Beieškant švenčių prasmės

Geštalto terapijos praktikė Airė Bradauskienė pastebi, kad metai iš metų pasikartojantis scenarijus – karštligiškas dovanų pirkimas, vaišių ir šventės namiškiams ruošimas – gali sukelti stresą, kai pasiduodama išoriniams dirgikliams.

"Dažnai sau keliame su aplinkinių vertinimu susijusius tikslus: kad pavyktų išrinkti tinkamas dovanas artimiesiems, kad šventinis stalas kuo gražiau atrodytų, kad šventinės nuotraukos socialinėse medijose sulauktų kuo daugiau patiktukų. Tačiau reikėtų sustoti ir paklausti savęs: o kas man yra šventinis periodas? Kaip praleidau besibaigiančius metus? Kitaip sakant, paieškoti atsakymo, kas jums asmeniškai yra didžiosios metų šventės, su kuo jos asocijuojasi, kaip norėtumėte jas praleisti? Skirkite laiko apmąstymams, kokie buvo jūsų metai, kas įvyko, kokių pokyčių norėtumėte ateityje, – ragina pašnekovė ir pataria atkreipti didesnį dėmesį į gamtos cikliškumą. – Žiema yra sąstingio, įmygio metas. Tad gamta mus šiuo laikotarpiu savaime skatina sulėtinti tempą, įsiklausyti į save, permąstyti praėjusį laikotarpį, įgyti išminties, kantrybės."

Žinoma, šiandien daugelis esame atitrūkę nuo senųjų protėvių tradicijų. Tačiau A.Bradauskienė pastebi, kad kiekvienas turime savų šeimos tradicijų ir būdų sutikti šventes. Tad kodėl neprisiminus papročių, kuriuos su tėvais praktikuodavote vaikystėje? Jie padės šventinį laikotarpį vėl paversti stebuklingu, išsivaduoti iš nereikalingo streso.

Airė Bradauskienė.

"Šventinę nuotaiką visų pirma turime atrasti viduje, o ne laukti ir tikėtis, kad mums ją kas nors sukurs. Daug kas priklauso nuo paties žmogaus – ar jis pasiduos norui lakstyti po parduotuves, ar šventėms suteiks gilesnę prasmę? – atkreipia dėmesį geštalto terapijos praktikė. – Su džiugesiu pastebiu, kad Kalėdų dovanomis žmonės vis dažniau rūpinasi iš anksto, pirmenybę teikia dėmesio artimajam parodymui, o ne dovanos kainai. Tampa populiaru dar vasarą rinkti kvapniąsias žoleles, iš jų džiovinti arbatas, virti saldžias uogienes. Juk tai rankų darbo, nuoširdi ir nepakartojama dovana. Tad raginu į dovanas pažvelgti platesniu žvilgsniu, neišsikelti tikslo, kad jos privalo būti materialiai brangios."

Misija – neperdegti

Jei stresas kyla dėl pasiruošimo šventėms, A.Bradauskienė ragina į pasiruošimą įtraukti ir šeimos narius. Moterys kartais sau prisiima per daug atsakomybės, manydamos, kad viską privalo atlikti pačios. Drauge besiruošiant ne tik bus lengviau, bet ir stiprinsite tarpusavio ryšį.

"Su vaikais kepkite kalėdinius sausainius, vakarais skaitykite šventines pasakas, su jais pasidalykite savo prisiminimais iš vaikystės švenčių. Taip Kalėdos taps ne streso, bet atsigręžimo į save, žmogiško artumo laikotarpiu. Šventiniame šurmulyje labai svarbu nepamesti savęs. Tad skirkite laiko poilsiui, apmąstymams, pasidalykite atsakomybėmis su šeimos nariais. Šventės tada taps vidinės pilnatvės, jaukumo, šilumos laikotarpiu, o ne varginančiu pasirodymo teatru dėl kitų", – pabrėžia ji.

Šventinę nuotaiką visų pirma turime atrasti viduje, o ne laukti ir tikėtis, kad mums ją kas nors sukurs.

A.Bradauskienei pritaria ir klinikinė psichologė Lina Noreikienė. Ji atkreipia dėmesį, kad tinkamos dovanos suradimas, namų papuošimas ir vaišių suruošimas neretai būna suprantami kaip darbas, kurį būtina tobulai atlikti. Tai priveda prie visiško išsekimo. Todėl labai svarbu laiku pajusti pirmuosius pervargimo signalus.

"Jei pasiruošimas šventėms jums ima nebeteikti jokio malonumo, metas sunerimti. Suvaldyti kylantį stresą lengviausia jam tik pradėjus kilti. Kad tai pavyktų, svarbu būti sąmoningiems, atpažinti čia ir dabar jaučiamas emocijas. Sustokite, atsikvėpkite, nuimkite dalį rūpesčių nuo savo pečių ir jais pasidalykite su artimaisiais, – pataria specialistė. – Juk net jei viskas nebus tobulai suruošta, šventė vis tiek įvyks. Jau įvykusias šventes vertiname pagal tai, kaip jų metu jautėmės. Jei buvome pervargę, išsekę, sakysime, kad šventės nebuvo labai linksmos. Todėl pasistenkite pernelyg neįsijausti į pasiruošimo rūpesčius ir išlaikyti pozityvumą."

Kai Kalėdos tampa vienišos

Be abejonės, šventinis laikotarpis sukelia nemažai streso ir liūdesio tiems, kurie jį išgyvena vieni. Pernai jau šventėme vienišas šventes, kai dėl karantino negalėjome susitikti su artimaisiais. Vis dėlto dalis žmonių Kalėdas visada sutinka vienumoje, nes neturi artimųjų. Kaip sau padėti tokiu atveju?

L.Noreikienė tiems, kurie šventiniu laikotarpiu lieka vieni, linki surasti veiklą, kuri teikia malonumą, leidžia pasijausti saugiems ir ramiems.

"Galbūt tai filmo žiūrėjimas, knygos skaitymas, piešimas, žygiavimas? Veikla, kuri yra jums maloni ir pamaitinanti sielą, gali praturtinti šventes, jas paversti šiltomis ir įsimintinomis, – pastebi psichologė. – Na, o jei su artimaisiais tiesiog dėl tam tikrų priežasčių negalite susitikti, gelbės kūrybiškumas. Šiais laikais galima bendrauti vaizdo skambučiu arba susitarti, kad visi vienas kitam atsiųs linksmiausią nuotrauką su palinkėjimu ar kitaip nustebins."

Lina Noreikienė.

A.Bradauskienė pastebi, kad kartais žmonės sąmoningai pasirenka vieni sutikti šventes. Pavyzdžiui, jei žmogus su šeimos nariais nelabai artimas arba tiesiog neturi nuotaikos švęsti.

"Matant kitų džiaugsmingą pasiruošimą, šventinis laikotarpis kai kuriems gali skatinti pyktį, liūdesį, didinti vienišumo, atskirties jausmą. Todėl labai svarbu rasti su kuo apie tai pasikalbėti. Šiuo tikslu galima kreiptis ir į emocinės paramos linijas, kurios dažnai budi visą parą. Atvirumas suartina, nes jame atrandame bendrystę. Šiuo laikotarpiu emocinis palaikymas ypač svarbus, kadangi pandemija niekur nedingo. Vis dar gyvename nežinioje, apimti nesaugumo jausmo. Tad būkime vienas kitam pakantesni, geresni, kartu išgyvenkime šį sunkų laikotarpį, – ragina pašnekovė. – Jau ne pirmas Kalėdas švenčiame viruso akivaizdoje, tad turime patirties. Jei aplinkybės susiklostė taip, kad susitikti negalite, su artimaisiais galima pasimatyti vaizdo skambučiu. Požiūrio laisvės iš mūsų neatims joks virusas. Tai mes renkamės, kaip reaguosime į situaciją."

Pasak A.Bradauskienės, vienatvė – priverstinė ar sąmoninga – nebūtinai yra bloga. Ji leidžia šventes paversti susikaupimo, maldos, apmąstymų, prasmės paieškų periodu.

"Tokiu atveju pandemija tampa tam tikru gyvenimo katalizatoriumi. Jos akivaizdoje suprantame, kas yra vertinga, svarbu gyvenime, peržvelgiame savo vertybes. Normaliomis sąlygomis tai padaryti ne visada pavyksta, – pastebi ji. – Šventinis laikotarpis – vienatvėje ar artimųjų būryje, taip pat gali pasitarnauti apmąstant savo gyvenimą, pergalvojant įvairias situacijas, konfliktus. Neretai mes linkę savyje kaupti nuoskaudas. Tad šis laikotarpis gali tapti puikia proga susitaikyti, pamiršti senus kivirčus, nesutarimus. Kodėl gi senam bičiuliui nepaskambinus, neparašius, nepakvietus susitikti? Jei tai neįmanoma, galima tam žmogui parašyti simbolinį laišką, kuriame išliesite savo jausmus, tačiau laiško neįteiksite. Tai padės atsikratyti senos naštos, ir leis į Naujuosius metus žengti švaria galva."

L.Noreikienė pritaria minčiai, kad metų pabaiga yra puiki proga užbaigti nebaigtus darbus – kartu ir įsisenėjusius konfliktus. "Artimo žmogaus atsiprašymas ar atleidimas jam gali būti puikiai suderintas su materialiomis dovanėlėmis, jei žmogus jas mėgsta dovanoti ir gauti. Kita vertus, visada galima mąstyti kūrybiškai ir dovanoti, pavyzdžiui, emociją – nustebinant, padėkojant, pradžiuginant", – patarė ji.

Visada galima mąstyti kūrybiškai ir dovanoti, pavyzdžiui, emociją – nustebinant, padėkojant, pradžiuginant.

Pošventiniam liūdesiui užklupus

Daliai žmonių nemažą stresą sukelia ir po švenčių aplankantis liūdesys. Kai šventiniam laikotarpiui ilgai ruošiamasi, būna labai liūdna, kad viskas greitai pasibaigė. Pasak A.Bradauskienės, tokio liūdesio nereikia bijoti ir vengti. Tai natūrali būsena.

"Mūsų kultūroje įsišaknijęs emocijų skirstymas į geras ir blogas, tačiau tai neteisinga. Visos emocijos, kurios kyla, yra reikalingos. Mes negalime jų kontroliuoti, bet galime jas pažindami geriau suprasti savo poreikius ir norus, – sako ji. – Liūdesys mums signalizuoja, kad netekome to, kas buvo svarbu. Dažniausiai pasiruošimas šventiniam laikotarpiui ir, žinoma, pats šventimas sukelia daug emocijų. Tai ir laukimo džiaugsmas, pasiruošimo malonumas, bendrystės jausmas, kai susitinkama su artimaisiais. Tad pasibaigusi šventė natūraliai sukelia išsiskyrimo liūdesį."

Pašnekovė pataria užklupus liūdesiui apmąstyti, kokia buvo šventė. Ar viskas buvo taip, kaip įsivaizdavote? Kokias emocijas jautėte šiuo laikotarpiu?

"Sau uždavus klausimų, šventinis liūdesys taps sąmoningu procesu. Juk per liūdesį mes išgyvename savo gyvenimo įvykių svarbą. Žinoma, jei tokia būsena užsitęsia, darosi sunku grįžti į kasdienę rutiną, derėtų kreiptis pagalbos į specialistą. Jei padėtis nėra tokia rimta, šventinis liūdesys gali tapti puikia savęs pažinimo kelione", – šypsosi ji.

A.Bradauskienei pritaria ir L.Noreikienė. Anot jos, nuo pošventinio liūdesio tikrai nereikia bėgti, verta jį išgyventi ir priimti. Tokiu atveju emocija natūraliai praeis pati savaime.

"Priminkite sau, kad švenčiame ne tik Kalėdas ir Naujuosius metus. Yra daugybė progų, kurių galima laukti ir švęsti. Tad, prabėgus didžiosioms metų šventėms, susikoncentruokite į naują malonų laukimą", – skatina geštalto terapijos praktikė.