Kaip dažnai taip nutinka ir ar yra būdas šito išvengti, pasakojo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokslininkas dr. Julius Burkauskas.

– Ar smegenų simuliacija, kurią patiriame naudodami telefonus, vis dėlto yra daugiau „gerai“ ar per daug „blogai“?

– Telefonas yra tik įrankis, kuriuo naudojamės. Labai priklauso nuo to, kokia veikla telefone užsiimame. Jeigu jį naudojame įprastai – skambinimui ar SMS žinutės parašymui, tai stimuliacija nebus labai didelė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Bet čia – mygtukinis telefonas. Dabar visi išmaniuosius turi.

– Taip, bet ir išmaniuoju galima naudotis tik keliomis funkcijomis. Tuo tarpu, jeigu esi pernelyg įnikęs į žaidimus, naudoji tam tikras programėles, socialinius tinklus, kur praleidi labai daug laiko ir tarsi „skęsti“ programėlių jūroje, tada gali atsirasti tam tikros problemos.

– Viena mintis šovė į galvą – ką turbūt daugelis atpažins savo kasdieniame gyvenime – išmanusis telefonas mus pavertė pasiekiamais beveik visą parą. Nebent naktį įjungi lėktuvo režimą, bet dieną žmonės rašo, nori visko čia ir dabar, šią minutę. Tada apima tam tikras susierzinimas dėl to.

– Tą pastebime ir pandemijos laikotarpiu – kai dirbome iš namų, labiausiai išryškėjo tas faktas, kad tarsi visą laiką turi būti pasiekiamas. Ir dalis žmonių, pasibaigus ribojimams, liko tame režime – visą laiką gali atsakyti, visą laiką yra prieinami. Žiūrėk – dar grįžti iš darbo, bet vis tiek patikrini el. paštą – galbūt kažką praleidai svarbaus. Nes yra žmogiškas noras nepraleisti, suprasti, įsijungti, įsitraukti. Ir ką rodo moksliniai tyrimai?

Buvo atliktas labai įdomus tyrimas: tiriamiesiems davė užduotį pildyti popieriaus ir pieštuko testą, telefonai buvo padėti atskirai. Tyrėjai matavo širdies ritmą ir kraujospūdį. Kai telefonas suskambėjo tiriamiesiems pildant užduotį, jų širdies darbas ir pulsas šoko į viršų. Tai – simpatinės nervų sistemos sujaudinimas. Ką tai reiškia? Kad mūsų organizmas išgyvena stresą girdėdamas tą garsą ir negalėdamas į jį sureaguoti. Tai vienas iš dalykų, kuris gali palaikyti padidėjusį streso lygį.

– Jūs atstovaujate mokslo pasauliui, tiriate. Turbūt žinote, kas gresia, jeigu pernaršai ar per ilgai būni telefone? Kokios pasekmės? Dėmesio sutrikimai – o kas dar?

– Mokslininkai šiuo metu fiksuoja tris sritis, susijusias su probleminiu interneto naudojimu.

Viena iš jų – inhibicinė kontrolė. Tai pažinimo funkcija, kuri atspindi mūsų gebėjimą susitvardyti, išlikti ramiems, nebūti išmuštiems iš vėžių, kai atsiranda papildomas dirgiklis. Pavyzdžiui, jeigu kalbame apie jauno amžiaus žmones – įsivaizduokime sėdėjimą klasėje, mokymąsi. Sutrikus inhibicinei kontrolei, žmogui bus sunku išsėdėti ir išklausyti turinį.

Antra – sprendimų priėmimas. Žmonės, kurie problemiškai naudoja internetą, dažnai sprendimus priima impulsyviai, neapgalvodami pasekmių, remdamiesi atsitiktiniais požymiais, pavyzdžiui, nevisai suprantu, bet šiuo metu taip jaučiuosi – ir darau.

Trečia – darbinė atmintis, kuri yra mūsų mokymosi proceso pagrindas. Ji atsakinga už informacijos perkėlimą į ilgalaikę atmintį. Jeigu darbinė atmintis sutrikusi – mokymosi procesas taip pat bus trikdomas.

Tyrime buvo atsižvelgta į visas interneto naudojimo sritis, tad tai – ne tik apie žaidimus.

Daugiau nei 40 mokslinių studijų meta-analizė rodo, kad visos šios trys sritys yra susijusios su probleminiu interneto naudojimu. Kritikai sako: „Ai, tai čia turbūt tik žaidėjai“, nes žaidimuose reikia greitai reaguoti, žmogus pameta laiko kontrolę. Bet tyrime buvo atsižvelgta į visas interneto naudojimo sritis, tad tai – ne tik apie žaidimus.

– Kalbama ir apie tai, kad su ekranais į mūsų gyvenimą gali įžengti depresija, savižudybės rizika, priklausomybė. Kaip iš to rato išeiti? Ar tai įmanoma? Nuo ko pradėti?

– Vienas praktinis patarimas – laiko kontrolė. Aiškus laiko planavimas, žinojimas ir įsivardijimas sau. Galbūt verta stebėti telefono parametrus – kiek laiko naršau, kiek laiko praleidžiu skirtingose programėlėse. Galbūt verta apriboti tam tikrų programėlių naudojimą. Tarp praktinių sprendimų gali būti ir analoginiai laikrodžiai, ekranų nenaudojimas valandą ar dvi prieš miegą, šeimos susitarimai dėl laiko be ekranų. Kai kalbame apie probleminį interneto naudojimą, žmonės dažnai sako: „Esu praradęs kontrolę – šis prietaisas stipresnis už mano smegenis.“ Į šeimą atnešus susitarimą – būti be ekranų tam tikrą laiką – galima keisti įpročius, prioritetus, tai, kaip leidžiame laiką. Vietoje ekranų verta rinktis veiklas, kurios kuria ryšį, stiprina santykį, galbūt atrasti naujų pomėgių, daryti tai, kas teikia džiaugsmo be ekranų.