Niekada nebūčiau patikėjusi, kad depresija yra tokia baisi liga, jei jos žudančio poveikio nebūčiau pamačiusi iš arti. Šia liga serga mano draugė. Jai dar tik 21-eri.

Būsena po kauke

"Neišsimiegu jau treji metai", – pasiguodžia mano draugė Raminta.

Ji šypsosi, linksi galvą ir kartoja savo ligos diagnozę: depresija. Nustembu, nepatikiu. Tokia liga – vienai geriausių mano draugių? Tik ne jai. Visada besišypsanti, optimistiškai nusiteikusi, tvirtai siekianti geriausių rezultatų.

"Kad ir kaip būtų liūdna, išmokau šypsotis, SMS žinutes baigti  šypsenėlės ženklu. Išmokau kalbėti pakiliai net ir tada, kai viduje jaučiu nesuvaldomą nerimą", – mano draugė nusiima kaukę, po kuria slepiasi net ir jaunam žmogui labai pavojinga liga.

"Depresija – tai įvairių vidinių ir išorinių priežasčių sąlygotas psichikos sutrikimų simptomų derinys, kurių pagrindiniai yra prislėgta nuotaika, malonumo jausmo praradimas bei aktyvumo sumažėjimas", – randu psichiatras.lt tinklalapyje.

Toks šios ligos apibrėžimas. Tačiau aš matau, kaip serga mano draugė. Po laimingo žmogaus kauke ilgą laiką slėpėsi vis didėjantis stresas. Nežinau, kada buvo pradžia, nežinau, ar tai žino ir pati Raminta. Rodos, ji susidūrė su tokiomis pačiomis problemomis, su kokiomis susiduria visi paaugliai, ir tos problemos išnyko, kaip daugeliui.

Kuo galiu padėti?

Buvo pavasario vakaras. Mudvi nusprendėme išeiti pasivaikščioti. Anksčiau dažnai šitaip leisdavome laiką, tačiau studijos skirtinguose miestuose, naujas gyvenimas mūsų susitikimus praretino.

"Tau kai ką pasakysiu, bet tik tada, kai išeisim iš namų", – paslaptingai nuskamba draugės žodžiai, tad kantriai laukiu naujienos.

Tikiuosi kokios nors geros žinios, juk visada draugams linkima visko, kas geriausia. Bet Raminta pribloškia: ji serga. Šis prisipažinimas akimirksniu pakeičia požiūrį į draugę, į tai, kas buvo, yra ir dar bus, net požiūrį į save. Galvoje vienas po kito vis greičiau ima suktis klausimai. Kaip tai nutiko? Kodėl aš to nepastebėjau? Ką tu išgyveni ir kuo galiu tau padėti? Ir galiausiai pats svarbiausias klausimas: ar tu save žaloji?

Vaistai ne itin veiksmingi

Labai didžiavausi Raminta, kai ji nugalėjo viešo kalbėjimo baimę. Su ja iki šiol man pačiai dar tenka pakovoti.

Todėl Ramintos prisipažinimas, kad ji bijo išeiti į viešumą ir dėl to vengia eiti į paskaitas ar net į parduotuvę, mane nemaloniai nustebino.

Dėl prasto paskaitų lankymo buvusiai stropiai mano draugei ėmė nesisekti studijos ir dėl to jai darėsi baugu, apėmė nerimas. Juk Raminta visuomet buvo tarp pirmūnų. Paklausiau, ar ir dabar, kai esam kieme, ji jaučia įtampą, nerimą?

"Geriu vaistus, kuriuos paskyrė gydytoja. Jie man šiek tiek padeda", – prisipažino draugė, ir suprantu, kad "šiek tiek" – tai nieko gero.

Vis klausinėjau, kaip galiu jai padėti, o ji atsako: "nežinau", "turbūt niekaip", "nesijaudink dėl manęs."

Tėvai žino ne viską

Paklausiau Ramintos, ko labiausiai bijojau: ar ji nežaloja savęs? Draugė parodė savo randuotą ranką. Naujų žaizdų nėra, tačiau sugijusiųjų randai išmarginę visą dilbį nuo riešo iki alkūnės.

Apie tai žino tik jos daktarė, pusseserė, o dabar jau ir aš.

"Brolis lyg ir buvo pastebėjęs, bet patikinau, kad čia ne tai, apie ką jis galvoja, ir paprašiau nepasakoti tėvams", – dėl tokių Ramintos žodžių dar labiau sunerimau.

Juk tokia liga nėra vien mano draugės problema, šeima galėtų geriau suprasti ir padėti, jei žinotų visą tiesą. Raminta kategoriška: nenori artimiesiems sukelti dar daugiau nerimo ir rūpesčių.

Vis suku galvą, kaip galėčiau draugei padėti. Gal pasakyti tėvams, kad ji save skriaudžia? Bet jei išduosiu, Raminta niekada manimi nebepasitikės. Manau, kad sergančiajam tokia liga reikia žmogaus, kuriam galėtų atvirai pasipasakoti, kaip jaučiasi.

Naujo kelio pradžia

Tačiau šioje istorijoje už peiliuką pavojingesni tampa migdomieji. Mano draugė, perdozavusi vaistų, atsiduria psichiatrijos ligoninėje. O aš dėkoju Dievui, kad pagalba buvo suteikta laiku.

Noriu Ramintą aplankyti, bet ji tam priešinasi. Nuolankiai klausau draugės ir laukiu, kol ji sugrįš į namus. Laukimą praskaidrina geros naujienos telefonu. Draugė pasakoja, kad pirmą kartą gerai išsimiegojo po ilgų nemigos metų, apie sutiktus vyresnius žmones, kurie ne pirmą kartą kovoja su šia liga ir negaili patarimų.

Tokios aplinkybės privertė Ramintą pasiimti akademines atostogas. Dabar ji gydosi namie. Kartais jaučiasi geriau, kartais blogiau, bet man gera, kad ji dalijasi savo mintimis ir potyriais tiek su manimi, tiek su savo gydytoja.

Manau, kad tai tinkamas kelias į išsigelbėjimą. Atėjusi į svečius matau, kad sunku ne tik Ramintai, bet ir visai jos šeimai. Tėvai ragina dukrą pramogauti, bendrauti, bet ji to visai nenori. Iš pradžių ir aš mėginau taip elgtis, bet per prievartą nieko nepasieksi. Noriu draugei padėti, bet nežinau, kaip.

Ramunė Mazaliauskienė, gydytoja psichiatrė ir psichoterapeutė, Lietuvos psichiatrų asociacijos valdybos narė, Kauno krašto vyriausioji specialistė psichiatrijai

Klausimas yra gana sudėtingas, nes kaip ir visi klausimai psichikos ar psichiatrijos tema, yra susijęs ir su daugybe etinių aspektų. Šeima ir artima aplinka visada svarbios, kai žmogus turi psichikos sutrikimų ar tiesiog psichologinių problemų. Šeima ypač svarbi, kai kalbame apie labai jauną žmogų, dar tik pradedantį savarankiškai gyventi.

Išskirčiau kelis etapus ir atkreipčiau dėmesį į artimųjų elgesio ypatumus. Būna, kad žmogus serga depresija, tačiau artimieji, įskaitant tėvus ir draugus, to dar nepastebi ir tokių atvejų labai daug. Tada dažnai visi stengiasi žmogų prablaškyti arba priversti liautis tingėti. Deja, depresija nėra tingėjimas.Tai būsena, kai sutrinka gyvenimo džiaugsmo pojūčiai, motyvacija, keičiasi kognityvinės arba, kitaip sakant, pažintinės funkcijos. Darosi sunku ne tik susikaupti, bet ir priimti sprendimus. Tokiu atveju maksimalios artimųjų pastangos turėtų būti nukreiptos į skatinimą ieškoti pagalbos. Depresija sergančiam žmogui dažnai sunku apsispręsti, todėl reikia būti itin atkakliems.

Kitas etapas, kai depresija sergantis ligonis gydosi ir artimieji apie ligą žino. Gydymosi pradžioje motyvacija ir gyvenimo džiaugsmas dar nėra grįžę, žmogų gali būti sunku išjudinti, be to, jis kartais greičiau pavargsta nuo bendravimo, įspūdžių ir pan. Sunku, bet reikėtų rasti bendravimo būdą, būti dėmesingiems ligoniui, bet neįkyriems, tolerantiškiems. Kritiškos pastabos, pamokymai ("aš tai tavo vietoje...", "jei tu tik norėtum..." ir pan.) sutrikdo trapią depresija sergančio žmogaus savivertę ir tarsi uždaro duris atvirumui bei pasitikėjimui.
Depresija sergantys žmonės kartais išsako savo mintis apie savižudybę, tačiau prašo apie tai niekam nesakyti. Noriu atkreipti dėmesį: nuostata, kad kalbantieji apie savižudybę niekada to nedaro, yra klaidinga. Išgirdus tokį prisipažinimą reikia  įtikinti ligonį, kad jis apie tai pasisakytų gydytojui.

Kitas svarbus etapas prasideda, kai žmogus jau pasveikęs. Aplinkiniai su nerimu stebi kiekvieną jo žingsnį, tarsi laukia kažkokių pasikartojančios ligos ženklų. Nors toks elgesys – dėl  pačių geriausių ketinimų, tačiau depresiją patyrusiam asmeniui dažnai sukelia dirglumą ir pablogina santykius tarp artimųjų.