijų, nuolat esame kažkurioje iš jų. Kelti klausimą, kas yra gerai vienoje ar kitoje konkrečioje situacijoje yra gerai, bet klausti apskritai reiškia prarasti ryšį su gyvenimu.

– Nėra jokio gyvenimo prasmės apibūdinimo?

– Žinoma, jokios formulės nėra. Dabar madinga skelbti įvairias laimingo gyvenimo formules. Atrodo, lyg kai kurie žmonės tą formulę turėtų. Greičiausiai jie turi formulę savo gyvenimui, todėl kažką pasiekė. Tačiau juokinga piršti formulę kitiems, turintiems savo istorijas, galimybes, ribas.

Kiekvienas gyvenime turėtų ieškoti savo kelio. Prasmingo gyvenimo formulės nėra. Tačiau yra kiekvienos dienos judėjimas. Kai ką nors renkamės, visada kažko ir atsisakome, tai kuria gyvenimą, nuo to priklauso, kiek sėkmingi mūsų pasirinkimai. Ar tam gali būti formulė? Nėra jokios. Yra konkretus gyvenimo kontekstas, situacijos, kuriose kažką kuriame.

– Kalbate apie pasirinkimus ir kad kiekvienoje situacijoje egzistuoja keli variantai. O kur tuomet spontaniškumas?

– Nesakau, kad visi pasirinkimai turi būti gerai ir racionaliai apgalvoti. Tuomet mūsų judėjimas būtų lėtas, pernelyg apsvarstytas. Akivaizdu, jei dirba tik mūsų protas, o jausmai nedalyvauja, tampame robotizuoti.

Mūsų pasirinkimus dažnai lemia jausmai, nuojautos. Jei kartais pasiduodame vidiniams impulsams, dažnai atsiduriame ten, kur norime būti ne tik protu, bet visa esatimi. Spontaniškumas ir jausmai reikalingi. Mūsų pasirinkimai ne visada apgalvoti, bet vėliau galime vėl rinktis ir judėti į priekį. Gyvenimas nėra tiesė. Jis turi įvairių užsisukimų, kartais reikalingų, kartais ne, bet dėl to jis įdomus. Todėl svarbu, kad vadovautumėmės ne tik protu, bet ir jausmais, nes tai atneša spalvų.

– Ar manote, kad mūsų kultūroje pernelyg mėgstama dalyti patarimus kitiems?

– Man sunku atsidurti žmonių, kurie dalija patarimus, kailyje. Kai kurie tai daro iš aukšto, mėgindami savo gyvenimo pavyzdį pateikti kaip sektiną, tinkamą kelią. Man tai siejasi su ne visai adekvačia didybės manija ir nesuvokimu, kad kiekvieno žmogaus kelias ir likimas – skirtingi.

Galima dalytis savo patirtimi, kartais ji kam nors svarbi. Tačiau dalytis patirtimi ir piršti savo sėkmės formulę yra skirtingi dalykai. Pastarąjį dalyką darantys nesupranta, kad žmonės nėra vienodi, vadovaujasi skirtingomis motyvacijomis, jų pozicijos kitokios ir t. t.

– Galbūt kartais verta skirti daugiau dėmesio ne prasmės paieškai, o kitiems žmonėms?

– Kai kalbame apie savo prasmę ir per daug į tai koncentruojamės, atskiriame save nuo pasaulio. V. Franklis vienoje diskusijoje yra sakęs, kad svarbiausias žmogaus gyvenimo tikslas yra ne savirealizacija, o savęs transcendavimas.

Tai – išėjimas iš savęs, į pasaulį, link kitų žmonių. Į tai, ką galime duoti kitiems, ne tik sau. Per tai mes realizuojame save, nes to negalime padaryti vien būdami savyje. Daugiausia gauname duodami kitiems. Prasmė ir tikslai visada susiję su kitais. Dėl to sutinku su V. Frankliu, kad pamiršdami save daugiausia sau ir duodame.