Kai kuriems atrodo, kad jų santykiai su mama yra pernelyg skausmingi ir komplikuoti, kad su ja būtų galima pradėti (vėl) normaliai bendrauti. Tokiais atvejais reikėtų pagalvoti apie santykių su mama atkūrimą savo galvoje – tai padėtų jaustis geriau, net jei mamos ir nėra šalia. Žinoma, santykius su mama galima mėginti atkurti – jei yra noro – dalyvaujant ir pačiai mamai.

Teisę klysti turite ne tik jūs, bet ir mama

Kai buvote mažas, jūsų tėvai jums buvo svarbiausi žmonės gyvenime. Jie buvo jūsų herojai arba jūsų priešai, jūsų viršininkai arba jūsų gynėjai. Jie nebuvo eiliniai žmonės. Tik pradėję bręsti jūs ėmėte suvokti, kad vis dėlto yra kitaip – kad ir jūsų tėvai yra eiliniai žmonės. Kartais jie klydo, o kartais – visiškai susimaudavo (o gal net ne kartais).

Dauguma žmonių daro tiek, kiek sugeba padaryti turėdami tokias priemones, kokias turi. Taip pat ir tėvai. Nekokių tėvų tėvai dažniausiai irgi būdavo nekokie. Stengdamiesi ištaisyti klaidas, kurias padarė mūsų tėvai, neretai persistengiame. Jei jūsų mama jus per mažai mylėjo ir buvo jums per mažai švelni, tikėtina, kad savo vaikams jūs būsite meilūs iki koktumo.

B. White/Unsplash nuotr.

Savo trūkumų nesureikšminame

Geriau suprasti šį reiškinį galbūt padės socialinėje psichologijoje vartojamas įmantriai skambantis terminas fundamentalioji atribucijos klaida  – įprotis į kito žmogaus trūkumą žvelgti kaip į skiriamąjį to žmogaus požymį, o savo paties trūkumus vertinti kaip atsitiktinumus.

Kitaip tariant, kai aš pats, vairuodamas automobilį, įžūliai lendu tau prieš nosį, tai tik todėl, kad labai skubu ir vėluoju. Bet jei tu lendi man prieš nosį, vadinasi, tu – paprasčiausias kelių gaidelis. Arba jei aš susinervinęs garsiai aprėkiu vaiką, tai tik todėl, kad man trūko kantrybė. Bet mano mama mane apšaukdavo, nes ji buvo bloga mama.

Dabar A. Brandt siūlo prisiminti tuos nesutarimų su mama epizodus, kurie atmintyje išlikę iki šiol, ir pagalvoti, ar nėra taip, kad dabartinei jų interpretacijai būtų galima pritaikyti minėtą socialinės psichologijos terminą.

Jei jūsų mama neskyrė pakankamo dėmesio jūsų jausmams – ar taip buvo todėl, kad ji labai prasta mama? O gal ją slėgė jos pačios gyvenimo rūpesčiai arba ji tiesiog nemokėjo jūsų atjausti? Ar tai reiškia, kad jos nedėmesingumas jūsų atžvilgiu yra atleistinas? Anaiptol ne. Tačiau šitaip jį galima geriau suprasti ir galbūt dėl jo mamos daugiau nebesmerkti.

Savi vaikai padeda pakeisti nuomonę

A. Brandt sako, kad kai susilaukiame savo vaikų, tarsi įgyjame galimybę pažvelgti į savo pačių vaikystės užkulisius. Ak tai štai ką jie veikdavo, kai aš nueidavau miegoti! Būdamas dešimties, jūs tikriausiai buvote įsitikinęs, kad jums nuėjus į lovą visos linksmybės tik prasidėdavo, ir už tai, kad jose negalite dalyvauti, baisiai pykote ant tėvų.

Dabar, kai pats turite vaikų, žinote, kad kai vaikai nueina miegoti, pagaliau ateina tas laikas, kai turite teisę bejėgiškai susmukti ant sofos arba sėsti prie darbų, kurių nespėjote atlikti vežiodami vaikus iš mokyklos į futbolo treniruotę, o paskui dar pas matematikos korepetitorių.

Kaip pagyti, kai mamos nebėra šalia?

Jei negalite paskambinti mamai, vadinasi, atėjo laikas susirasti kitą autoritetą arba vyresnio amžiaus žmogų, kuris bent iš dalies suteiktų to, ko žmonės paprastai gauna bendraudami su mama. Supratingas terapeutas, asmeninis treneris, religinis lyderis, kaip antai kunigas ar rabinas, ar vienas iš vyresnių šeimos narių – bet kuris iš jų gali būti tinkamas kandidatas šiam vaidmeniui atlikti.

Jūsų tikslas – susirasti žmogų, kuris besąlygiškai jus priimtų, taip suteikdamas tai, ko jūs niekada negavote ir galbūt jau nebegalėsite gauti iš mamos.

A. Brandt teigimu, pataisydami santykius su mama, jūs pašalinate įtrūkimus santykiuose ne tik su šiuo vienu žmogumi – kartu jūs perkraunate santykius ir su kitais jums svarbiais žmonėmis: draugais, vaikais ir... pačiu savimi.