Sukrečianti jo istorija apie tai, kaip galima susigadinti gyvenimą ir, kaip surasti jėgų viską pradėti iš naujo.

Aurimas pirmą kartą narkotikų pabandė būdamas šešiolikos. „Tiesiog įdomu buvo išbandyt – kas per savijauta, kai pavartoji. Pabandžiau žolę ir patiko. Labai patiko. Net gi sakyčiau įsimylėjau tą narkotiką“, – laidoje „Laimingas, nes gyvas“, kuri bus rodoma šį šeštadienį 17.25 per TV3, atvirai kalba vyras.

Vienu pabandymu vaikinas neapsiribojo, rūkė dažnai, net eidamas į mokyklą. Baigęs mokyklą,  išvyko į Škotiją. Ten, kaip sako Aurimas,  įprastos dienos įprastą vakarą vienas pažįstamas pasiūlė pabandyti heroino. Pabandė. Patiko. Rūkymai dažnėjo, kol tapo kasdieniu įpročiu.

Škotijoje vyras, dėl nuolatinio narkotikų vartojimo, deja, neįsitvirtino, prarado darbą, išmetė iš buto. Grįžo į Lietuvą. Čia irgi sekėsi sunkiai –  dažnai keitė darbus, gaunamos algos užtekdavo trumpam, nes viską išleisdavo pražūtingam pomėgiui.

„Svarbiau būdavo nusipirkti narkotikų nei gyvent. Gauni algą – jos užtenka dviem dienoms. Paskui būdavo bloga, tiesiog nebegalėdavai dirbti. Pats organizmas reikalavo narkotikų. Vartodavau, nevartodavau kelias savaites, vėl vartodavau... Taip gyvenau penkiolika metų“, – pasakoja Aurimas.

Tuo metu net negalvojau, kas bus. Svarbiausia – reikia dabar pavartot, kad būtų gerai.

Galiausiai vyras pradėjo leistis heroiną. Tuomet jis visiškai prarado savikontrolę. Pradėjo vogti net iš pačių artimiausių žmonių. Prasidėjo teismai.

„Tuo metu net negalvojau, kas bus. Svarbiausia – reikia dabar pavartot, kad būtų gerai“, – baisią būseną prisimena vyras.

Galų gale artimiesiems pavyko įkalbėti Aurimą vykti gydytis į priklausomybių centrą. Ten jis rado tikrą pagalbą, paguodą ir palaikymą.

Gydymas buvo sunkus. Reabilitacijoje jis praleido net 19 mėnesių. Ne kartą norėjo viską mesti, bet kiekvieną kartą jį perkalbėdavo – už tai Aurimas dabar labai dėkingas.

„Pačiam išėjimui morališkai ruošiausi savaitę. Nedavė ramybės mintys apie tai, kaip teks gyventi išėjus, kas bus“, –  prisimena Aurimas.

Net baigus gydymo kursą ir išėjus iš reabilitacijos centro, negali atsipalaiduoti, turi nuolat save kontroliuoti.

„Bijau atkristi. Labai bijau. Tai didžiausias košmaras būtų. Viską darau, kad to neįvyktų. Neleidžiu sau nė alaus skardinės savaitgalį išgerti,  nei paprastos cigaretės surūkyti“, – sako vyras.

Kaip komentuoja psichologas Egidijus Meižinskas, bet kuri priklausomybė yra visam gyvenimui. Bet su ja galima išmokti gyventi pilnavertį gyvenimą. Bet tai  – ne mėnesio ir net ne metų įdirbis. Kiekvieną dieną turi priminti sau, kur buvai ir kur eini. Reikia daug valios, daug pastangų, kad pasikeistum, pamirštum buvusį gyvenimą. Bet tai įmanoma.