Donžuanai, kazanovos, fatališkos moterys ar širdžių ėdikės dažnai yra prasti savo lyties atstovai, sako psichoterapeutė Genovaitė Bončkutė-Petronienė. Anot jos, dažnai tokie žmonės būna nelaimingi, bet savo gyvenimo būdo neišsižada net ir senatvėje.

„Tai – labai sudėtingas charakteris, bet jiems patiems tai – tvarkymosi su stresu būdas. Jie, net ir būdami senelių namuose, geba užmegzti kokį nors romaną. Šiems žmonės dėl to ir gerai, ir blogai – jie patiria daug įvairių meilės formų, bet nemyli konkretaus žmogaus. Jie vertina pačią meilę, seksualinius patyrimus. Būti šalia jų – didelis išbandymas“, – LRT RADIJO laidoje „Kasdienybės kultūra“ sako G. Bončkutė-Petronienė.

Psichoterapeutė atkreipia dėmesį, kad dėl neištikimybės nereikėtų jaudintis poroms, kurios aistringai pykstasi. Jos teigimu, tokie partneriai dažniausiai turi turtingesnius ir gyvybingesnius santykius. Susirūpinti G. Bončkutė-Petronienė pataria tiems, kurie kaip tik nesipyksta ar ypač – vengia konfliktų.

– Ko dar nežinome apie neištikimybę? Yra tiek daug filmų, dramų. Su kuo Jūs susiduriate, kai dirbate su savo klientais?

– Neištikimybės klausimas – nepaprastai dažnas. Kone kiekviena pora vienu ar kitu gyvenimo momentu su tuo susiduria. Nebūtinai įvyksta neištikimybės aktas, bet būna daug pavydo, būna, kad moteris nejaučia, jog vyras ją myli kaip moterį, o tik kaip draugę ar vaikų mamą. Vyrai dar dažniau jaučia, kad moterims jie yra neįdomūs, ypač seksualiai. Dėl to jie pradeda dairytis aplink.

Dažnai svajojama apie idealų partnerį. Šiais skyrybų laikais, jeigu poroje atsiranda kažkokios problemos, nesiseka, žmonės ima galvoti, kad su kitokiu žmogumi būtų lengviau. Toks žmogus ima svajoti ar netgi megzti ryšius.

Taip pat yra internetinė neištikimybė. Tai tarsi nėra neištikimybė. Tai – nuolatinis bendravimas su kitos lyties žmonėmis virtualiais būdais. Toks bendravimas taip paplitęs, kad yra visiškai natūralus – daugelyje porų į tai partneris net nebesikiša, nekreipia dėmesio, kad kitas partneris kažkam rašinėja laiškus.

– Man atrodo, kad neištikimybės aktas nėra toks pavojingas, kaip pats procesas – svajonės apie kitą, kitokį žmogų, laiškai. Ar ne per tą procesą ir įvyksta neištikimybė?

– Reikėtų atskirti vyrus ir moteris, nes, jeigu moteris neištikima fiziškai, tai dažniausiai reiškia, kad ji neištikima ir dvasiškai. Tai – rimtas pavojaus signalas. Jeigu fiziškai neištikimas buvo vyras, ypač, jeigu tai įvyko vieną kartą ir ypatingomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, jis buvo išgėręs ar žmona laukėsi ir jis ilgai neturėjo sekso, tai ne taip pavojinga, kaip dvasinė neištikimybė – kito žmogaus įsimylėjimas.

Sutinku, kad procesas pavojingesnis, bet kartais būna sunku atskirti. Pavyzdžiui, vyrai ir moterys būna draugai – toje draugystėje iš tiesų nėra romano ar įsimylėjimo, bet ji gali tapti artima. Tai nebūtinai turi būti vyras ir moteris. Draugystė su autoritetu šeimai gali būti tiek pat kenksminga, kiek rimta neištikimybė.

– Kokio amžiaus žmonės dažniausiai pas Jus ateina – jauni ar vyresni?

– Dažniausiai ateina 30–37 metų. Šio amžiaus žmonės apskritai yra dažnesni psichologų klientai. Vyresni, matyt, galvoja, kad gyvenimas jau eina į pabaigą arba kad jie jau viską žino ir niekas nieko nepasakys. Žmonių, kuriems apie 40 metų, ateina labai daug.

Tai – vidurio amžiaus krizė, kai žmonės jau būna paauginę vaikus ir per ilgus gyvenimo metus gerokai nutolę. Moterys paprastai išsilaisvina, namuose nori vadovauti, per daug nuvertina vyrą, o vyrui namuose dažnai trūksta intymumo ir jis pradeda dairytis į jaunesnes moteris, kad pasijaustų jaunu. Šioje krizėje – labai daug neištikimybių.

Vyras iš namų neišeina niekur. Jeigu išeina, jis eina pas kitą moterį arba ją randa nepaprastai greitai. Tai rodo ir tyrimų duomenys. Moterys neištikimybės srityje vejasi vyrus – vis dažniau nuvertina savąjį ir pradeda ieškoti ko nors geresnio. Tipiškai tai – jaunesnių žmonių užsiėmimas, nors teko susidurti, kad neištikimybės atvejų pasitaiko, kai žmonės sulaukia ir 60 metų. Neištikimi dažniau būna vyrai – jie ieško jaunesnių moterų. Tokio amžiaus moteris neištikima būna rečiau.

– Ar į konsultacijas ateina tik moterys ar atsiveda ir vyrus?

– Paprastai ateina apgautas žmogus. Jis labai kenčia. Kai kurie bando susigrąžinti tą, kuris kažkur nuvinguriavo. Kartais ateina ir tie, kurie patys yra neištikimi. Tai – retesnis atvejis. Jie tarsi bijo moralinio (net ir iš psichologo) pasmerkimo. Paprastai, kai prisipažįsta, kad tokie yra, labai susigėsta, susidrovi ir laukia smūgių, kad visi sakys – kaip tu galėjai. Tipiškai ateina moterys.

– Ko jos tikisi?

– Vieni žmonės tikisi, kad jiems psichologas padės sugrąžinti partnerį, o kiti sugrąžinimo nenori, bet jaučiasi labai nelaimingi, dažniausiai – įskaudinti, pikti. Jie nebegali išsivaduoti iš pykčio, nuoskaudos. Kitas žingsnis – depresija, kai niekas nebemiela. Atsiranda savęs nuvertinimas, prarandamas pasitikėjimas kita lytimi.

Tas žmogus, kuris yra neištikimas, dažniausiai ateina dėl to, kad jam iš pradžių būna gerai – jis turi abi ar abu. Po to situacija pradeda siaurėti ir paaiškėja (jeigu turime omenyje, kad ateina vyras), kad jos abi tampa nepatenkintos: žmona kažką nujaučia arba jau sužinojo arba meilužė norėtų, kad jis liktų tik su ja. Galų gale jis būna priverstas atsisveikinti arba su viena, arba net su abiem iš karto. Tai – sunkus atvejis.

– Toks žmogus ateina pagalbos, norėdamas sužinoti, ką daryti?

– Dažniausiai – kurią rinktis. Paprastai lengviau rinktis tai, ką jau turi, bet dažnai būna išblėsę visi jausmai ir ne taip paprasta grįžti į šeimą. Norint pasirinkti naują žmogų, iškyla kitų sudėtingų problemų. Kartais naujas žmogus irgi būna nelaisvas arba nebūna aišku, koks jo tikrasis charakteris – susitinkama tik šventiškai, o kasdienybėje jis gali būti kitoks.

Buvo tokių atvejų, kai ateina klientai, kurie jau padarė pasirinkimą. Dažniausiai tai buvo vyriškiai, kurie pasirinko meilužes. Jie ateidavo su giliu liūdesiu – su žmona buvo geriau, bet kelio atgal nebėra. Nors tai – ne visi atvejai. Yra buvę vyrų, kuriems su meiluže buvo geriau. Tai – tarsi aukštesnis vystymosi laiptelis – žmogus buvo šeimoje, kurią išaugo, kai moteris sustojo, o vyras tobulėjo. Tuomet jis tiesiog sutiko protingesnę, stipresnę moterį. Būna labai įvairių variantų.

– Kaip suprantu, omenyje turite ne tik fizines aistras, bet ir santykius, kai žmogus gali viską išsakyti?

– Taip, kai žmogus gali būti emocingas, atviras. Tai – svarbiausia. Yra dvi bendravimo strategijos – vengimo ir atvirumo. Kiekviena šeima, pora prisitaiko – vieni, jeigu yra problema, stengiasi apie ją nekalbėti, netrukdyti, kad būtų mažiau pykčių, o kiti, nesvarbu, kad pykstasi, vis tiek bando priartėti vienas prie kito. Jeigu trūksta artumo, jie bando jo reikalauti. Yra mažiau šansų, kad tokios poros nariai bus neištikimi.

– Vadinasi, aistringi žmonės yra laimingesni?

– Taip. Jų santykiai būna turiningesni ir gyvesni. Gyvybės kitur ieškoma, kai jos nerandama poroje. Nors dabar kalbame apie nutolimą, priežasčių būna įvairių. Kartais vienas žmogus būna despotiškas ir kitą valdo, uzurpuoja. Dažniausiai traukiasi ir į neištikimybę bėga valdomasis. Jausmai nebūtinai būna išblėsę. Gali būti, kad valdomajam tas despotas patinka ir jį traukia būtent tokie žmonės, bet jam tiesiog per sunku būti nuolat valdomam, todėl jis sau susiranda mažą laisvės galimybę.

– Vis dėlto temperamentas daug lemia. Juk, jeigu nėra suderinamumo, žmogus kentės?

– Kam tuokti arklį su asilu, negi arklių nėra? Jeigu žmonės suklydo, jeigu jie tikrai labai netinka ir vienas kitą kas dieną tik skaudina, kuo greičiau išsiskirs, tuo bus geriau. Svarbu tik tai, kad, jeigu yra vaikų, jais reikia labai rūpintis dviese. Daugiau partneriams nereikia taip baisiai kankintis, nes tada bus neištikimybių serijos, kiti keisti sprendimai, išsivystys depresija. Svarbu, kad būtų tiesa. Būna, kad žmogus sužino apie partnerio neištikimybę ir santykiai pajuda į priekį.

– Turite omenyje, kad jie pasitaiso?

– Taip. Staiga žmona ar vyras tampa geresni, kai pamato, kad šaukštai jau po pietų. Būna ir tokių atvejų. Psichoterapeutas negali dirbti su pora, jeigu yra trečias žmogus. Jeigu jie apsisprendžia, kad nebus palaikomi santykiai su tuo trečiu žmogumi ir bando gerinti savo santykius, tai kai kam pavyksta.

Svarbu, kad, bandant išsaugoti santuoką, nebūtų jokių kitų santykių. Kartais žmonės sako – mes pabendrausime platoniškai. Tuomet platoniški santykiai virsta neplatoniškais arba dvasinė energija vis tiek nuteka iš šeimos. Jeigu įvyksta neištikimybė, turi būti renkamasi, su kuriuo žmogumi pasilikti. Gali būti renkamasi periodui, pavyzdžiui, tris ar keturis mėnesius nusprendžiama būti dviese, o meilužiui ar meilužei pasakoma – viso gero. Jeigu neišeis, galbūt bus pasirenkama kitaip.

– Vadinasi, žmogus į tai žiūri rimtai, nenori suklysti.

– Tiesos paieška – viena iš neištikimybės priežasčių. Žmonės, ypač tie, kurie veda jauni, dar neišmano, koks charakteris, koks žmogus jiems tinka, todėl tiesiog bando susigaudyti – ar su tokiu gyvena, su kokiu tai daryti geriausia? Būna, kad susigaudo atvirkščiai – tyliai pabando su kažkuo kitu (dažniausiai vyras ar žmona apie tai nežino) ir supranta, kad su kitu – daug blogiau, o geriau – su tuo, su kuo esi.

Kad ir kaip būna keista, šeima kartais iš neištikimybės išlošia. Kartais tas kitas žmogus būna pereinamasis – reikia kito žmogaus, kad būtų drąsiau išsiskirti, o, kai žmogus jau išsiskiria su savo vyru ar žmona, meilužis ar meilužė tampa nereikalingi. Tada ieškoma dar kažko. Atsiranda tiesos paieška ar supratimas. Gal žmogui iš viso reikia pabūti vienam, nes jis dar niekada taip negyveno.

– Kuo skiriasi Kazanova ir Donžuanas?

– Kazanova yra tas, kuris užmezga daug seksualinių santykių ir patenkina daug moterų. Donžuanas priverčia moterį įsimylėti, o, kai ji tai padaro, tą moterį meta. Kazanova suranda, patenkina ir eina prie kitos. Kažkuria prasme Kazanova tarsi yra primityvesnis. Kita vertus, yra abipusė nauda. Donžuano atveju moteris paliekama nelaiminga.

– Bet gal ir Donžuanas kenčia?

– Labai kenčia, nes negali sukurti santykio, prisirišti. Giliai širdyje jis jaučiasi vienišas. Donžuanams prisirišimo savotiškai reikia, bet jie nėra to patyrę. Dažnai būna, kad Donžuanas ar Kazanova įsigyja draugę, su kuria nemiega. Ji dažnai yra brangesnė už visas moteris, kurias suvedžiojo ar pasiekė.

Viena priežastis, kodėl jie nelaimingi, – jie gyvena kaleidoskope. Nesvarbu, kad daug moterų jais žavisi, jie nei vienos iš jų neturi. Nors patys jas pameta, vis tiek neturi. Psichologiniai tyrimai parodė, kad paprastai Kazanovos ir Donžuanai arba širdžių ėdikės, fatališkos moterys nėra stiprios savo lyties atstovės. Donžuanai ir Kazanovos – nevyriški, o fatališkos moterys ir širdžių ėdikės – nemoteriškos. Šie žmonės turi nuolat sau įrodinėti, kad jie patinka kitai lyčiai. Donžuanai paprastai neturi vyriško, ryžtingo charakterio.

– Neturi vyriškos jėgos?

– Jie moka suvilioti, būna šiek tiek moteriški, estetiški. Fatališkos moterys dažnai būna nemoteriškos – nemėgsta rūpintis, namų jaukumo. Jos būna labai seksualios, gundančios, bet kažko moteriško joms labai trūksta. Dažnai tiek vieni, tiek kiti nesutaria su savo lyties žmonėmis. Donžuanai neturi draugų. Draugės yra tik moterys, o fatališkos moterys neturi draugių, nes moterys joms – konkurentės. Net ir draugai joms labiau yra vyrai, o ne moterys.

Tai – labai sudėtingas charakteris, bet jiems patiems tai – tvarkymosi su stresu būdas. Jie, net ir būdami senelių namuose, geba užmegzti kokį nors romaną. Šiems žmonės dėl to ir gerai, ir blogai – jie patiria daug įvairių meilės formų, bet nemyli konkretaus žmogaus. Jie vertina pačią meilę, seksualinius patyrimus. Būti šalia jų – didelis išbandymas.

– Jūs pasakėte įdomią frazę, į kurią, man atrodo, reikėtų atkreipti dėmesį, – mylime pačią meilę, norime jausmo. Ypač jaunos moterys savo jausmus projektuoja visai ne į tą asmenį, į kurį norėtų projektuoti. Jos tiesiog pačios save apgauna?

– Jos – romantiškos būtybės. Jaunos mergaitės įsimyli žvaigždes. Taip pat tai daro ir jauni vaikinai. Tai – stiprus hormoninis mechanizmas. Kai hormonai sukyla, jie gali įsivaizduoti, kad mergina, kurią įsimylėjo, kone yra deivė. Tuomet žmonės neįtikėtinai nemato tikrovės. Kuo hormonų mažėja, tuo ryškiau jie mato, su kokia moterimi yra. Pradžioje tiesos beviltiškai nemato.

– Tai kuriuo metu tuomet geriausia tuoktis ir ieškoti partnerio?

– Vyrai neturėtų to daryti, būdami 20 metų. Griežtai manau, kad tuoktis jie turėtų, būdami daugiau nei 30 metų. Merginos, be abejo, tai gali daryti anksčiau, nes jos nėra taip paveiktos hormonų. Dabar mokslininkai sako, kad ir tiems, ir aniems geriausia tuoktis kai yra dveji metai iki ar po 30 metų.

– Susiniveliavo moterų ir vyrų hormonų audros?

– Tuo metu jos supanašėja. Kiek žinau, moteris seksualiausia būna 35-erių. Vyrai tuo metu taip pat būna patyrę, išsidūkę. Vėliau tai padaryti vėl sunkiau, nes sudėtinga prisitaikyti. Būdami 35 metų, žmonės jau turi savo gyvenimus, tampa nejudrūs.