Televizijos žvaigždė, žinoma kaip Mama Rock’n’Roll, renginių organizatorė Laima Tamulytė šiuo metu taip pat veda BTV laidą „Nerealios namų šeimininkės“.
Nors laisvo laiko Laima turi nedaug, visas jis turiningai suplanuotas. Laima labai mėgsta žiūrėti filmus, bet siųstis juos iš interneto – ne jai, ji mieliau nusiperka DVD ir juos kaupia. Ji pripažįsta, kad yra jau prikaupusi 500 gerų filmų, kurių pati pažiūrėjo tik pusę!
Laima taip pat yra prisiekusi sodininkė, daržininkė maniakė, jai svarbu visas sodo ir daržo gėrybes išauginti pačiai ir ištisus metus valgyti pačios marinuotas. Be to, jai labai patinka žvejyba. Ypač ji pamėgusi naktinę karšių, lynų žūklę.
Trumpai apie pašnekovę:
- Vairavimo stažas – 13 metų
- Vairuojamas automobilis – "Renault Espace"
- Vairavimo būdas – prie vairo keikiasi, nes ją erzina nevykę vairuotojai, bet gyvenimo be vairavimo ir automobilio neįsivaizduoja
- Eismo įvykių skaičius – dėl pačios kaltės nė vieno, išskyrus susidūrimą viduryje nakties su nelaimėliu briedžiu
- Svajonių automobilis – norisi aukštesnio automobilio, tiktų „parketinis“ (kompaktinės SUV klasės, – aut. past.) visureigis, bet koks konkretus modelis, dar nėra nusprendusi.
Kaip jaučiatės prie vairo?
Labai gerai, man tai laisvė judėti. Neįsivaizduoju nė dienos be automobilio. Buvo taip nutikę, kad porą dienų reikėjo išsiversti be jo, tai tikrai buvo košmaras, juolab kai gyveni ne mieste, ką jau kalbėti apie kaimą, kai net iki parduotuvės sunku nukeliauti; nejaugi eiti 5 kilometrus?! Važiuoti autobusu? O kaip viską parsinešti?
Man automobilis – darbo priemonė.
Tačiau mane neretai erzina kiti vairuotojai, kurie, pavyzdžiui, velkasi antrąja juosta, jei laisva pirmoji, arba tie, kurie važiuoja 100 km/h mieste ir dar blyksi, kad neva važiuoji per lėtai, nervina vyrai, kurie visuomet sako, kad „moteris už vairo – mirtis už kampo“, įsivaizduodami, kad jie vairuoja labai gerai, bet aš taip nemanau.
Kartais įjungiu tą „pavarą“ – blondinė prie vairo, – pasinaudoju tuo, nes vyrai vis tiek visuomet taip mano.
Aš net autoservise sakau, kad jie patikrintų ką nors konkrečiai. Kartą nuvažiavau ir sakau: „Vyrukai, būkit geri, pakeiskit man tą chamutą (varžtį, – aut. past.) prie alsuoklio šlangelės, man atrodo, jis praleidinėja tepalus.“Stovi toks vyras ir sako: „O jūs suprantate, ką šnekate?“
Sakau: „Aš galiu parodyti jums visas detales.“
Aš manau, jei tu vairuoji, tai, kaip ir gamindamas maistą, turi žinoti sudedamąsias dalis, turi žinoti, kas tavo automobilyje yra. Man sunkiai suprantama, kaip galima nemokėti pakeisti rato.
Visai neseniai man pačiai nutiko taip, kad ėmė blogai šviesti žibintas, o vyrukas degalinėje sėdėjo, matė, kad aš ten krapštausi, ir net nepaklausė, ar reikia pagalbos, nuėjau ir paprašiau konkretaus žibinto, nors paskui paaiškėjo, kad buvo „kalta“ elektronika.
Kaip apibūdintumėte vairavimo kultūrą Lietuvoje?
Manau, Lietuvoje vairavimo kultūra tikrai dar nėra labai bloga, yra šalių, kur ji tikrai prastesnė. Aišku, Vilniuje ji geresnė, nei Kaune, nes čia ji iš viso klaiki. Man sunkiai suvokiama, kaip žiedinėje sankryžoje gali atsirasti šalutinis kelias, be to, šiame mieste nėra juostų: man atrodo dvi, kauniečiams – trys, net ir keturios.
Mano gyvenimo draugas yra tolimųjų reisų vairuotojas, tai, jo teigimu, Lietuvoje dar gera situacija, o man baisiausia yra Egipte. Aš ten ko gero „Dormeo“ čiužiniu apsivyniočiau visą automobilį ir tik taip važinėčiau. Ten visi rėkia, šnekasi vidury gatvės, pastoviai pypsina, taigi, mūsų šalyje situacija tikrai yra gera.
Koks kelyje patirtas eismo įvykis labiausiai įsiminė?
Atmenu pirmą „krikštą“ su "Renault Espace". Išvažinėjau iš turgaus, turėjau sukti į kairę, bet iš tos pusės važiavo sunkvežimis, aš jį praleidau, o tuo metu į mane įvažiavo vairuotojas, kuris išlipęs pareiškė: „O aš galvojau, jūs važiuosite...“
Aš jam ir sakau: „Jūs negalvokit, aš rodau posūkį į kairę ir važiuoti sunkvežimiui po ratais tikrai nesiruošiu.“
Atvažiavo policininkai, aš jiems pasakoju, kad buvo labai didelis smūgis, kad net dujų įranga iškrito. Taigi, jie puolė žiūrėti, kur ta dujų įranga, o tada aš pasakiau, kad pajuokavau, kad nėra jokios dujų įrangos ir norėjau tik papokštauti (šypsosi).
Antrą kartą automobilis iš šalutinio kelio trenkėsi į mane, ir vaikinukas išdrįso pasakyti, kad aš važiuoju ne ta juosta. O aš jam atšoviau: „Kaip ne ta juosta, jei čia ji tik viena!“
Na, o trečiasis įvykis – tas briedis viduryje nakties, o keisčiausia, kad jis jau buvo trenktas estų, o aš numušiau tą briedį dar kartą. Jis jau buvo iškeliavęs į antrą juostą ir trinktelėjau taip, kaip jis nulėkė labai toli.
Iš visų tokių prisiminimų atmenu dar vieną, kai sugedo valytuvai, labai smarkiai lijo. O važiavau taip: rankoje valytuvas, valausi priekinį stiklą, lenkiu sunkvežimį, ir galvoju: „Viešpatie, ar aš dar gyvensiu, ar ne?“ Taigi, ekstremalumų kelyje man pakanka.
Kodėl vairuojate kaip tik tokį automobilį?
Iš tikrųjų reikėjo darbinės mašinos, nes važiuodavo penkių merginų kolektyvas, trys šokėjos, pasiimdavau savo brangiausiąjį, kad pavairuotų, kad nenuvargčiau, reikėjo susidėti koncertinę aprangą. Be to, su tokiu automobiliu gali gabenti ir dviejų metrų karnizus.
Pirmasis automobilis buvo toks, kokio nenorėjau, nes kaip tik tokį ir nusipirkau – „viską viename“. O nenorėjau balto, nenorėjau golfo ir dviejų durų, ir, nors tokį įsigijau, atitarnavo ištvermingai.
Dabar tenka daug keliauti po Lietuvą, taigi šis "Renault" labai erdvus, turiu jį jau penkti metai, bet jau planuoju keisti. Norisi naujo, galvoju, kad būtų gerai aukštesnis, vadinamasis „parketinis“ visureigis, toks kaip "Nissan Qashqai" ar panašus.
Kad ir po to susidūrimo su briedžiu: labai džiaugiausi, kad automobilis didelis. Todėl ir dabar norėčiau aukštesnio, nes per keliones mažiau pavargstu.
Ar išmanote apie automobilius?
Šį tą žinau, neišmanau, bet šį tą žinau. Žinau, kas yra silent blokai (guminės atramos, – aut. past.), net nežinau, kaip jie vadinami lietuviškai, nes mane autoservise visuomet supranta. Žinau, kokių man reikia amortizatorių, kada dujiniai, kada tepaliniai, žinau, kokios yra kritinės padangos. Bet kai kurių dalykų kitai moteriai negaliu pasakyti, nes nesupras.
Kas Jums svarbu automobilyje?
Kad ji man tarnautų, o ne aš jai. Nesergu ta paranoja, kad mašina turi blizgėti, svarbu, kad gerai važiuotų, mažai „rytų“ degalų ir kad joje būtų bent jau radijas. Nereikia man jokių ten klimato kontrolių, prisiparkavimo režimų, negaliu suprasti, kam ta automatinė pavarų dėžė, man atrodo, kad su ja nemokėčiau važiuoti. Manau, kad mechaninė smagiau. Bet tikiu, kad visi automobilio privalumai džiugina.
Ką visuomet vežiojatės savo automobilyje?
Lagaminą su atrakcijomis, dažniausiai būna lankai, kankano drabužiai viskas, kas reikalinga darbui, dažnai gitara, keturios suknelės ir kokios trejos poros batų, nes niekuomet nežinai, kur ko prireiks. Pavyzdžiui, baigėsi benzinas, nėra pinigų, gali imti ir sukoncertuoti (šypsosi).
Taigi, mano automobilyje būna tik darbiniai daiktai, na ir gal kokie penki tušti buteliai mineralinio vandens ar šaltosios arbatos.
Ko palinkėtumėte Lietuvos vairuotojams?
Pirmiausia patarčiau nepykti ant tų senelių, kurie vairuoja mašinas, džiaukimės, kad jie apskritai vairuoja, nes tuomet jie nėra našta savo vaikams, neprašo nuvežti į sodą; antra – nepykim ant tų „žalių lapelių“, nes kažkada ir mes tokie buvome.
Trečia, kad ne visos moterys yra blogos, nes tikrai yra skirtumas, kada prie vairo moteris, o kada boba (šypsosi). Boba – tai ta, kuri iš viso nesupranta, kas darosi, bet, manau, tokių mažėja. Ir svarbiausia – gerų kelių ir saugaus automobilio.
Naujausi komentarai