Ribos turi būti aiškios

Kognityvinės elgesio terapijos psichoterapeutė Jolanta Sauserienė teigia, kad pagrindinis dalykas, kurio per atostogas atsipalaidavę suaugusieji neturėtų pamiršti: vaikams net ir šiuo laikotarpiu gyvybiškai būtinos aiškios ribos ir rutina, nesvarbu, kokio amžiaus jie būtų.

„Kalbant apie mažą vaiką, situacija dažniausiai pakankamai aiški. Jeigu mes, tarkime, sulaužėme jo dienos režimą, vaikas nepamiegojo pietų miego ar atsikėlė anksčiau, nei įprasta, arba yra nepavalgęs, iš karto pamatome: jis tampa irzlus, dirglus, piktas, kartais ima muštis, mėto žaislus, – vardija pasekmes specialistė. – Tačiau svarbu ne tik suprasti priežastį, kodėl jis taip elgiasi, bet ir žinoti, ką mes, suaugusieji, turėtume daryti kitaip.“

Anot pašnekovės, tėvams reikia didelio sąmoningumo, kad išbūtų su vaiko pykčiu. Nors ir žinome, kad vaikas piktas dėl aiškios priežasties, mes norime, kad jis nebūtų piktas, ir bandome tai pakeisti.

Norime, kad vaikas nemėtytų žaislų ar nedaužytų mašinėlės į žemę, tad vis pasakome „nedaužyk, nedaužyk, nedaužyk“, o penktą kartą jau rėkiame „nedaužyk!", o jis tada daužo dar smarkiau.

„Beprotybė daug kartų kartoti tą patį ir tikėtis, kad vieną kartą rezultatas bus kitoks, vaikas staiga nustos daužyti mašinėlę į žemę. Taip neatsitiks, – sako J.Sauserienė. – Dažniausiai sulauksime tokios reakcijos, kad jis daužys dar smarkiau arba ims rėkti kopijuodamas mus – spręs problemą rėkimu. Tradicinis tolimesnis scenarijus: tėtis ar mama pakyla, atima mašinėlę, dar parėkia ant vaiko, nes jis neklauso, ir tada visos šeimos nuotaika jau sugedo visai dienai. O vaiko galvoje fiksuojama žinutė, kad laimi tas, kas pademonstravo jėgą, viršenybę, gal net agresyvų elgesį.“

Dėmesys – pagrindinė valiuta

Kas iš esmės įvyko? Dėl sutrikusio dienos režimo vaikas tapo piktas ir irzlus, toks elgesys suaugusiesiems buvo nepriimtinas ir sukėlė netinkamą jų reakciją.

Ką iš viso to gavo vaikas? Bausmę, bet sykiu – ir tėvų dėmesį. Tėvai atsiplėšė nuo kompiuterio ar telefono ir visa jų energija, visas dėmesys buvo nukreiptas į vaiką. Tad savo elgesiu jis gavo vadinamąjį neigiamą pastiprinimą savo elgesiui.

Reikėtų nepamiršti, kad tėvų dėmesys yra tarsi pagrindinė valiuta mažam vaikui. Jei stinga pozityvaus dėmesio – pagyrimų, paskatinimų, žaidimų kartu, pasakų, vaikas sieks bet kokio dėmesio, net rėkimo ar bausmės. Jei ilgainiui vaikas suvoks, kad iškrėtus išdaigą didelė – nors ir negatyvaus – dėmesio dozė garantuota, o, tarkime, nupiešus piešinį gausi dviejų sekundžių mamos pagyrimą „labai gražu, eik piešti dar“, kaip manote, koks elgesys taps įprastas vaikui?

J.Sauserienės teigimu, vaikui elgiantis netinkamai, destruktyviai, daug teisingiau būtų leisti suprasti, ką jis jaučia. Mažiems vaikams pažinti savo emocijas ir suprasti, kas su jais vyksta, nėra paprasta. Jie nesuvokia, kas tas nuovargis, pyktis, liūdesys – tai jiems tiesiog nemalonu, o išoriškai gana dažnai pasireiškia destruktyviu elgesiu. Jeigu jis yra išvargęs, jam greičiausiai nesiseka važinėti su ta mašinėle, na, ir viena nesėkmė po kitos sukelia jo agresiją, pyktį ir kitas nemalonias reakcijas.

Tėvų pirmasis žingsnis turėtų būti tų neigiamų emocijų atspindėjimas – atpažinimas ir įvardijimas vaikui. Ramus tėvų elgesys, balso tonas – tai, ko reikia vaikui, kai jis jaučiasi blogai. Jei dar įvardytume vaikui: „Matau, kad tu labai nusivylei, kai mašinėlė sugriovė kaladėlių bokštą. Ilgai jį statei, labai stengeisi, ir man būtų liūdna, jei taip nutiktų. Žinai, kai aš labai supykstu, padarau penkis pritūpimus – visada padeda.“ Tada darote kartu su vaiku tuos pritūpimus. Aišku, to neužteks, jei realiame gyvenime vaikas matys, kad supykę daužote indus į sienas. Gyvenimiškas pavyzdys – svarbiausia.“

Skatinkite teigiamą elgesį

Kita didelė klaida – neaiškios, skirtingos priklausomai nuo aplinkybių priimtino vaiko elgesio ribos. Jeigu mums nepatinka daužomos mašinėlės garsas, tai yra ne apie vaiką, o apie mus.

Jei esame pavargę, sudirgę – gali erzinti vaiko keliamas triukšmas, tuomet reikalausime iš vaiko žaisti tyliai. Jei diena buvo itin sėkminga – daug šansų, kad nekreipsime dėmesio į triukšmingus vaiko žaidimus ar net paskatinsime juos. Neturėtume užkrauti vaikams naštos elgtis pagal mūsų nuotaiką arba bent jau turėtume paaiškinti, kad, tarkime, šiandien mama serga ir reikėtų namuose elgtis tyliau nei įprastai.

Kaip elgtis, jei supratome, kad iki šiol klydome reaguodami į vaiko blogą elgesį? Juk staiga to pakeisti nepavyks?

„Visų pirma tėvai turėtų gerai pagalvoti, ar tikrai visos išdaigos, už kurias išbarame vaiką arba reikalaujame liautis, yra visiškai nepriimtinos?“ – sako psichoterapeutė.

Tarkime, jei trimetis išverčia kaladėlių dėžę ant grindų ir žaidžia, norėtume, kad jis imtų po kelias kaladėles, o kitos liktų dėžėje, įprastai jam papriekaištaujame: „Kam išvertei visas? Juk žaidi tik su keliomis.“ Iš tiesų nieko blogo nenutinka, išvertus visą dėžę. Gal galime susilaikyti nuo komentaro? Jei vaikas buvo įpratęs mažomis išdaigomis gauti tėvų dėmesį, jis pastebės pasikeitimą: „Išverčiau, o mama tyli.“ Labai tikėtina, kad, ignoravus priimtiną išdaigą, vaikas, negavęs neigiamo pastiprinimo dėmesiu, intensyvins neigiamą elgesį ir kaladėles ims spardyti, mėtyti, kol sulauks tėvų dėmesio. Arba ateis ir ims spardyt į koją, nes kiti būdai nesuveikė. „Tam turime būti pasiruošę, – sako J.Sauserienė. – Kai elgesys jau žalingas šalia esantiems žmonėms ar turtui, pavojingas pačiam vaikui, turime jį nutraukti, išvesti vaiką iš kambario, stengiantis nedemonstruoti savo stiprių emocijų.“

Griežtos ribos turėtų būti visada aiškios ir vienodos. Jeigu vaikui negalima mušti mamos, spirti tėčiui, katės už uodegos tampyti, tai jam negalima to daryti nei pirmadieniais, nei šeštadieniais, nei per vasaros atostogas, nei per mokslo metus.

O prisimenant, kad vaikas nuolat ieškos būdų gauti mūsų dėmesį, turėtume sąmoningai jį skirti už mums priimtiną, pageidaujamą elgesį. „Ką darote, kai vaikas elgiasi tinkamai? Ogi nieko, – pastebi pašnekovė. – Arba tyliai pasidžiaugiate, kad jam nesutrukdytumėte gražaus žaidimo. Tai nėra teisinga. Leiskite savo vaikui žinoti, kad juo džiaugiatės, didžiuojatės, kad toks jo elgesys jums patinka. Pabandykite tai daryti emociškai įsitraukę, energingai ir dažnai. Vaikas, gaudamas teigiamą pastiprinimą, dažniau kartos jums priimtinus ir džiaugsmą keliančius veiksmus.“

Svarbu – įprastas režimas

J.Sauserienė taip pat pataria per atostogas pasistengti išlaikyti ir dienos režimą, artimą įprastam – žinoma, atsižvelgiant į vaiko amžių. Tai nereiškia, kad šešiolikmetį reikia versti eiti miegoti devintą valandą, nes viskas bus kaip per mokslo metus. Poslinkis laike gali būti, bet miego trukmė turėtų išlikti tokia pati.

„Labai rekomenduočiau išlaikyti nakties miegą be jokių pašalinių dirgiklių, t.y. palikus gal net ir kitame kambaryje telefonus, planšetes, kompiuterius. Tas galiotų, beje, ne tik vaikams, bet ir tėvams, – sako specialistė. – Tai pagerintų nakties miego struktūrą, nes žydrieji ekranai – mėlyna šviesa – prieš miegą ją sutrikdo. Visų pirma, mėlyna šviesa yra labai nefiziologiška – tai yra tam tikrų smegenų sričių dirginimas vakare, kada kortizolį išskirianti sistema turėtų nusiraminti, sumažėti jos aktyvumas ir mes palaipsniui turėtume pasijusti mieguisti. Su dirbtine šviesa mes aktyviname tuos smegenų centrus ir paskatiname kortizolio sekreciją, nors jau yra vakaras. Logiška, kad mūsų užmigimas ir nakties poilsis suprastėja.“

Tad tiek vaikams, tiek suaugusiesiems būtų gerai likus maždaug dviem valandoms iki miego nesinaudoti kompiuteriu, telefonu, planšete ir netgi nežiūrėti televizoriaus. Šiuos įrenginius reikėtų pakeisti pasivaikščiojimu, knyga, bet – skaitoma ne prieš pat miegą dirbtinėje šviesoje.

Miegamajame patartina dengti langus šviesai nelaidžiomis užuolaidomis arba naudoti akių uždangalus. Jeigu langai į rytų pusę, saulė mus gali prižadinti ganėtinai anksti – tai turės didelę įtaką mūsų miego kokybei.

Jolanta Sauserienė: iš mūsų, suaugusiųjų, vaikai turėtų sužinoti, kad yra tam tikra tvarka, kuri nesikeičia priklausomai nuo tėvų nuotaikos, nuovargio, atostogų buvimo ar nebuvimo. / Asmeninio archyvo nuotr.

Per atostogas J.Sauserienė pataria nepamiršti ir mitybos. Jeigu visus metus rūpinamės, kad vaikai valgytų sveikai, to turėtume nepamiršti ir vasarą, nors dažnai atostogų laikotarpiu leidžiame sau ir vaikams daugiau nuodėmių: ledų, šokolado, saldžiųjų gėrimų – juk vasara.

„Didesnis cukraus kiekis nesveikas dėl padarinių organizmui, be to, dar dirgina ir nervų sistemą, – primena specialistė. – Didelis gliukozės kiekis padidina vaikų aktyvumą, jie sunkiau suvaldo savo emocijas, turi energijos perteklių, kurio gana dažnai neturi kur išlieti.“

Teisės – tik po pareigų

Dar viena taisyklė, kurios, psichoterapeutės manymu, reikėtų laikytis – vaikams reikia turėti savo pareigų net per atostogas: palaistyti gėles, pavedžioti šuniuką, išnešti šiukšles, padėti tvarkyti kambarius.

Tos pareigos turėtų būti nuolatinės, nekintančios ir būtina išlaikyti discipliną. Jeigu vaiko pareiga išnešti šiukšles, tai jis ir turi jas išnešti. Jeigu šiandien mama kur nors eidama pakeliui tas šiukšles išnešė, vaikas turėtų žinoti, kad tai išimtis, o ne savaime suprantamas dalykas.

„Svarbus dalykas kalbant apie didesnius vaikus, kurie lyg ir norėtų vasarą turėti daugiau laisvės, – jų pareigų ir teisių spektras turėtų plėstis tolygiai ir kuo aiškiau, – sako J.Sauserienė. – Kartais būna visiškai pagrįstų paauglių komentarų: „Namų ruošos darbams esu pakankamai didelis, o kai noriu išeiti su draugais ir leisti laisvalaikį savarankiškai, tai tampu dar per mažas.“

Ribų netolygumas, kalbant apie pareigas ir teises, vaikui itin jautrus, tad neretai tampa paauglių ir tėvų konflikto priežastimi. Tėveliams reikėtų būti dėmesingiems, labai aiškiai pasakyti paaugliui, kodėl išplečia jų laisvės ribas arba kodėl jas susiaurina. Reikia vengti painioti pareigas su bausmėmis: ne su draugais eisi, o kambarį šveisi visą dieną. Kambario susitvarkymas yra jo pareiga, ir kai mes imame tai naudoti kaip bausmę, vaikas, atlikdamas savo įprastinę pareigą, jaučiasi tarsi nubaustas.

Pareigų nevykdymas kaip argumentas, kodėl apribojame kažkokias laisves ar pramogas, taip pat turėtų būti aiškus, be to, apibrėžtas ir laikas. „Dabar mėnesį neisi su draugais susitikti“, – dažnai emocionaliai išrėžia tėtis. Paauglys pasijaučia gavęs nepagrįstai didelę bausmę, dėl to pyksta, demonstruoja nepasitenkinimą arba nesilaiko bausmės sąlygų, nes ji atrodo neadekvati ir neįveikiama. Tėtis dažniausiai atlyžta ir po savaitės paauglys jau vėl leidžia laisvalaikį su draugais. Paauglio galvoje lieka žinutė, kad tėčio sprendimą galima pakeisti, kitą kartą taip pat to tikėsis. Gal vertėtų iš karto skirti geriau apgalvotą nuobaudą ir taip išvengti nereikalingų papildomų konfliktų.

Pasak psichoterapeutės, visiškai logiška – ir tas vaikui turėtų būti paaiškinta – kad visos teisės ateina tik įvykdžius pareigas. Vaikui turėtų būti aiškiai pasakyta: kadangi tavo tam tikros pareigos vis dar neįvykdytos, tad ir teisių į pramogą tu dar neįgavai.

„Tai yra gana sunkus procesas, bet jis tikrai būtų lengvesnis, jeigu tėvai savo paaugliams vaikams kantriai aiškintų priežasčių ir pasekmių ryšius, kartais leistų patirti natūralias savo elgesio pasekmes, – sako specialistė. – Taip, ne visada paaugliai klausosi, ir neturėtume tikėtis, kad jie aklai klausys mūsų nurodymų, jų nekvestionuos ir tiesiog vykdys tai, kas jiems yra sakoma. Sakyčiau, tai būtų net keista ir nelabai geras ženklas, nes juk visi norime, kad mūsų vaikai užaugtų stiprūs, savarankiški, galintys priimti sprendimus, turintys savo nuomonę ir galintys ją ginti. Paauglystė yra tas laikotarpis, kada jie tuos įgūdžius turi įgauti, lavinti: kas gi kitas, jei ne tėvai, turėtų leisti saugiai bręsti jų asmenybėms. Vis dėlto jie dar yra vaikai, kadangi mes esame už juos atsakingi, būtent iš mūsų, suaugusiųjų, jie turėtų sužinoti, kad yra tam tikros ribos, tam tikra disciplina, tam tikra tvarka, kuri nesikeičia priklausomai nuo tėvų nuotaikos, nuovargio, atostogų buvimo ar nebuvimo.“

Pradėkite nuo savęs

Amžinas klausimas tėvams: jei vaikų naudojimąsi kompiuteriu stengiamės riboti mokslo metų metu, ką daryti vasarą, per atostogas?

J.Sauserienės manymu, visiškai riboti naudojimąsi kompiuteriu, internetu ar socialiniais tinklais turbūt būtų pernelyg drastiška ir labai didelis iššūkis.

„Siūlyčiau tėvams padaryti labai paprastą eksperimentą – pabandyti patiems jų atsisakyti, – sako pašnekovė. – Mes labai daug šnekame apie vaikų priklausomybę nuo telefono, planšetės, kompiuterinių žaidimų, bet nepasižiūrime į save. Patys pasidėkite telefonus aukštai, toli ir tada stebėkite, kas vyksta su jūsų vidiniu pasauliu, jūsų emocijomis. Kyla nerimas? Po kiek laiko jis atsiranda, kilus impulsui pasiimti telefoną ir pažiūrėti į jį? Ko į jį žiūrėti, jei atostogaujate, visi svarbiausi žmonės šalia? Nepamirškime, kad savo sprendimu leidomės į eksperimentą. Kiek nepasitenkinimo kiltų, jei kažkas atimtų jūsų ryšio priemones? Labai siūlyčiau pasinaudoti programėlėmis ir susiskaičiuoti, kiek laiko praleidžiame socialiniuose tinkluose bežiūrėdami visokias nesąmones. Tada mes jau galime atsisukti į vaikus, nes, išbandę savo kailiu, daug geriau juos suprasime. Suprasime, kodėl trylikametis pyksta, kai tėtis liepia atnešti telefoną ir eiti skaityti knygos.“

Psichoterapeutės teigimu, bet kuriuo atveju vaikas turėtų labai aiškiai žinoti, kodėl yra tas ribojimas, taip pat turėtų aiškiai žinoti, jeigu tos taisyklės nėra vienodos visai šeimai, kodėl jos nėra vienodos. Jeigu, pavyzdžiui, tėvai dirba iš namų ir kompiuteris yra jų darbo priemonė, tai naudojimasis juo taip pat turėtų turėti ribas. Jeigu vaikas mato, kad tėtis dirbo prie kompiuterio nuo aštuonių iki penkių, bet vis tiek dar sėdi prie kompiuterio, arba praeidamas mato, kad mama feisbuke lindi, jam kils pasipriešinimas: kodėl tėvams galima, o jam ne?! Jis kompiuterio ribojimą priims kaip bausmę, bus nelaimingas ir nepatenkintas.

Nepamirškime, kad apribodami kažkokias veiklas, turėtume užpildyti vaiko dieną kitokios veiklos galimybėmis, atsižvelgdami į vaiko pomėgius, gabumus ir norus.