Pokalbis apie vaikų ligas ir galimas jų priežastis su psichologe ir meno terapeute Jurgita Dainauskaite-Šileikiene.

– Parašėte elektroninę knygą apie vaikų ir paauglių gydymą be vaistų "Laimingi vaikai serga mažiau". Bet dauguma tėvų stengiasi, kad vaikai augtų laimingi. Tai kodėl tiek daug sergančių vaikų?

– Labai dažnai vaikų ligos turi antrines priežastis. Iš pirmo žvilgsnio jos dažniausiai nepastebimos.

Gimus vaikui, poros santykius neretai ištinka krizė, bendravimas tampa labiau komplikuotas. Šeimoje gali padaugėti konfliktų, barnių. Vaikas, augdamas tokioje įtemptoje aplinkoje, jaučiasi nesaugus. Keičiasi jo fizinė ir emocinė būsena. Jei poros santykiai išlieka sudėtingi ilgesnį laiką, vaikui atsiranda vienokių ar kitokių sveikatos sutrikimų.

Kai vaikas suserga, tėvams atsiranda bendras tikslas – slaugyti. Vaiko liga tampa galimybe bendrauti tėvams. Atrodo, kad tuomet sustiprėja ir šeimos santykiai, tačiau tai saviapgaulė. Pasveikus vaikui, konfliktai gali tęstis toliau.

Jeigu mamos santykiai su vaiku ir vyru yra geri, vaikas praktiškai neserga, nes visa organizmo sistema veikia sklandžiai ir nelieka priežasties ligai atsirasti. Būtina sąlyga sklandžiam vaiko augimui – emocinis ryšys su ramia ir atsipalaidavusia mama.

Jei moteris konfliktuoja su partneriu, tėvais, kolegomis ar viršininku, mintimis ji nėra su vaiku. Jos mintys dažnai būna nuklydusios kitur, tad vaikas lieka vienas su savimi. Kai nėra emocinio santykio, vaikas nesijaučia saugus.

Nepakanka plauti indus ir įsivaizduoti, kad esate su vaiku. Negalėdamas gauti dėmesio, vaikas suserga ir tai padaro nesąmoningai.

Tris vaikus auginančioje šeimoje mama labiausiai kontroliavo vyriausiąją dukrą. Septynerių metų mergaitei drebėdavo rankos, vos mamai įėjus į kambarį. Namuose būdavo šventė, jei mama nerėkdavo, kartais ji ir pliaukštelėdavo. Mama nuolat ieškodavo priekabių: jei grindys būdavo išplautos, užkliūdavo nenuskustos bulvės ar kiti neatlikti darbai.

Užaugusi toji mergaitė pasakojo, kad, norėdama sulaukti tokio paties dėmesio iš mamos, kaip ši rūpinosi brolio treniruotėmis ar jaunėlės sesers pamokomis, – susirgdavo. Taip pailsėdavo nuo nuolatinio streso ir įtampos.

– Vadinasi, jei vaikas dažnai serga, tėvai daugiau dėmesio turėtų skirti savo santykiams?

– Taip, tada vaiko nereikės vedžioti pas gydytojus ar psichoterapeutus. Mažas vaikas gali lankytis pas geriausią psichoterapeutą, bet jis bus svetimas žmogus, keliantis stresą.

Kai tėvai suvokia savo santykių problemas, vaikas stebuklingai pasveiksta. Būtent todėl, kai konsultuoju vaikus, būtinai dirbu ir su tėvais.

– Kodėl sakote, kad ligas sukelia psichologinės priežastys?

– Bet kokie fiziniai sutrikimai yra sukeliami psichinių priežasčių, emocinio išsekimo. Priklausomai nuo vaiko amžiaus, tokie požymiai kaip verksmingumas, neramumas, sutrikęs miegas ar valgymas signalizuoja, kad ne viskas yra gerai.

Kartais tėvai verčia vaiką valgyti arba aiškina, kad mėsą būtinai reikia valgyti su bulvėmis ar panašiai. Tai yra prievarta.

Maistas yra vienas iš malonumų, tačiau tai darant per prievartą, kyla pasibjaurėjimas, stresas. Apie tai galėčiau papasakoti daugybę pacientų istorijų.

Pas mane lankosi jaunas vyras, sergantis skrandžio vėžiu. Jis prisimena, kad vaikystėje valgyti jį versdavo močiutė. Kartais tokia "egzekucija" trukdavo net tris valandas.

Naujausi tyrimai rodo, kad toks priverstinis valgymas gali sukelti virškinimo sutrikimų, cukrinį diabetą, bronchinę astmą, nuolatinį kosulį, pasikartojančius peršalimo požymius.

– Dažniausiai vaikai skundžiasi skaudančiu pilvu. Ar visada kalta tik mityba?

– Mityba gali tam turėti įtakos. Kartais suaugusieji teisinasi: jei neversi, vaikas valgys tik saldainius. Patikėkite, vaikas vieną ar dvi dienas valgys saldumynus, bet vėliau su pasigardžiavimu šveis jūsų išvirtą košę.

Jei vaiko nuo mažens neversite per prievartą maitintis sveikai, jis natūraliai norės sveikų produktų.

Jei vaiko nuo mažens neversite per prievartą maitintis sveikai, jis natūraliai norės sveikų produktų.

Dabar požiūris į maistą neretai būna iškreiptas. Reikia į viską žiūrėti paprasčiau. Nieko neatsitiks, jei vieną dieną vaikas laižys tik ledus.

Kartais pernelyg sureikšminamas ir vandens poreikis. Į mane kreipėsi motina su vaiku, kuris per naktį net porą kartų apsišlapina.

Mama buvo įsitikinusi, kad vaikas per dieną privalo išgerti tam tikrą kiekį vandens. Pasigilinus, kiek vandens vaikas turėdavo išgerti, nieko nuostabaus, kad jis šlapinasi į lovą – patiriamo streso ir pernelyg didelio vandens kiekio iškrova įvykdavo naktį.

– Bet vaikų žaidimų aikštelėse dažnai galima pamatyti mamas, bėgiojančias vaikams iš paskos su gertuvėmis rankose ir siūlančias atsigerti...

– Viskas gerai, kas su saiku. Kartais vanduo gali padėti. Jei mažas vaikas tampa neramus, piktas, duokite atsigerti vandens. Porą gurkšnių stebuklingai gali pakeisti vaiko nuotaiką. Pabandykite.

Tačiau kišti vandens per prievartą, kai vaikas žaidžia ar būna gerai nusiteikęs, tikrai neverta. Įsivaizduokite, kad jūs grojate pianinu, o jus kas nors vis pertraukia ir verčia gerti vandenį.

– Kartais vaikai sako "man skauda viską". Ką toks pasakymas signalizuoja?

– Išgirdus tokį pasakymą, vaiką reikėtų iškart apkabinti ir sukurti emocinį santykį. Tada mintys neturėtų suktis ties neatsakyta žinute ar planuojamais darbais.

Su vaiku iki šešerių metų labai svarbu sukurti emocinį santykį.

Jei mama ramins tik vaiko kūną, jam toliau skaudės. Apkabinimas, pažiūrint į akis, paklausiant, kur skauda, padeda kurti emocinį ryšį. Galima kartu pakvėpuoti. Vaikui reikėtų suteikti 100 procentų dėmesį, leidžiant jį pajausti fiziškai ir emociškai. Tada vaikui palengvėja.

– Įvairiausių vaiko skundų dėl sveikatos tėvai dažnai išgirsta susiruošus eiti į darželį. Ką patartumėte tokiais atvejais?

– Vaikui labai aiškiai ir suprantamai reikia paaiškinti, kodėl jis turi eiti į darželį: ten jis mokosi bendrauti ir draugauti, pasiruošia mokyklai. Netingėkite su vaiku kalbėti. Galima detaliai paaiškinti, ką tėvai veikia darbe, kai vaikas būna darželyje.

Vaikas nori būti įtrauktas į šeimos gyvenimą. Vakare galima pasidalyti įspūdžiais, kaip kam sekėsi darbe ir darželyje. Tada nebėra drastiško atskyrimo, vaiką visą dieną lydi mamos arba tėčio energija.

Kartais vaikui galima pasiūlyti nupiešti savo dieną darželyje. Piešinys daug ką gali atskleisti, gal net parodyti agresorių.

Sunku pasakyti, kodėl vaikas nenori eiti į darželį. Gal vaikui trūksta emocinio bendravimo su tėvais arba darželyje nėra viskas gerai? Reikia pasistengti atsidurti vaiko vietoje, pagalvoti, ką jis jaučia. Nereikia užsiimti burtais, geriau iškart išsiaiškinkite, kodėl vaikas tą dieną nenori eiti į darželį.

Vaikui visada labai svarbu gauti pakankamai meilės, šilumos, apkabinimų. Vaikai labai mėgsta sakyti "aš tave myliu". Jiems būtinai reikia atsakyti tuo pačiu. Pasidžiaugti, kad vaikas yra šalia. Tai tokie vaistai!

Gal vaikas nenori eiti į darželį, nes jam trūksta tėvų dėmesio? Pakontroliuokite save, ar buvote su vaiku, kai jis ką nors pasakojo, ar nenuėjote užsiimti savo darbais, neišklausę vaiko iki galo? Tapkite savo gyvenimo, šeimos santykių tyrinėtojais, tada gyvenimas įgaus kitokį prieskonį.

Reikia pradėti nuo mažų dalykų. Nesiimkite didelių pokyčių vienu metu. Geriau mažais žingsniukais ugdyti kokią savybę. Pavyzdžiui, pakvėpuoti su vaiku prieš miegą Turėsite bendrą praktiką su vaiku, kurios rezultatas – stulbinantis.

Vaikai patiria daug įtampos. Jie nejaučia savo kūno. Atrodo, kokia čia nesąmonė mokyti vaiką kvėpuoti. Bet kokia palaima, kai vaikas pajaučia sąmoningo kvėpavimo poveikį. Jis atsipalaiduoja, lengviau užmiega.

Į bendravimą su vaiku nereikia žiūrėti kaip į kokį didžiulį darbą. Santykį kurkite per žaidimą, tada pajausite malonumą, bendravimo lengvumą.

– Dažnai nesureikšminame vaikų skundų skaudančiu pilvu ar galva, ypač jei jie dažni. Kiek rimtai į juos reikėtų reaguoti?

– 100 procentų rimtumu. Pilvukas ar galva niekada neskauda be priežasties. Tai ženklas, kad kažkokį periodą jau pražiopsojote, nesureagavote į emocinius vaiko išgyvenimus.

Galbūt vaiko gyvenime vyksta kažkas svarbaus, ko jūs nežinote?

Vaikai jautriai reaguoja į bet kokį tėvų barnį, sugeria visas neigiamas emocijas. Stirna ar zebras po susidūrimo su grobuonimi natūraliai nusipurto patirtą stresą. Vaikui stresas kaupiasi diena iš dienos, metai iš metų, kol tampa fizine išraiška – galvos ar pilvo skausmu.

Dabar dažnai vaikai serga atopiniu dermatitu – tai neiškalbėto streso pasekmė. Visada per konsultacijas dirbu su tėvais, nes kai tėvai įveikia stresą, vaikai automatiškai pradeda sveikti. Tiesa, vyresni vaikai, nuo septynerių metų, jau turi savo istoriją.

– Kokios priežastys gali sukelti kitas rimtas ligas?

– Tikas – didžiulio ilgalaikio streso, stipraus išgyvenimo pasekmė, kai kūnas nebežino, ką daryti su patiriamomis emocijomis.

Vaikai labai sunkiai išgyvena tėvų skyrybas, kurios dažnai įvyksta, kai jie dar būna maži. Nesvarbu, kas kaltas dėl skyrybų, tačiau mama patiria nuolatinę įtampą, nesaugumą, finansinį nestabilumą. Dar iki skyrybų namuose padaugėja barnių ir santykių aiškinimosi.

Tėvų skyrybas išgyvenantiems vaikams gali pasireikšti naktinis šlapinimasis, nevalingas tuštinimasis, bronchinė astma, cukrinis diabetas. Pastarasis signalizuoja apie džiaugsmo trūkumą, kai aplinkoje esama daug įtampos.

Reikia vaiką girdėti. Jei vaikas liūdnas, jausti jo liūdesį, gal apkabinti, panešioti, su didesniu galima išeiti pasivaikščioti. Mama turi jausti savo vaiką, o ne klausyti draugų, knygų. Jaučianti moteris yra tikroji motina.

– Manote, kad pavargusi ir dėl nesusiklosčiusių santykių besijaudinanti moteris pajėgi tinkamai įsijausti į vaiko būseną?

– Saviapgaulė, kad išliejęs pyktį ant vaiko pasijausi stipresnis ar laimingesnis. Pasistenk tapti mažu vaiku, tada patirsi tikrąją terapiją. Vaikai turi organiško tikrumo, prigimtinių saviterapijos mechanizmų, resursų, kurių nebėra suaugusiųjų pasaulyje.

Jeigu savo nesiklostančius santykius trumpam atidėsite į šalį, bendravimą su vaiku paversite žaidimu, pavyzdžiui, kartu pasiridinėsite ant žemės, paišdykausite, išsilaisvinsite nuo neigiamų emocijų.

Išlieję pyktį ant vaiko, jausite kaltę – taip įsisuksite į pavojingą, užburtą ratą, iš kurio labai sunku ištrūkti.

– Nesinori tokia liūdna gaida baigti pokalbio. Gal galite pasiūlyti, ką dar galima nuveikti, kad mūsų vaikai augtų sveikesni ir laimingesni be vaistų?

– Kartais, norint išgydyti vaiką, reikia tiesiog jį apkabinti. Kai apkabini vaiką, apkabini save, augini meilę, kurios patiems trūko vaikystėje. Meilei augant sveiksta mūsų kūnai, stiprėjame emociškai.