Migracijos departamentas teigia, kad atvykstančių baltarusių srautai jau mažėja, o verslas esą ieškosi darbo jėgos jau kitur, pavyzdžiui, Uzbekistane, Kirgizijoje, Kazachstane. Tačiau ar tikrai darbuotojai iš Vidurio Azijos kelia mažesnę grėsmę nacionaliniam saugumui ir iš kur gauti trūkstamų darbuotojų? Apie tai studijoje LNK žurnalistas kalbėjosi su Monika Grigalauskiene, Investuotojų forumo politikos ir korporatyvinių reikalų vadove.

– Socialinės apsaugos ir darbo ministerija siūlo nustatyti 43 tūkst. asmenų metinę baigtinę kvotą. Tokia sistema, aišku, negaliotų aukštos kvalifikacijos specialistams. Tačiau klausimas, ar verslui toks skaičius tinka?

– Na, reikėtų įsivertinti ir pažiūrėti, kokie yra tie skaičiai, kuriuos turime dabar. Mes turime daugiau negu 200 tūkst. užsienio piliečių, gyvenančių Lietuvoje ir dirbančių čia, prisidedančių prie mūsų ekonomikos. Tad tas skaičius atrodo šiek tiek mažas. Kelia nerimą tai, kad nustatant tą skaičių nelabai buvo tartasi su verslu. Šiandien mes kaip tik turėsime trišalės tarybos posėdį, kuriame ministras pristatys šį savo siūlymą. Būtų labai smagu išgirsti argumentus, kaip buvo pasirinktas tas skaičius, kodėl jis būtent toks. Šiek tiek neramu, kad mes ir dabar turime tam tikras kvotas, bet kai jos užsipildo, kas atsitinka, tai užsienio piliečiai vis dar gali įvažiuoti į Lietuvą, tačiau didžiulė administracinė našta krinta ant Užimtumo tarnybos pečių. Na, reikėtų gerai įsivertinti, kaip tas mechanizmas veiks realiai praktikoje ir ką darysime, kai ta kvota užsipildys, ir, žinoma, diskutuoti su verslu, ar tas skaičius tinkamas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Sako, verslas dabar ieško žmonių jau iš kitų šalių, ne Baltarusijos ir Rusijos. Kokios tos šalys?

– Tos šalys gali būti įvairios. Šioje srityje labai gerai dirba „Investuok Lietuvoje“ talentų departamentas ir padalinys „Work in Lithuania“, kuris atlieka analizes, tikėdamasis atrasti rinkas, iš kurių Lietuva išties gali pritraukti darbuotojų, tiek aukštos kvalifikacijos, tiek žemesnės. Mes turime puikių pavyzdžių. Pavyzdžiui, Vilniuje dabar dirba daugiau kaip 30 darbuotojų iš Ganos: vairuoja autobusus, dirba gatvėse ir keliuose. Vadinasi, nėra taip, kad esame priklausomi nuo Vidurio Azijos regiono. Reikėtų pasižvalgyti kartais net ir tolėliau. 

– O gal kaip tik verslas pamatė tam tikrų rizikų, kviesdamas darbuotojų iš Uzbekistano, Kirgizijos, Kazachstano? Gal kalbama ne tik apie nacionalinį saugumą, bet tiesiog kultūrų skirtumą, kad tokius žmones labai sunku integruoti į europietišką darbo sistemą?

– Na, nacionalinis saugumas yra prioritetas numeris vienas. Nacionalinį saugumą, verslo nuomone, turi užtikrinti valstybinės institucijos. Jeigu VSD atkreips dėmesį į tai, kad reikia galvoti, ar iš tų šalių atvykstantys piliečiai negali sukelti pavojaus, tuomet bus atliekami tam tikri veiksmai. Kalbant apie kultūrinius skirtumus, labai priklauso, kuriame sektoriuje darbuotojai dirba, kiek kontakto su žmonėmis jie turi ir pan. Tai yra dar viena atskira ir labai svarbi tema, kai kalbame apie imigraciją. Mes negalime atkirti integracijos temos, visuomet turime galvoti apie tai, kaip juos integruosime mūsų visuomenėje.

– Galbūt dar ir Europoje yra likusių kokių nors Lietuvai draugiškesnių šalių, iš kurių galėtume atsivežti darbuotojų? Gal Rumunija, Bulgarija? O jei ne, galbūt, kaip minėjote, iš Afrikos?

– Europoje gali būti šalių, bet nereikia būti naiviems ir reikia suprasti, kad Europos ekonominis pragyvenimo lygis jau yra pakankamai aukštas. Mes ir dabar turime darbuotojų, atvykstančių iš ES šalių, iš Europos ekonominės erdvės šalių, JAV, bet tai yra labai maža dalis dabar čia esančių užsienio piliečių. Apie ką mes dar galime svarstyti, tai, pavyzdžiui, apie Sakartvelą. Tai –  draugiška Lietuvai, kultūriškai ne tokia tolima, europietiška šalis. Apie tokias šalis tikrai reikia mąstyti ir galvoti, kaip mes galime jiems pristatyti Lietuvos vertės pasiūlymą ir pritraukti darbuotojų. Na, o kalbant apie Afriką, prieš porą metų buvo vykdytas labai sėkmingas projektas su Nigerija. Pasirodo, Nigerijoje yra labai puikių informacinių technologijų specialistų ir verslas bendradarbiavo su nevyriausybine organizacija, veikiančia čia, siekdamas juos pakviesti.

– Visada kyla klausimas: negi nėra lietuvių, kurie galėtų užpildyti šias darbo vietas? Gal trūksta tik gero atlyginimo?

– Investuotojų forumo narių įmonės mums visada sako: jeigu mes iš tiesų turėtume pasirinkimą, mes tikrai mieliau įdarbintume Lietuvos žmones, nes atsivežti užsienietį vis dar kainuoja brangiau – sutvarkyti jo dokumentus, samdyti teisininkus, na, ir visi kiti kaštai.

– O kalbant apie aukštos kvalifikacijos darbuotojus, kuriems kvota netaikoma, kokia dabar situacija? Ar jie į Lietuvą mielai atvyksta? Kiek jų išvyksta? Ar jų neveikia kaistanti geopolitinė situacija?

– Žinoma, turime įsivertini, kad geopolitinė situacija veikia tiek investicijas, kurios ateina į Lietuvą, tiek darbuotojus, kurie renkasi arba nesirenka atvykti čia. Aukštos kvalifikacijos specialistų IRT (informacinių ir ryšių technologijų, – red. past.) sektoriuje šiuo metu turime įdarbinę apie 8 tūkst. Poreikis yra dar didesnis, jei kalbame apie įmonių plėtrą. Poreikis yra dar tiek pat iki 2025-ųjų. Mes turime kalbėti apie priemones, kuriomis galėtume labiau paskatinti aukštos kvalifikacijos specialistų čia atvykti, galbūt apie specialius pagrindus vizoms išduoti, apie tai, kuo mes galime laimėti šioje konkurencinėje kovoje, nes reikia pripažinti, kad visoje Europoje darbuotojų trūksta ir ypač aukštos kvalifikacijos darbuotojų.