Savigalbos literatūra (self help) gali ne tik nuvilti siekiančius greito būdo išspręsti asmenines bėdas, bet ir sukelti priklausomybę. „Skaitymas sukelia laikiną palengvėjimą, po to skaudi realybė vėl gali priminti apie save, o  tada nauja knyga ir vėl gali padėti laikinai užsimiršti. Tai tikrai panašu į priklausomybę“, – LRT.lt teigė psichologas dr. Alfredas Laurinavičius.

Pirmąją savigalbos knygą prieš 155 metus išleido škotų rašytojas Samuelis Smilesas. 1859 m. jis pardavė 20 tūkst. kopijų, dar po 50 metų parduotų kopijų skaičius išaugo iki 250 tūkst. Dabar, remiantis theguardian.com duomenimis, tai – vienas perkamiausių literatūros žanrų.

Galimybė „pataisyti“ save skaitant knygas populiarėja ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Nymag.com apžvalgininkės Kathryn Schulz žodžiais, nepaisant self help literatūros, žmogus taip ir neišmoko „susitvarkyti su savimi“, tačiau išmoko iš to užsidirbti – kasmet šių knygų parduodama už 11 milijardų dolerių. Vien JAV knygų pelnas siekia 563 mln. dolerių.

„Tokio pobūdžio literatūra dažnai yra komercinė ir orientuota į kuo platesnę auditoriją. Joje siekiama viską pateikti suprantamai, kiek supaprastintai, panašiai kaip naudojimosi instrukcijoje. Instrukcijoje negali būti daugiareikšmiškumo, negali būti abejojama tuo, kas ten parašyta. Skaitydamas instrukciją žmogus turi tikėti, kad joje rašoma absoliuti tiesa, ir tokiu atveju yra didžiausia tikimybė, kad jis imsis veiksmo. Tačiau psichologiniuose moksliniuose tyrimuose mes nerandame vienareikšmių atsakymų, kurie pateikiami populiariosios psichologijos knygose“, – pridūrė A. Laurinavičius.

Gauname pasiteisinimą

Kartais atrodo, kad savigalbos literatūra jaunuomenei bando įpiršti, kad svarbiausia – turėti svajones ir jas įgyvendinti, o ne sunkiai dirbti, turėti įsipareigojimų ir t.t. Sociologės Gražinos Rapolienės nuomone, taip yra todėl, kad pastarosios vertybės – iš ankstesnio modernybės laikotarpio.

„Dabar vis labiau gyvename pomodernybėje – išryškėja takumas, lankstumas, fantazija. Savaime tai nėra gerai ar blogai, tik vertybiniai akcentai visuomenėje dėliojami kiti. Realybė nuo to nekinta. Vis tiek, kad ką nors nuveiktum, turi dėti daug pastangų“, – LRT.lt sako sociologė.

G. Rapolienės teigimu, žalingiausias dalykas, įtvirtinamas populiariosios psichologijos knygose – individualizuotas mąstymas.

„Kiekvienas yra savo laimės kalvis, nusišypsok, keisk mąstymą, ir tavo gyvenimas pasikeis. Bet visuomenėje egzistuoja nelygybė. Vieno žmogaus startinės pozicijos labai skiriasi nuo kito, pavyzdžiui, kiek pastangų reiktų užsidirbti pirmąjį milijoną darbininko vaikui ir milijardieriaus? Pastarajam galbūt tėvai padovanotų 16-ojo gimtadienio proga. Bet jei ir nedovanotų, jis turi visas galimybes verslo pradžiai – pasiskolinti lėšų, yra tėvų ryšiai, verslumo įgūdžiai, net kalbos prie pietų stalo nuo mažens jį greičiausiai mokė verslumo. Viso to neturi minėtas darbininko vaikas“, – aiškina G. Rapolienė.

Ironiška, specialistės įsitikinimu, ir tai, kad knygoje „kaip tapti milijonieriumi“ nebus parašyta, kaip tai padaryti. O jei ir būtų, vien skaitydamas neišmoksi. Anot G. Rapolienės, aišku viena – pirkdami tokias knygas neabejotinai didiname autorių pajamas, o paskaitę įvairius teiginius – gauname dar vieną pasiteisinimą sau.

„Psichologai kalba apie narcizų kartą. Bet ko link tai veda, niekas iš tikrųjų nežino. Amerikiečiai pastebi, kad jaunoji karta darbe elgiasi kitaip, kelia aukštus reikalavimus darbdaviui ir pan. Bet jei jie sugeba rasti savo vietą pasaulyje, tarpusavyje sugyventi – kodėl tai turėtų būti blogai? Pasitikėjimas savimi ir tolerancija kitam, mano manymu, puikios savybės. Pasaulis bus kitoks, o koks – pamatysime“, – tikina sociologė.

Temos priklauso nuo laikotarpio

Anot leidyklos „Vaga“ pardavimų ir rinkodaros vadovės Astos Mikelionytės-Čechovskienės, motyvacinė literatūra Lietuvoje išlieka tarp skaitomiausių. Daugėja ne tik skaitytojų, bet ir knygas rašančių autorių. O temų pasirinkimas priklauso nuo laikotarpio.

„Krizės metu buvo itin populiari motyvacinė literatūra, kuri siūlė „receptus“, kaip tapti turtingam, tačiau šiandien skaitytojas didesnį dėmesį skiria savo vidiniam pasauliui, saviugdai, harmoningo gyvenimo kūrimui“, – teigė A. Mikelionytė-Čechovskienė.

Jai pritaria ir „Alma littera“ leidyklos direktorė Danguolė Viliūnienė, kurios nuomone, skaitytojus vis labiau domina ne tik saviugda, bet ir tai, kaip sumažinti įtampą, planuoti laiką.

„Šiais nuolatinio bėgimo, bruzdėjimo  laikais žmogus ieško patarimų, kaip susikurti ramybės oazę, kaip taupyti laiką, kaip nors valandėlei nustoti bėgti ir t.t. Žmogus nebeturi laiko ne tik pabūti su savimi, bet neberanda laiko ir artimiesiems, draugams. Nebemoka arba nebeturi laiko susirasti partnerio, draugų, todėl ieško patarimo knygose.“, – LRT.lt sakė D. Viliūnienė.

Nusivylimas laukia nekantriųjų

Kaip LRT.lt teigė psichologas dr. A. Laurinavičius, savigalbos literatūros veikimas priklauso nuo to, kiek skaitytojas yra subrendęs problemos sprendimui.

„Dauguma tokio pobūdžio  literatūros skaitytojų nori pokyčių ir gyvenimo kokybės pagerėjimo. Taigi jeigu iki tikslo žmogui trūksta nedaug, o jam į rankas papuola gera knyga, tai pokyčiai gali prasidėti. Knygų skaitymas yra tik intelektualinė medžiaga, bet jeigu po jos seka veiksmas, dažniausiai tam žmogui naujas, nebūdingas, lydimas stiprių išgyvenimų, tai tada žmogaus gyvenimas gali pasikeisti“, – sako psichologas.

Tuo metu, anot specialisto, jei asmuo tik skaito, ir tarp esamos bei trokštamos situacijos yra per didelis skirtumas, tai bandymas pasikeisti gali baigtis nusivylimu. Kartais esą neužtenka tik žmogaus pastangų.

Psichologas dr. Marius Daugelavičius priduria, kad savigalbos literatūros funkcija yra sukelti motyvaciją, o viskas priklauso nuo to, kiek žmogus ugdosi savo įgūdžius. Tiesa ta, kad žmogus dažniausiai nedaro to, kas parašyta, o knygos sukelta motyvacija tuoj nuslūgsta.

„Ką nors pakeisti žmogui yra sunku, nes jis dažniausiai viduje yra „užsikonservavęs“. [...] Jeigu, sukilus motyvacijai, nėra impulso iš šalies, tuomet, kaip ir visi geri impulsai, nugęsta ir šis. Trumpai tariant, jeigu tokios knygos veikia, tai tik kaip pradinis impulsas“, – LRT.lt aiškina psichologas.

A. Laurinavičius pasakoja, jog daug žmonių puoselėja viltis, kad, perskaičius knygą, gyvenimas pasikeis kaipmat. Specialisto žodžiais, praktikoje psichologai gali tam tikriems žmonėms rekomenduoti kokią nors knygą, tačiau ši rekomendacija remiasi pagalbos ieškančio žmogaus situacijos ir jo gebėjimų ją įveikti supratimu.

„Tai tarsi recepto išrašymas: konkrečioms problemoms – konkretūs jų sprendimai. Tačiau tai dažniausiai yra tik dalis pagalbos. Tuomet savigalbos knyga gali būti labai veiksminga. [...] Antai Robino Norwoodo knygoje „Moterys, kurios myli per stipriai“ aprašytos moterų istorijos, kurios gyvena su priklausomais asmenimis, kaip jos aukoja savo gyvenimą ir žaloja save. Ši knyga gali padėti skaitytojui pamatyti savo situaciją iš šono ir priimti sprendimus. Taip pat yra daug knygų, skirtų alkoholikams ir narkomanams. Aišku, jos nesukuria stebuklo, tačiau, jei jų skaitymas yra lydimas ir ilgalaikių veiksmų, bendraminčių paramos, žmogaus gyvenimas gali neįtikėtinai pasikeisti. [...] Knygą galima perskaityti ir per dvi dienas, o tam, kad tikslai būtų įgyvendinti, gali prireikti ne vienerių metų“, – tikina A. Laurinavičius.

Tampa priklausomybe?

Nenuostabu, kad savigalbos knygose perskaitęs istorijų, žmogus ima fantazuoti apie sėkmingesnį „aš“, o net  knygoms neveikiant, jų skaitoma vis daugiau.

„Kad ir kokia būtų savigalbos knyga, ji būna supaprastinta. Labai dažnai remiamasi asmeninėmis žmonių patirtimis ar sėkmės istorijomis, kurios kitiems žmonės ne visada pritaikomos“, – teigia A. Laurinavičius.

Psichologijos mokslo tyrimai rodo, kad atskiro žmogaus, atskiros istorijos pateikimas turi didesnę įtikinamą galią, negu apibendrinta, tikslesnė mokslinio tipo informacija. A. Laurinavičiaus nuomone, atvejų aprašymus lengva skaityti, jie įtraukia skaitytoją. Tačiau dažnai skaitymo nelydi pokyčiai, viskas tampa fantazijomis apie sėkmingą save: ką aš daryčiau, jeigu daryčiau, kad viskas būtų sėkmingiau ir t.t.

„Skaitymas sukelia laikiną palengvėjimą, po to skaudi realybė vėl gali priminti apie save, o  tada nauja knyga ir vėl gali padėti laikinai užsimiršti. Tai tikrai panašu į priklausomybę“, – tikina psichologas.

Su A. Laurinavičiumi nelinkęs sutikti M. Daugelavičius. Anot jo, „narkotikus“ galima padaryti iš visko – iš maisto, automobilių, atostogų ir t.t.

„Jeigu žmogus nieko nedaro, o tik „susileidžia dozę“ motyvacijos ir pozityvo iš knygos, tai aišku, kad gali išsivystyti priklausomybė. Motyvacija yra tik pirmas etapas“, – teigia jis.