Rimta problema

Ar visą nepagarbų žmonių tarpusavio bendravimo elgesį galime vadinti patyčiomis? Dažnai patyčių terminas pasitelkiamas situacijose, kai dėl kažkokių vaiko veiksmų kitam vaikui kyla nemalonių jausmų: nuoskauda, nusivylimas, liūdesys. Pernelyg dažnas ir netinkamas patyčių termino vartojimas gali būti ir kenksmingas. Kai bet koks veiksmas ar žodis, kuris žeidžia, yra vadinamas patyčiomis ir į tą veiksmą ar žodį reaguojama kaip į patyčias, atitraukiamas dėmesys nuo reagavimo į tikrąsias patyčias.

Patyčios yra rimta visuomenės problema, reikalaujanti atsakingų, tikslių ir koordinuotų reagavimo būdų. Kai mokykloje iš tėvų ar mokinių pasigirsta terminas "patyčios", mokyklos bendruomenė reaguoja aktyviais veiksmais – siekia išsiaiškinti situaciją, kad galėtų efektyviai reaguoti teikdama reikiamas pagalbos priemones. Vis dėlto nemalonių emocijų ir išgyvenimų kelia nepagarbūs veiksmai, tokie kaip nemandagus ar grubus bendravimas.

Pasak vaikų ir paauglių psichoterapeutės, tarptautiniu lygiu pripažintos patyčių prevencijos ekspertės ir knygų "Kaip būti piktam" bei "Draugystė ir kiti ginklai" autorės Signe's Whitson, vaikų nepagarbaus bendravimo formas gali padėti pažinti vaiko elgesio ketinimai ir nepagarbaus veiksmo pasikartojimo dažnis.

Kaip atskirti

Nemandagumas. Liežuvio rodymas, įvairios veido grimasos ir kūno gestai, pavyzdžiui, "ragiukų" rodymas; atsistojimas eilėje pirmam, ignoruojant kitus vaikus; gyrimasis, kad yra pats geriausias; netgi lapų ar žolės metimas ant kito vaiko – visa tai yra nemandagus vaiko elgesys. Patys savaime šie nemandagaus elgesio elementai atrodo kaip patyčios. Tačiau žvelgiant į kontekstą, kuriame jie reiškiasi, ir matant, jei šis elgesys yra spontaniškas, iš anksto nesuplanuotas, kylantis dėl vaiko nesugebėjimo numatyti savo veiksmo padarinius, vaiko pagarbaus bendravimo įgūdžių stokos, taip pat toks elgesys neskirtas realiai kam nors pakenkti, kalbame ne apie patyčias, bet apie nemandagų elgesį.

Grubumas. Pagrindinis nemandagaus ir grubaus elgesio skirtumas yra susijęs su elgesio ketinimu. Nemandagumas yra impulsyvus, neplanuotas veiksmas. O grubiu elgesiu siekiama tikslingai ką nors įskaudinti, nuvertinti, sumenkinti, kritikuoti. Skaudinti, pavyzdžiui, sakant: "Nekenčiu tavęs"; "Tu man bjaurus/i (kvailas, negražus ir t.t.)." Tai pykčio kalba. Labai dažnai vaikų grubaus elgesio motyvas yra pyktis. Praėjus pykčio antplūdžiui, vaikas dažnai gailisi dėl savo grubaus poelgio. Jei taip pasielgia kartą arba porą kartų, bet ne nuolat ir gailisi savo elgesio – kalbame apie grubų elgesį. Grubiai besielgiančiam vaikui reikia pagalbos padedant tiek tinkamai išreikšti pykčio emocijas, tiek apskritai padedant suprasti savo jausmus ir tinkamus jų raiškos būdus.

Patyčios. Patyčios yra tyčinis, sistemingas, pasikartojantis veiksmas, kuriuo psichologinę ar fizinę persvarą turintis vaikas siekia žeisti (psichologiškai ir / ar fiziškai) kitą vaiką. Besityčiojantis vaikas su vaiku, iš kurio tyčiojasi, elgiasi taip tarsi jis būtų nereikšmingas, bejėgis, nereikalingas, neturintis nuomonės. Vaikas, kuris tyčiojasi, tokiu elgesiu siekia pademonstruoti savo galią, įtaką, statusą. Siekia tyčiodamasis, nes gal nemoka siekti kitokiais būdais. Ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl viešas vaiko, kuris tyčiojasi, kaltinimas, baudimas ar gėdinimas sukelia priešingą poveikį, nei tikimės. Dėmesys, kad ir neigiamas, yra vis tiek yra dėmesys – tai įtaka, statusas. Kita priežastis, kodėl besityčiojančio vaiko viešas baudimas yra neefektyvus, yra susijusi su tuo, kad viešai bausdami besityčiojantį vaiką mes jį dar labiau atitoliname nuo vaikų grupės, su kuria jam jau kyla sunkumų konstruktyviai bendrauti. Vaikų grupėje atsiradę "budeliai" ir "aukos" tik dar labiau atitolina grupės narius vienas nuo kito, pabrėžia jų tarpusavio skirtumus. O vienijant vaikų grupę, ieškant grupės narių tarpusavio panašumų galima rasti būdų, kaip vaikų grupei išmokti būti kartu nežeidžiant vienas kito.

Kaip reaguoti

Reagavimas į bet kokį nepagarbų vaikų tarpusavio bendravimą yra būtinas. Tačiau suaugusiųjų reakcijos turi būti įvertintos ir pamatuotos, o atsakas – gerai apgalvotas. Sumanus, o ne greitas.

Reaguodami į nemandagų ir grubų vaiko elgesį pirmiausia pasakykime vaikui, kad toks elgesys yra nepriimtinas, tokio elgesio kartojimas nebus toleruojamas bei sukels atitinkamų padarinių. Mokykime vaiką, kaip tinkamais ir pagarbiais būdais jis gali išreikšti tai, ką norėjo išreikšti nemandagiu ar grubiu elgesiu. Mokykime vaiką atpažinti, kada kyla pykčio emocijos ir kokiais tinkamais būdais galima šias emocijas išreikšti – gal padaužyti pagalvę, pašaukti įsikniaubus į pagalvę, įnirtingai ant lapo su pieštukais raizgyti linijas, suplėšyti popieriaus lapą, sugniaužti ir atleisti kumščius.

Nesuteikime galimybės vaikui pateisinti savo nemandagaus ar grubaus elgesio "ji(s) pirma(s) pradėjo", "aš tik gyniausi". Kai netinkamas elgesys turi pateisinimą, formuojasi vaikų tolerancija agresijai. Jei savęs gynimas nemandagiomis ir grubiomis formomis vaikui yra leistinas, yra sukuriama erdvė vaikui provokuoti kitus vaikus atitinkamai pasielgti, kad susidarytų situacija, kai vaikas galėtų pradėti "save ginti".

Reaguojant į vaiko patyčių elgesį, svarbu suprasti, kad vaiko kaltinimai ir gąsdinimai yra visiškai neefektyvios strategijos. Asmens kaltinimas dėl jo poelgio neskatina kaltinamo asmens siekti pokyčių. Kaltinimas skatina gynybą. O kai ginamės – puolame, pykstame arba užsisklendžiame savyje. Kaltinimas neefektyvi strategija suvaldant patyčias, nes neskatina kaltinamo vaiko pasitelkti mąstymo (o juo labiau kritinio) įgūdžius. Juk kaltinamas vaikas nekviečiamas svarstyti apie savo poelgį, neskatinamas diskutuoti ir ieškoti sprendimų, nemokomas prisiimti atsakomybės. O gąsdinimas, kuris dažniausiai susijęs su tam tikrų privilegijų iš prasikaltusiojo atėmimu (pavyzdžiui, galimybe kažkurį laiką naudotis išmaniaisiais įrenginiais), gali būti veiksmingas tik išskirtiniais atvejais, pavyzdžiui, kai vaikas išties įsisąmonina savo poelgio žalą ir sutinka, kad taikomos priemonės yra tinkamos.

Mokykime vaiką prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Ne prisipažinti, bet prisiimti atsakomybę. Būti atsakingam reiškia kritiškai vertinti situaciją.

Kokių strategijų pasitelkti

Nuoseklūs pokalbiai su vaiku. Labai svarbu, kad vaikas, kuris tyčiojasi, žinotų, jog jam reikšmingi suaugę žmonės žino apie jo patyčių elgesį. Prašymas vaiko išsamiau papasakoti apie tai, kas nutiko, leidžia vaikui papasakoti situaciją iš jo perspektyvos, susidėlioti savo mintis, pačiam garsiai išgirsti pasakojamą istoriją. Taip vaikas mokosi atsakomybės už savo veiksmus.

Mokykime vaiką prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Ne prisipažinti, bet prisiimti atsakomybę. Būti atsakingam, vadinasi, kritiškai vertinti situaciją ir turimus resursus, kurių reikia tinkamiems pagal situaciją sprendimams priimti. Galima kalbėti su vaiku apie tai, kad atsakomybės prisiėmimas – irgi  statusas. Juk jokia lyderystė neįmanoma be gebėjimo prisiimti atsakomybę. Kalbėkime su vaiku apie tai, kad visi klystame, bet visi turime galimybę klaidą atitaisyti: atsiprašant, atkuriant padarytą žalą, prisiimant atsakomybę, įsipareigojant pačiam sau ateityje panašių klaidų nedaryti. Padedant vaikui suprasti atsakomybės prisiėmimo svarbą, galima įvardyti, kad atsakomybės prisiėmimas yra drąsos žingsnis.

Padėkime vaikui atrasti jo asmenybės stipriąsias puses. Kai vaikas supranta ir priima save tokį koks yra, priima savo savybes, jis tampa tolerantiškesnis kitiems, mažėja bendravimo konfliktų arba vaikai geba rasti konstruktyvesnių tarpusavio konfliktų sprendimo būdų.

Paskatinkime ir pagirkime tinkamą vaiko elgesį bei pastangas. Paskatinimas ir pagyrimas yra būtini norint užtikrinti norimą vaiko elgesio tęstinumą. Joks vaikas nesityčioja visada, iš visų ir visur. Kai pavyks užčiuopti tuos momentus, kai vaiko elgesyje nėra patyčių elementų, turime labai didžiuotis vaiku. Svarbu stiprinti net ir mažiausią norimą rezultatą. Dar svarbiau yra stiprinti vaiko pastangas, kurias jis deda siekdamas keisti savo elgesį – gal vietoj iškart pasakytos piktos replikos vaikas susilaikė ir išlaukė dvi minutes. Svarbu pastebėti šias vaiko pastangas, nes mums jos gali atrodyti mažos, bet vaikui – kainavusios daugybę jo valios  pastangų.

Parengė Virginija Rekienė, „Erudito licėjaus“ psichologė