– Kokia jūsų istorija?

– Mano istorija labai paprasta. Teko atlikti patikrą ir tuo metu aptiko, kad mamograma nelabai gera ir prasidėjo tas ilgas kelias.

– Kokios procedūros buvo atliktos ir kaip keitėsi jūsų išvaizda?

– Procedūros buvo standartinės. Buvo operacija, buvo chemoterapija, švitinimas. Iki šiol tenka turėt biologinę terapiją ir hormonų blokatorių.

– O kaip konkrečiai keitėsi jūsų išvaizda?

– Aš žinau, kad moterys labai skaudžiai priima plaukų praradimą, antakių ir blakstienų praradimą. Bet, suprantat, tai nėra mūsų moteriškumas, jis nuo to nepriklauso. Ir, šiaip, tai tokia smulkmena palyginus su noru gyventi. Taip, viskas keičiasi. Bet mano šeimoj praėjo labai linksmai. Sūnus apsikirpo pirmas, dukra paėmė mašinėlę, sako, mama, pirmyn, jau reikia apsikirpti. Bet aš palaukiau iki antros chemijos, kol plaukai pradėjo kristi. Tada mes nusprendėm visi kartu mane apkirpti, buvo labai linksma, vadino mane ufonaute ir tuo pasibaigė. Iš tikrųjų, aš net negalvojau apie tai, nes aš susikoncentravau į gydymą. Plaukai yra tikrai nesvarbu. Bet aš žinau, kad daug moterų labai pergyvena dėl to. Man tai nebuvo labai skausminga. Bet aš žinau, jog yra labai daug moterų, kurioms čia yra tragedija. Jos netgi chemoterapijos metu turi tą šaldantį šalmą, jos bijo prarasti plaukus. Aš bijojau prarasti gyvenimą, man nebuvo plaukai pirmoj vietoj.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Daugiau šia tema LNK žurnalistė kalbėjosi su NVI medicinos psichologe Gertrūda Klimavičiūte.

– Su kokiomis istorijomis tenka susidurti? Ką sako moterys, jeigu kalbame apie išvaizdą ir jų emocijas, būseną?

– Iš tikrųjų išvaizdos pokyčiai labai svarbūs moterims. Išvaizdos pokytis jas sąlygoja prarasti tai, ką turėjo prieš tai, įprastą gyvenimą ir tai toks iššūkis keistis. Bet moterys atranda save po to. Jos atranda drąsos, kad galėtų parodyti save kitokioj formoj, pamatyti savo jėgą visai kituose šaltiniuose. Tai gali būti toks savęs sukūrimo momentas netekus plaukų.

– Kada būna sudėtingiausia? Ar kai moteris turi grįžti į darbą? Ar šeima visada palaiko? Kokių reakcijų tenka sulaukti?

– Turbūt sunkiausia yra pačioj pradžioj, kai slenka plaukai kuokštais. Būtent šitą laikotarpį atlaikyti. Dabar iš tikrųjų labai pasikeitė mūsų požiūris, sumažėjo stigmatizacija ir dabar į moteris su plikom galvom arba su apdangalu ant galvos žiūrima visai kitaip. Tai ne vien tik asociacija su kažkokia mirtina liga, kartais žiūrima su nuostaba, maždaug, žiūrėk, ji čia ir atrodo žavingai. Tai moterys mažiau susiduria su vertinančiom reakcijom iš aplinkos. Taip, tas kažkiek viduj vis tiek yra ir tas klausimas virpa ir jaudina moteris, bet aplinka vis labiau parodo, kad tai nebėra opiausia problema. Labiau rūpi bendra sveikata ir jos integravimas į darbą. Nes dabar ir darbe maloniai priima, sudaro visas įmanomas sąlygas, kad būtų galima dirbti. Stigmatizacija mažėja ir reakcijos mažesnės, todėl moterims lengviau.

– Bet turbūt būna visko. Ką patariate moterims, kaip kovoti su tom reakcijom ir su tuo vidiniu kritiku, vidine būsena?

– Su tuo kovot nereikia. Yra su kuo kovot – su vėžiu, bet ne su vidiniu kritiku. Su vidiniu kritiku reikia užmegzti dialogą ir pamatyti, ką jis čia bando kritikuoti, nes tai vidinė mūsų dalis.