EP nariai išklausė Lietuvos atstovų ataskaitą apie Ignalinos AE eksploatavimo nutraukimą, ateities darbus, kuriems būtina nenutrūkstama tolesnė ES parama.

EP Biudžeto kontrolės komiteto pirmininkė Ingeborga Grassle didesnių priekaištų Lietuvai neturėjo, tik priminė, kad mūsų šalies finansinis įsipareigojimas turėtų būti didesnis.

Ignalinos atominės elektrinės uždarymo darbus planuojama užbaigti iki 2038 m. Elektrinei uždaryti dar reikės 1,3 mlrd. eurų. Iš to 2021–2027 m. laikotarpiu – apie 780 mln. eurų. Kiek skirs ES iš būsimo perspektyvos biudžeto, dar neaišku (pirmasis pasiūlymas bus pateiktas gegužės pradžioje).

Ignalinos elektrinės uždarymui iš ES biudžeto 2007–2013 m. skirta 837,4 mln. eurų, 2014–2020 m. – dar 450,8 mln. eurų.

– Kaip jūs vertinate ES lėšų panaudojimą Lietuvoje? Per lėtai ar normaliai tie 20 proc.? – "Kauno diena" paklausė Seimo Audito komiteto pirmininkės I.Šimonytės.

– Tai gali ir nebūti kokia nors problema, kadangi tai išmokėjimai. Kontraktuota yra beveik pusė lėšų, o suplanuota 70 proc. Vadinasi, valstybė tarsi ir žino, kaip ketina išleisti faktiškai visas lėšas ir jeigu jos tolygiai bus išmokamos likusius išmokėti penkerius metus, tai būtų normalus maždaug 1 mlrd. eurų srautas kasmet. Problemos prasideda tada, kai procesas ima strigti, kalnas kauptis ir stumtis į priekį ir tuomet neprasmingų išlaidų, siekiant žūtbūt įsisavinti, padidėja, net jeigu tos investicijos reiškia dideles išlaikymo išlaidas ateityje. Tad kol kas bendras tempas atrodytų patenkinamas, jeigu jis nebus pamestas pakeliui. Be to, bendras rezultatas neatspindi, kad atskirose srityse, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos, viešojo administravimo ir pan., padėtis gerokai liūdnesnė nei vidurkis.

Kai neturi bendro vaizdo, ką nori konkrečioje srityje pasiekti, tuomet labai sunku prasmingai suplanuoti skirtas ES lėšas.

– Ar EP Biudžeto kontrolės komiteto ir Europos Komisijos atstovų delegacija tokio trumpo vizito metu gali įvertinti padėtį Lietuvoje?

– Delegacija labiausiai gilinosi į Ignalinos AE uždarymo klausimus, apie tai daugiausia kalbėjomės ir susitikimo Europos reikalų komitete metu. Akivaizdu, kad įvertinti visos ES paramos poveikį, naudą ir problematiką būtų itin sudėtinga, nes net mūsų nacionalinės institucijos nebūtinai įvertina visus aspektus, antai, esame dažnai linkę akcentuoti naudą (sukurtą turtą) ir nepastebėti atsirandančių kaštų (turto išlaikymo), kurie gula ant mūsų pečių ir kurie gali būti net didesni už naudą. Be to, ilgą laiką buvo ignoruojama, kad kai kuriuose sektoriuose – tiek privačiuose, tiek viešuosiuose – kaupiasi priklausomybė nuo ES lėšų, tad paramos sumažėjimas ateityje gali būti jiems itin skausmingas, jeigu nevyks pačių sektorių persiorientavimas į kitokį režimą.

– Ar mūsų valstybė apskritai į svarbiausias sritis investuoja europinius pinigus? Gal dauguma lėšų išleidžiama ten, kur jos greičiausiai įsisavinamos. Pavyzdžiui, keliams... Ar jų užtenka moksliniams tyrimams ir kt. esminiams reikalams?

– Infrastruktūra yra būtina ir šalies piliečiams, ir investicijoms. Klausimas, aišku, ar visada jos kūrimas yra optimalus, bet čia jau geriau diskutuoti konkrečius atvejus. Ne paslaptis, kad nemažai lėšų išleidžiama infrastruktūrai gerinti, kuris neturi didelės prasmės, pvz., mokykloms, kurios bus artimiausiu metu uždarytos, renovuoti. Atsakymas turbūt yra paprastas – statybas, materiją tiek žmonės, tiek sprendėjai supranta geriausiai, čia lengviausia pamatyti rezultatą: kelią, statinį ir pan. Be to, regionuose nemažai, matyt, lemia ir vietos valdžios sąsajos su vietos verslu, kuris paprastai irgi specializuojasi šiose srityse. Panaši situacija ir IT srityje, kur uodega, t.y. diegėjai, vizgina šunį ir iki šiol nėra sprendimų, kurie sudėtų visas kuriamas paslaugas, bazes, sprendimus ant vienų bėgių. Tuo tarpu suplanuoti prasmingas investicijas į žmogiškąjį kapitalą, paslaugas daug sunkiau, tuomet ir įsisavinimas klampesnis, ir problemų daugiau, todėl ir renkamasi eiti paprastesniu keliu.

I. Šimonytė/A.Ufarto (BFL) nuotr.

– Ar pakankamai resursų gauna būtinos reformuoti sritys –  sveikatos apsauga, švietimas?

– Negali teigti, kad nepakankamai, nes net tų, kurias turi paskirtas, negeba suplanuoti. Padėtis šiose srityse – tarp labiausiai probleminių. Lygiai akivaizdu, kad šių paslaugų kokybė kelia daug klausimų mūsų piliečiams. Tad pasakyčiau taip: kai neturi bendro vaizdo, ką nori konkrečioje srityje pasiekti (ir tam pasiekti turi pasitelkti tiek nacionalines lėšas, tiek ir ES paramą), tuomet labai sunku prasmingai suplanuoti skirtas ES lėšas, nes neblogai supranti, kad esminių pokyčių vis tiek nepasieksi. ES lėšos gali tik palengvinti pertvarkymo sprendimus, tačiau savaime to pertvarkymo atlikti negali.

– Ar Lietuvoje apskritai gebama parengti kokybiškus projektus, kurie pakeistų mūsų ateitį?

– Būtų gebama, bet trūksta tam tikrų dalykų, pirmiausia, tikros lyderystės. Tai, kad n metų neįmanoma susitarti dėl informacinių išteklių konsolidavimo, sprendimų, kurie leistų sustabdyti paralelines ir nekoordinuotas veiklas atskirose institucijose diegiant IT sprendinius, nuo kurių vartotojai paskui spjaudosi ugnimi, yra tik vienas to pavyzdys. Panašiai ir regioniniuose projektuose, kur vyrauja principas "tu – mano (remi), aš tavo (remiu)", o regiono bendras interesas lieka paraštėse. Man atrodo, kad Vyriausybės ir Finansų ministerijos tam tikras atokus laikymasis nuo šių problemų, žinant, kad šis laikotarpis – kritinis pereinamasis ir nuo jo sėkmės priklausys, kiek skausmingas bus paramos sumažėjimas, nebėra pateisinamas.