Fundamentalių teisių dilema

Kol Lietuvos ūkininkai susivieniję protestavo prieš kai kuriuos Vyriausybės reikalavimus, greta telkėsi ir Lietuvos aplinkosaugininkai. Nevyriausybinių organizacijų grupė nusprendė, kad galingo protesto fone reikėtų ir jai pasakyti, jog dalis visuomenės norėtų, kad ūkininkai būtų jautresni gamtai.

Lietuvos gamtos fondo vykdomasis direktorius Edmundas Greimas pats dalyvavo aplinkosaugininkų proteste, tačiau nepraleido progos pasikalbėti ir su ūkininkais. „Gal 90 proc. ūkininkų paliko labai gerą įspūdį, nes jie sako, kad visi stengiasi dėl aplinkosaugos, bet jiems kartais trūksta žinių, kartais – paramos“, – pasakoja E. Greimas.

„Galvojome, kad ūkininkai bus labai agresyvūs, gal drabužius prastesnius reikėtų apsivilkti, gal jie mus kuo nors apmėtys… Tačiau iš tikrųjų su daugeliu labai maloniai pabendravome ir jie kvietė: jūs, aplinkosaugininkai, dėstykite savo mintis, atvažiuokite, bendraukite su Lietuvos ūkininkų sąjungos padaliniais. Tai ir galvojame – gal ir gerai, kad ūkininkai atvažiavo, kviečia mus bendradarbiauti“, – įspūdžiais po  praėjusios audringos savaitės dalijasi E. Greimas.

Ūkininkų proteste vienas iš plakatų apibrėžė bendras nuotaikas. „Mona žėmi – kuon noru, tuon dėrbu!“ – viename jų buvo parašyta žemaitiškai. Tokią reakciją išprovokavo Aplinkos ministerijos siūlymas nustatyti vandens apsaugos zonas, kurios numato, kad žemės ūkio veikla negali būti vykdoma toliau nei 3 m iki vandens telkinių. Taip jie būtų apsaugoti nuo įvairių teršalų.

Tačiau ūkininkai sako, kad jie esą turi teisę nuosavą žemę arti net ir iki paskutinio milimetro. „Pradėčiau gal ne nuo šventos žemės nuosavybės, bet nuo mūsų liberalios demokratinės santvarkos fundamentalaus principo, kad aš galiu daryti viską, ką noriu, kol nepažeidžiu kitų individų interesų, nepakenkiu jiems“, – pabrėžia E. Greimas.

Samprata: ne gamtininkams reikalingi paukščiai ir drugeliai – gamtinis karkasas reikalingas pačiam žemės ūkiui, nes gamta kaip armatūra laiko visą žemės struktūrą, aiškina L. Paškevičiūtė. / L. Balandžio / BNS nuotr.

„Žemės, miškų ir kitokios formos nuosavybės savininkai yra atsakingi už tai, kad jų veikla nekenktų kitiems LR piliečiams. Esu nepatenkintas, kad ūkininkai teršia vandenį, naikina paukščius ir kitą biologinę įvairovę, kad sklinda negeras kvapas dėl ne laiku ir ne vietoje išpilamų organinių atliekų. Jie pažeidžia mano, kaip piliečio, teises ir interesus. Turiu teisę pareikšti pretenzijas, kad yra galimybės ir formos vengti to. Tai ir bandėme pasakyti savo proteste“, – tęsia jis.

Nuo 1990-ųjų buvo fiksuojamas azoto, t. y. trąšų ir mėšlo, patekimo į Baltijos jūrą mažėjimas. Tai truko dešimtmetį. „Paskui kreivė staiga pradėjo kilti aukštyn. Ir dabar, maždaug 20 metų, ji kyla į viršų, iš Lietuvos išteka vis daugiau trąšų ir kitų organinių medžiagų, arba, kitaip tariant, azoto ir fosforo, kurie reikalingi augalams“, – pabrėžia E. Greimas.

Už pusės šių teršalų patekimą į Baltijos jūrą atsakingas būtent žemės ūkis. Geriausias ir kartu švelniausias būdas su tuo kovoti, kaip teigia E. Greimas, būtų vandens apsaugos zonų nustatymas: „Turėtume susitarti dėl minimalių 3 m nuo vandens telkinių. Esu matęs, kaip traktorius beveik įvažiuoja į upelį ir jį išaria plūgu, vienu ratu važiuoja į vandenį… Nereikėtų arti iki pat vandens, nes taip į jį ir patenka trąšos, chemija, vyksta dirvožemio erozija.“

Šaknys – inercijos šaltiniuose

Lietuvos ūkininkai protestuodami taip pat ragino atšaukti nuo sausio padidintą suskystintųjų naftos dujų akcizą, grąžinti dyzelino akcizo lengvatą jų sunkvežimiams, akcentavo daugiamečių pievų atkūrimo, saugomų teritorijų plėtros problemas.

Šie protestai – europinis reiškinys. Traktoriai užtvindė ne tik Vilniaus, bet ir Berlyno, Paryžiaus, Amsterdamo, kai kurių Belgijos miestų gatves. Visi ūkininkai vieningi, kelia panašius reikalavimus. „Ūkininkai labai gerai koordinuoti visoje Europje, šiame sektoriuje dirba daug žmonių, jie turi asocijuotas struktūras, kai kurių iš jų palaikymą subsidijuoja ir Europos Komisija (EK)“, – sako E. Greimas.

„EK, pradėdama savo mandatą, suformavo žaliojo kurso politiką, tačiau tas kursas galbūt buvo per daug ambicingas, niekas nesitikėjo, kad vyks tokie geopolitiniai lūžiai kaip karas Ukrainoje, visuotinė infliacija dėl energetikos krizės“, – suprasti, kaip kilo ūkininkų pasipiktinimas, mėgina E. Greimas.

„Gal ūkininkams pasirodė per sudėtinga, staigiai pasikeitus geopolitinėms aplinkybėms, įgyvendinti tokį ambicingą planą. Šiuo metu matau, kad EK pirmininkė atsitraukia nuo daugelio kurso elementų. Nevardysiu jų, bet matome atsitraukimą, gal net ne lengvą, o vidutinio lygio“, – sako jis.

Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė L. Paškevičiūtė ragina pažvelgti į problemų šaknis. Po Antrojo pasaulinio karo kilo poreikis aprūpinti Europą maistu, tai suformavo ilgainiui tradicija tapusį reiškinį, kad ES žemės ūkis yra labiausiai subsidijuojamas sektorius. Bendrajai žemės ūkio politikai vis dar skiriamas trečdalis viso bloko biudžeto. Vertinant šį faktą kyla klausimas, kaip atsitiko, kad Europos žemdirbiai masiniuose protestuose iš esmės reikalauja sudaryti sąlygas didesniam finansiniam orumui.

L. Paškevičiūtė sako, kad prie šio lūžio taško privedė rimtų žemės ūkio politikos reformų neišvengiamumas, apie tai kalbama ne vienus metus: „Visa Europos gamtininkų, aplinkosaugininkų bendruomenė tikėjosi, kad prieš 2021-ųjų laikotarpį ši politika bus peržiūrėta. Jei žiūrėtume istoriškai, yra inercija toliau didinti produktyvumą, intensyvumą, o to jau nebereikia, reikalingi visai kiti prioritetai. Europai užtenka maisto.“

„Dabar Europai reikia susigrąžinti gamtą, kad maisto tiekimas būtų stabilus, – požiūriu dalijasi L. Paškevičiūtė. – Mes šią vasarą tai matėme ir Lietuvos ūkiuose: kažkur buvo sausros, kažkur – krušos. Apie šias grėsmes nešnekame dėl inercijos.“

Jos įsitikinimu, Europai paprasčiausiai nebereikia trečdalio biudžeto perskirstyti žemės ūkiui, nes nauja realybė rodo, kad galbūt atėjo laikas skirti daugiau pinigų, pavyzdžiui, inovacijoms arba saugumui.

„Paprastam ūkininkui sunku persiorientuoti, ypač jei valstybė užkrauna biurokratinėmis naštomis, kaip Lietuva, netinkamai paskirstydama išmokas. Antra, tai lobistinės jėgos ir tikrai dalis ūkininkų dėl tų vidinių lobistinių jėgų pralaimi. Lobistai tikrai nenori, kad iš bendro pyrago būtų mažiau skiriama žemės ūkiui“, – teigia L. Paškevičiūtė.

Grūdų aruodai

Pasak Aplinkosaugos koalicijos pirmininkės, Lietuvoje itin aktyviai veikia grūdų lobistai, todėl auginti grūdus taip populiaru. Vis dėlto tokių kiekių šios žaliavos, kiek užauginama dabar, šaliai nebereikia, Lietuva tampa eksporto šalimi. Tokia ilgametė strategija iš dalies lemia, kad nukenčia ir kitos žemės ūkio šakos.

„Grūdai yra kaip valiuta, visais laikais buvo labai svarbi pasaulinė prekė. Ji daug kur naudojama ne tik žmonėms maitintis, bet ir biodegalams gaminti. Kitas dalykas – grūdus daug lengviau auginti, ypač keičiantis dabartinėms techologijoms. Jeigu gyvuliams reikia priežiūros, javus auginantis stambus ūkininkas gali turėti gerą techniką, kai reikia – pasėja, kai reikia – nupurškia, kai reikia – nupjauna ir tai daro reikalinga technika su samdomais darbuotojais. Tai tampa eksporto preke, nes pusiaujui reikia grūdų“, – aiškina L. Paškevičiūtė.

Mums neapsimoka būti grūdų šalimi, kai pasiliekame sau taršą, o taršos yra daug.

„Tačiau Lietuvai reikalingas ūkis, kuris būtų įvairus, mums reikalingi ir smulkūs, ir vidutiniai ūkiai, kad užaugintų daržovių, kad būtų pieno ir  grūdų. Mums neapsimoka būti grūdų šalimi, kai pasiliekame sau taršą, o taršos yra daug, – blogiausios būklės upės visiškai sutampa su grūdininkystės rajonais“, – tęsia ji.

„Gamta nyksta. Ne gamtininkams reikalingi paukščiukai ir drugeliai – gamtinis karkasas reikalingas pačiam žemės ūkiui, nes gamta kaip armatūra laiko visą žemės struktūrą. Degraduojant gamtai bus dar didesnė erozija, dar didesnis dirvožemio nualinimas ir kaip visuomenė su šia politika spręsime klausimą, kaip kompensuoti kokius nors sausros padarinius.“

Belieka išskaičiavimas

Žemės ūkio ministerijai (ŽŪM) po ūkininkų protestų laikinai sustabdžius reikalavimą atkurti daugiametes pievas, viceministras Egidijus Giedraitis pareiškė, kad nesitikima, jog pievų visiškai nereikės atkurti, tačiau tikėtina, kad tai daryti reikės mažesniuose plotuose, nei buvo numatyta iki šiol.

Pagal ES reglamentą daugiamečių pievų ir ganyklų plotas negali sumažėti daugiau kaip 5 proc. – kasmet ūkininkų deklaruotas plotas lyginamas su referenciniu laikotarpiu, kuris pernai keitėsi. Iki 2022 m. plotai buvo lyginami su 2015 m. deklaruotu plotu, o nuo 2023 m. – su 2018 m. Galutinį sprendimą dėl prievolės atkurti daugiametes pievas ir ganyklas ar dėl tokios prievolės atšaukimo ŽŪM planuoja pateikti iki kovo 20 d.

Pievų atkūrimo klausimas ūkininkams itin jautrus. Informacijos, kodėl reikia atkurti pievas, apstu, todėl abejonių, kad šis procesas reikalingas, nebelieka. Tačiau padėties komplikacijos susijusios su finansiniais klausimais.

„Ūkininkas paskaičiuoja, kad jei jis suartų visą savo žemę ir augintų grūdus arba rapsus, jam būtų geriau, bet jam liepia atkurti pievas. Tai neteisinga, nes su sena veikla jis nebegali išsiversti, o naujos veiklos jam neleidžia vystyti ir iš čia kyla konfliktas. Tačiau to konflikto šaknys –  būtent tai, kad viešieji pinigai paskirstomi taip, jog pradedama skaičiuoti – apsimoka ar neapsimoka“, – aiškina L. Paškevičiūtė.

„Jei pasakytume, kad mažiau mokame arba visai nemokame už grūdus, nes Lietuvai jų užtenka, pasibaigtų tas žaidimas – apsimoka ar neapsimoka“, – įsitikinusi ji.

E. Greimas sako, kad ūkininkai, su kuriais jam teko bendrauti, tikina, jog jie gali išlaikyti sėjomainas ir žemėnaudų įvairovę, bet grafiškai, kompiuteriškai kol kas dėl pievų išlieka daug netvarkos, techninių nesklandumų ir nesusikalbėjimo. Jis viliasi, kad ūkininkai ir Vyriausybė ras reikiamų sprendimų.

„Tačiau turėtumėme prieiti prie pusiausvyros, kad kiekviename ūkyje būtų trečdalis pievų. Pievos reikalingos klimato, biologinės įvairovės apsaugai, vabzdžių apdulkintojų maistui – jie turi kažkur rasti žiedų. Pievos galiausiai reikalingos paukščių mitybai, nes jie turi atskristi ir rasti kokį nors kirminėlį, vabalėlį, o javų lauke tikrai neras“, – pabrėžia E. Greimas.

Ką daryti su pinigais?

Sprendimų priėmėjai, atrodo, linkę nusileisti kai kuriems ūkininkų reikalavimams. Pasak L. Paškevičiūtės, jei būtų peržengtos raudonos linijos, tai reikėtų vertinti ne kaip žaliojo kurso, bet visuomenės pralaimėjimą.

„2021 m. pasirašėme subsidijų paketą, kuris iš tikrųjų yra susitarimas tarp visuomenės ir žemės ūkio sektoriaus, ES kaip visuomenei skyrė 4 mlrd. eurų. Vienas iš to susitarimo faktų buvo būtent aplinkosauga. Jeigu dabar yra atsisakome aplinkosaugos, pievų neatkursime, nesiimsime pakrančių juostų apsaugos, kad būtų mažiau taršos iš laukų, tai esminis susitarimo pažeidimas. Tuomet iš viso kyla klausimas: kodėl mes duodame pinigus – kad būtų blogiau? Turime kitų sričių, kur šiais laikais galime žymiai naudingiau panaudoti lėšas“, – įsitikinusi aplinkosaugininkė.

„Visuomenė per mažai žino apie žemės ūkio virtuvę, išgirstame nuotrupas. Daug ūkininkų tikrai nori ūkininkauti tvariai, nereikia sakyti, kad gamtininkai – prieš ūkininkus, nes gamtininkai yra su ūkininkais. Didžioji tragedija tada, kai viešieji pinigai neleidžia elgtis gerai, nes žmogus, norėdamas ūkininkauti ekologiškai, traukiasi ne dėl to, kad jam ekologinio ūkio idėja nepatinka, bet dėl to, kad jam neapsimoka to daryti. Tai socialinė tragedija: aria pievą ne dėl to, kad nori grūdus auginti, o dėl to, kad mūsų viešieji pinigai suformuoja tokią situaciją“, – konstatuoja L. Paškevičiūtė.

K. Va­na­go / BNS nuo­tr.

Pirmiausia reikia rasti alternatyvų

Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas konservatorius Kazys Starkevičius sako, kad suskystintųjų naftos dujų (SND) akcizas turėtų būti didinamas tuomet, kai šiam kurui atsirastų alternatyvų.

Parlamentaro teigimu, didesni SND akcizai labiausiai paveiktų ne žemdirbius, bet šį kurą naudojančias savivaldybes.

„Noriu pabrėžti, kad akcizo pakėlimas suduotų smūgį ne tiek žemdirbiams, bet būtent rajonų, kur kūrenama tomis dujomis, mokykloms, darželiams, namams“, – LRT Radijui sakė K. Starkevičius.

„Aš matyčiau logiką nustatyti pereinamuosius laikotarpius. [...] Jeigu atsiranda alternatyvų, SND akcizas galėtų didėti, bet jeigu jų nebus, tada suprantama, kad mes negalime palikti regionų [...] su žymiai brangesniu kuru ir šildant, ir naudojant buityje“, – kalbėjo Ekonomikos komiteto pirmininkas.

Jis teigė palaikantis Vyriausybės parengtas Akcizų įstatymo pataisas, siūlančias gyventojams ir verslui sumažinti suskystintųjų naftos dujų (SND) akcizą iki 41 euro už 1 t. Nuo sausio šioms dujoms taikomas 304,1 euro (be PVM) tarifas.

Opozicijos atstovas Seimo Kaimo reikalų komiteto narys Kęstutis Mažeika tikina, kad Demokratų frakcija „Vardan Lietuvos“ yra pasiūliusi nustatyti 13,94 euro už 1 t akcizą, tačiau šiam projektui iki šiol nėra pateikta Vyriausybės išvada.

Lietuvos žemės ūkio tarybos pirmininkas Ignas Hofmanas sako, kad Lietuvoje SND akcizas galėtų būti vidurkis tarp Latvijoje ir Lenkijoje galiojančių tarifų. Jis užsimena apie 20 eurų už 1 t SND kainą.