Prancūzas Sebastienas Loebas, jau užsitikrinęs septintą pasaulio ralio čempionato (WRC) nugalėtojo titulą, nenukelia kojos nuo akceleratoriaus pedalo: jis laimėjo ir priešpaskutinį – 12-ąjį – lenktynių etapą Ispanijoje.Tai, kad šį sezoną niekam nepavyks nukarūnuoti S.Loebo, paaiškėjo anksčiau – spalio pradžioje po 11-ojo WRC etapo lenktynininko tėvynėje Prancūzijoje.Simboliška, kad septintą kartą pasaulio čempionu prancūzas tapo įveikęs paskutinę šio etapo 4,2 km atkarpą per Haguenau miestą, kuriame jis gimė ir užaugo. Varžybų organizatoriai patvirtino, kad ši WRC dalis buvo specialiai skirta S.Loebui. Ir jie neapsiriko: lenktynes stebėjo tūkstančiai žiūrovų.

"Labai nustebau, prie trasos pamatęs tiek žmonių. Nesitikėjau, kad turiu tiek gerbėjų. Jų buvo pilna visur: gatvėse, namų kiemuose ir balkonuose, priemiesčio pakelėse. Tai sukūrė ypatingą nuotaiką", – kalbėjo sportininkas.S.Loebui tai buvo šeštas laimėtas WRC etapas 2010-aisiais, tačiau automobilių sporto didmeistris dar nepradėjo atostogauti: praėjusį savaitgalį jis iškovojo septintą pergalę – laimėjo Katalonijos ralį ir neslepia ambicijų nugalėti per sezono pabaigtuves lapkričio 11–14 d. Didžiojoje Britanijoje.

Iki šiol WRC čempionatuose prancūzas triumfavo šešerius metus iš eilės – 2004, 2005, 2006, 2007, 2008 ir 2009-aisiais. Po triumfo Haguenau S.Loebas patvirtino: kitas sezonas gali būti paskutinis.

– Ko gero, artėja laikas padėti tašką. Pakaks rizikuoti, noriu tik mėgautis sportu, – interviu žurnalui "Autosport" sakė ralio meistras.

– Tapti pasaulio čempionu – kiekvieno lenktynininko svajonė. Jūs nugalėjote septintą kartą ir tai padarėte savo gimtajame mieste. Tikriausiai tai ir buvo slapčiausių norų išsipildymas?

– Tokios pergalės – ypatingos. Kai atvykau į Haguenau, žinojau, kad turiu galimybę laimėti 11-ąjį etapą, tapti pasaulio čempionu ir tai padaryti namuose. Nerealus iššūkis, didelis psichologinis spaudimas, tačiau, kita vertus, jaučiau didžiulį mane nuo vaikystės pažįstančių miestiečių palaikymą. Tiesiog negalėjau jų nuvilti ir stengiausi, kad jie būtų patenkinti. Važiavau sukaupęs visas jėgas.

– Ar tiesa, kad po finišo nesutramdėte emocijų?

– Iš tiesų prasiveržė viena kita ašara... Pirmiausia tuomet, kai pamačiau mane sveikinančius vaikystės draugus, kaimynus. Aš neįpratęs prie didelio dėmesio, todėl šventė Haguenau mane sujaudino iki sielos gelmių.

– Jūsų pergalė buvo dviguba, nes pirmą vietą gamintojų taurės įskaitoje užsitikrino ir "Citroen Total WRT".

– Nuostabus pasiekimas. Jis man priminė 2004-uosius, kai mes atlikome tokį pat dublį Korsikoje. Vis dėlto šis laimėjimas – neeilinis, nes nugalėjau gimtinėje. Metai buvo nelengvi, nes teko rimtai pakovoti su Petteriu Solbergu, Danieliu Sordo, Sebastienu Ogieru. Tačiau visos mūsų komandos tarnybos dirbo be priekaištų, mes turėjome galingiausią automobilį ir jis mus atvežė į viršūnę.

– Kuriuos kitus šiemečio pasaulio čempionato etapus galėtumėte išskirti?

– Pirmas etapas, kuriame padariau daug klaidų, – Naujosios Zelandijos ralis. Buvau įstrigęs prie vieno tilto, vos nepanirau į upę. Kitą varžybų dieną, stengdamasis  sumažinti atsilikimą nuo varžovų, netoli finišo išlėkiau iš trasos. Su kolegomis juokavome, kad patyrėme priešinfarktinę būklę. Problemų neišvengiau ir Suomijoje, Japonijoje, tačiau gausybę malonių įspūdžių išsivežiau iš Meksikos, Turkijos, Vokietijos.

– Šiemet jūs laimėjote visas lenktynes asfaltuotais keliais. Pasidalykite sėkmės receptu.

– Recepto pavadinimas – "Citroen C4 WRC". Jei neklystu, per pastaruosius ketverius metus mes laimėjome penkiolika ralių asfaltuotais keliais. Beje, šis automobilis nenuvylė mūsų ir gruntinėse trasose.

– Jūsų komandos vadovas Olivieris Quesnelis pareiškė, kad galėtumėte iškovoti ir aštuntąjį pasaulio čempiono titulą, nes kitam sezonui "Citroen" rengia dar geresnį automobilį. Ką manote apie tai?

– Leiskite neatsakyti į šį klausimą. Liksiu ištikimas savo principams ir nekomentuosiu,  kas galėtų būti, jeigu kažkas bus. Jau esu sakęs, kad 2011-ieji man bus paskutiniai WRC draugijoje. Esu dėkingas "Citroen" už tai, ką jau pasiekiau. Nėra jokių slaptų bendradarbiavimo protokolų, tiesiog sutapo mūsų požiūriai į žmogaus ir technikos galimybių visumą.