Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Anesteziologijos klinikos vadovas prof. Andrius Macas į interviu atskubėjo vos tik sugrįžęs iš Švedijoje vykusio Europos anesteziologų draugijos kongreso „Euroanesthesia 2014“, kur  profesoriui buvo įteiktas oficialus sertifikatas. Apie šį sertifikatą, studijas ir ateities mediciną – pokalbis su prof. A. Macu.

– LSMU Anesteziologijos kliniką pasiekė oficialus sertifikatas, patvirtinantis,  kad LSMU Anesteziologijos ir reanimatologijos rezidentūros programa ir universiteto ligoninė kaip rezidentūros bazė atitinka visoje Europos Sąjungoje galiojančius reikalavimus. Kokią reikšmę tai turės ruošiant ateities anesteziologus?

– Tai – kokybės ženklas mūsų ligoninei. Turinčias šį sertifikatą ligonines – rezidentūros bazes užsienio ekspertai vertina kaip „kokybės centrus“ (angl. Center of  Excellence). Šiemet šią akreditaciją gavo tik du Europos centrai – Porto (Portugalijoje) ir mūsų atstovaujamas. Tapome 15-uoju akredituotu Europos centru. Tačiau neakredituoti centrai tikrai nėra blogesni. Dalis potencialių akreditacijai centrų tikrai atitiktų reikalavimus, tačiau reikia valios ir užsispyrimo praeiti Europos medicinos specialistų draugijos keliamus reikalavimus rezidentūros bazėms ir pačioms rezidentūros programoms. Dar viena problema yra tai, kad Europos universitetinės ligoninės išgyvena ne geriausius laikus finansavimo, būtino užtikrinti pastoviai klinikinei ir edukologinei kokybei, prasme.

Kokia nauda mums? Jaučiame, jog galime pasiūlyti savo centrą ir jame dirbančių gydytojų, dėstytojų žinias ligoniams, gydytojams kursantams, gydytojams rezidentams. Po šios akreditacijos jau galime pretenduoti į Europos anesteziologijos draugijos finansavimą kitų šalių rezidentų mokymui mūsų šalyje, o tai neabejotinai naudinga mūsų universitetui. Daug lengviau išsiųsti trumpalaikėms stažuotėms ir mūsų gydytojus, dėstytojus bei gydytojus rezidentus. Tad greta šio įvertinimo yra ir labai apčiuopiama nauda.  

–  Kuo akredituota anesteziologijos rezidentūra yra unikali?

– Mūsų rezidentūros programa susideda iš dviejų dalių – anesteziologijos ir intensyviosios terapijos. Jau vien tuo programa yra unikali. Daugelyje šalių rezidentai mokosi anesteziologijos, o vėliau papildomai studijuoja intensyviąją terapiją, tačiau mūsų šalyje tai yra suderinta. Akreditacijai turėjome padaryti daug svarbių žingsnių, nekeičiančių programos turinio, tačiau atkreipiančių dėmesį į dėstymo kokybę ir vertinimą. Šiandien galime džiaugtis daugiašaltiniu tęstiniu rezidentų studijų vertinimo mechanizmu.

– Su kokiais iššūkiais šiandien susiduria anesteziologijos specialistai Lietuvoje ir visame pasaulyje?

– Su saugumo anesteziologijoje didinimo ir pastovaus kokybės užtikrinimo problema. Klaidos anesteziologijoje kainuoja pacientų gyvybes, gyvenimo kokybę, todėl specialistai patiria nemažą stresą teikdami paslaugas tiek mūsų šalyje, tiek ir visame pasaulyje. Reikia pripažinti, kad daugelyje išsivysčiusių pasaulio šalių buvo pasiektas labai aukštas anesteziologijos lygis, reikalaujantis sudėtingos stebėsenos įrangos ir jos išlaikymo, todėl palaikyti aukštą anesteziologijos lygį yra iššūkis ne tik anesteziologams, bet ir ligoninėms. Mūsų ligoninė su šia problema tvarkosi labai sėkmingai. 

– Jūsų studentai tikriausiai jau ne kartą klausė, kodėl pasirinkote šią sudėtingą ir daug sunkaus darbo bei pastangų reikalaujančią medicinos sritį?

– Tiesą sakant, stodamas į universitetą norėjau būti neurochirurgu ir nuosekliai ėjau šiuo keliu iki ketvirto kurso, kur kartu su profesorium Arimantu Tamašausku atlikome daug prasmingų darbų. Jam buvau ir esu dėkingas už pamokas. Ketvirtajame kurse pažinau kardiologiją ir labai greitai patekau į kardiologijos intensyviosios terapijos skyriaus gydytojų globą. Abejonių tuomet neliko. Pasirinkau anesteziologiją – reanimatologiją, tačiau disertacinį darbą parengiau ir apgyniau iš intensyviosios kardiologijos. Tad anesteziologijos reanimatologijos srityje jau esu 16-a metų ir dar tikiuosi kurį laiką būti naudingas (juokiasi, - aut. past.).

– Kokius pasikeitimus pastebite anesteziologijoje nuo savo karjeros pradžios iki šiandienos?

– Anesteziologijoje visus tuos metus buvo stebimas nuoseklus augimas ir tikras darbo kokybės šuolis. Tuo rūpinosi ankstesnės Anesteziologijos klinikos vadovės doc. Irena Marchertienė ir doc. Aurika Karbonskienė. Ilgą laiką mums trūko kai kurių pasaulyje plačiai naudojamų priemonių, įrenginių, kuriuos šiandien turime.

– Kokia anesteziologija bus ateityje?

– Užtikrintai galiu pasakyti, jog judėsime saugumo anesteziologijoje link. Ne naujų metodų įdiegimo linkme, tačiau edukacinių sisteminių, organizacinių dalykų tobulinimo kryptimi. Reikia pripažinti, kad pastarieji 20 metų Lietuvoje, o pasaulyje ir visi 40 (metų), buvo skirti naujų medikamentų, stebėjimo priemonių diegimui. Dabar jau aišku, kad ne priemonių gausa lemia kokybę. Kokybę visų pirma lemia gydytojas, slaugytojas ir bendras jų darbas.

– Pakalbėkime apie visame pasaulyje plačiai taikomą narkozę. Kokios šiuolaikinės anestezijos metodikos gali būti taikomos pacientams, kurie dėl sveikatos būklės narkozę pakelia sunkiai?

– Pacientų nerimas visiškai natūralus, tačiau reikia pasitikėti gydytoju anesteziologu. Anesteziologas labai atsakingai renkasi anestezijos metodą. Jis įvertina paciento būklę, gretutines ligas, vartojamus medikamentus, psichologinę būseną. Nėra tokių pacientų, kuriems anestezija nebūtų galima, tačiau visada turi būti taikomas konkrečiam atvejui tinkamas metodas.

– Prieš daugelį metų taikyta narkozė neretai sukeldavo komplikacijas, atsibudęs pacientas kurį laiką jausdavosi blogai. Ar šiandien taikomi metodai padeda išvengti šių komplikacijų ir šalutinių poveikių?

– Šiandien naudojami medikamentai leidžia išvengti daugelio komplikacijų ir  nemalonių reiškinių po operacijos, todėl anesteziologas vertina viską: galimą pooperacinį skausmą, pykinimą ir kitus nemalonius reiškinius. Kiekvienas žmogus yra individualus, todėl kartais net ir stengiantis nepavyksta išvengti kai kurių nemalonių reiškinių.

Nereikia pamiršti, kad anestezija nėra fiziologinio miego būsena, todėl ypatingas pacientų  noras visur ir bet kada miegoti, net minimalių intervencijų metu, mažų mažiausiai yra neatsakingas.

– Kaip anestezijos metodikos kinta kalbant apie burnos ir žandikaulio chirurgiją?

– Chirurgo atlikta vietinė ar laidinė anestezija gali labai palengvinti tiek pačią operacijos eigą, tiek ir pooperacinį nuskausminimą.

Reikia pažymėti, kad šios srities chirurgams, vadovaujamiems prof. Ričardo Kubiliaus, bendradarbiauti su anesteziologais sekasi puikiai.

– Kuo skiriasi anestezių metodai, kurie yra taikomi vaikams ir suaugusiems žmonėms?

– Mažyliai – specifiniai pacientai. Ne tik dėl savo ūgio, bet ir dėl fiziologinių, bendravimo ypatumų.

Su mažaisiais pacientais dirbdamas anesteziologas privalo išmatyti fiziologinius vaikų ypatumus. Nuo to ir prasideda anestezijos plano konstravimas. Naudojami metodai iš principo yra tie patys, tačiau vaikams taikomi metodai pasižymi subtilumu ir ypatingu kruopštumu.