Pagal naujausius Finansų ministerijos skaičiavimus, 2018 m. netekimai dėl žemės ūkio sektoriuje taikomų lengvatų siekė apie 108,3 mln. eurų, iš kurių vien akcizų lengvata žemės ūkyje naudojamiems dyzeliniams degalams sudaro apie 83 mln. eurų.

Neseniai ir šalies Prezidentas Gitanas Nausėda atkreipė dėmesį į žemės ūkyje taikomas lengvatas, o vieną jų – lengvatą ūkininkų naudojamiems dyzeliniams degalams – pasiūlė apkarpyti. Tai esą leistų surinkti papildomų lėšų į šalies biudžetą. Prezidento siūlymu, 83 mln. eurų sumą, kuri kasmet kainuoja biudžetui dėl pigesnio dyzelino lengvatos, reikėtų sumažinti perpus.

Žemdirbių organizacijos tuomet perspėjo, kad toks valdžios sprendimas gerokai apsunkintų jų veiklą ir pabrangintų maisto produktus, ir netrukus Vyriausybė nusprendė šios lengvatos neatsisakyti.

Įvairių lengvatų sulaukiantys ūkininkai neretai reikalauja privilegijų ir dėl nuostolių, patirtų dėl prasto oro. 2018 m. nualinti sausros, o 2017 m. išvarginti lietaus šalies ūkininkai valdžios prašė mokesčių lengvatų: trejiems metams pratęsti lengvatinį gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifą, atidėti "Sodros" mokesčio didinimą ir suteikti trejų metų mokestines atostogas visiems besikuriantiems ūkininkams.

Požiūris – ydingas

Komentuodama ūkininkams taikomas lengvatas Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) vyriausioji ekspertė Ieva Valeškaitė pirmiausia kėlė klausimą, kodėl iki šiol yra gajus žemės ūkio kaip atskiros verslo šakos traktavimas.

"Paradoksaliai šalia Ekonomikos ir inovacijų ministerijos turime Žemės ūkio ministeriją, bet neturime, pavyzdžiui, Pramonės ar Prekybos ministerijos. Tad žemės ūkis dažnai traktuojamas lyg ir kaip verslas, bet lyg ir kažkokią papildomą socialinę funkciją atliekanti veikla. Tuomet kyla ir visų lengvatų klausimas – kodėl turime lengvatą žymėtam dyzelinui, naudojamam žemės ūkyje, – juk yra ir kiti verslai, savo veikloje intensyviai naudojantys degalus: logistikos sektorius ar pardavimo vadybininkai, sukariantys tūkstančius kilometrų. Kita vertus, vos šešios ES šalys neturi lengvatos žaliam dyzelinui, tad jos atsisakymas galėtų būti Lietuvos ūkininkams itin skausmingas konkurencingumo prasme. Tad tas ypatingas sentimentas žemės ūkiui nėra būdingas tik Lietuvai – tai visos ES politika", – pastebėjo pašnekovė.

Rinkos ekonomika į žemės ūkį atėjo bene paskiausiai, tad ir verslininkystės tradicijos ten dar tik leidžia daigus, o mentalitetas keičiasi nenoriai.

Toks požiūris, I.Valeškaitės manymu, dažnai pakiša koją patiems besiverčiantiems šia veikla. Žinojimas, kad valstybė visada pasiruošusi ištiesti pagalbos ranką, nesvarbu, ar užkluptų šalnos, ar sausra, ar liūtys, esą neskatina vertinti verslo rizikos ir pasirinkti ją sumažinti padedantį veiklos modelį. Kartu tau neleidžia atsirasti efektyviems rinkos sprendimams, pavyzdžiui, draudimui.

"Visas verslas, nepriklausomai nuo to, kokioje srityje veikia, susiduria su vienokia ar kitokia rizika ir neapibrėžtumu. Tiesiog galima liūdnai pajuokauti, kad ne visi gali sunkiasvore technika blokuoti kelius, kai jų reikalavimai nėra tenkinami. Rinkos ekonomika į žemės ūkį atėjo bene paskiausiai, tad ir verslininkystės tradicijos ten dar tik leidžia daigus, o mentalitetas keičiasi nenoriai. Kuo anksčiau bus pereita prie žemės ūkio traktavimo kaip bet kokio kito verslo, tuo daugiau šalies ūkių specializuosis, efektyvins veiklą ir prisijungs prie tos ūkių dalies, kuri jau dabar verčiasi tikrai gerai", – įsitikinusi LLRI ekspertė.

Tačiau Lietuvos ūkininkų sąjungos vicepirmininkas Raimundas Juknevičius apgailestavo, kad vis dar esama manančių, jog žemės ūkio verslas yra toks pat kaip kiti verslai ir dėl to reikia suvienodinti mokesčius, atimti taikomas mokesčių lengvatas ir paramą.

"Ar, atėmus pinigus iš ūkininkų, galime tikėtis investicijų į žemės ūkio gamybą? Be investicijų neišvengiamai bus pralaimėta konkurencinė kova. Lietuva maža ir nėra uždara, todėl, pabloginus Lietuvos žemdirbių konkurencines sąlygas, rezultato ilgai laukti nereikės. Trumparegiška žemės ūkio politika jau turi pasekmių. Linininkystės sektorius žlugęs. Kiaulieną jau turime importuoti – nebeužauginame tiek, kiek suvalgome, o dar neseniai jos eksportuodavome net 60 proc. Melžiamų karvių vis mažėja, o raguočių apskritai jau yra keturis kartus mažiau nei geriausiais laikais. Daržovių augintojai sunkiai gali konkuruoti su lenkais. Lietuvos ūkininkas, palyginti su kitų ES šalių, pajamų, skaičiuojant 1 ha žemės ūkio naudmenų, gauna bemaž mažiausiai. ES skiriama tiesioginė parama pasėliams viena iš mažiausių – nuo kai kurių šalių ji skiriasi net keliais kartais. Išregistruojamų ūkių kasmet skaičiuojama tūkstančiai – nuo 2016 m. registruotų ūkių sumažėjo beveik 4 tūkst. Argi iš gero gyvenimo? Lietuvos gyventojai jau dabar plaka valdžią dėl maisto kainų. O ar gali būti kainos mažos, kai vietinė gamyba traukiasi? Vietoje pagamintą produkciją keičia importuojamos prekės, o jos gali būti pigesnės, tik kol galutinai iš rinkos išstums vietinių gamintojų prekes. O tada pažiūrėsim", – situaciją aiškino pašnekovas.

Indėlis į ekonomiką sumenko

"Versli Lietuva" Tyrimų ir analizės skyriaus vadovas Vadimas Ivanovas nurodė, kad per keliolika metų žemės ūkio svarba šalies ekonomikai sumažėjo. 2000 m. žemės ūkio indėlis į ekonomiką buvo 5,5 proc., 2014 m. – apie 3 proc., ir panašus jis išlieka iki šios dienos.

"Kalbant apie eksportą, žemės ūkio dalis išlieka daugmaž stabili, tarp 5–6 proc., priklausomai nuo metų, nes, kaip žinome, žemės ūkis priklauso nuo oro sąlygų ir derliaus situacijos pasaulyje bei žemės ūkio produkcijos kainų. Reikia suprasti, kad žemės ūkis ne tik eksportuoja tiesiogiai, bet ir tiekia žaliavą maisto pramonei. Apie tris ketvirtadalius žemės ūkio eksporto sudaro tiesioginis eksportas – eksportuojami žemės ūkio produktai, ir apie ketvirtadalį – eksportas per maisto pramonę. Jeigu Lietuvos žemės ūkio sektorius tampa nekonkurencingas, poveikis nuvilnija iki maisto pramonės konkurencingumo. O maistas yra strateginė prekė", – aiškino V.Ivanovas.

Jis sutiko, kad žemės ūkio sektorius yra labiausiai subsidijuojamas sektorius iš visų ir dėl to į šalies biudžetą surenkama mažiau mokesčių, kurie galėtų būti skirti socialiniams poreikiams patenkinti. Tačiau, anot pašnekovo, reikėtų vertinti ne tik Lietuvos, bet ir visos ES kontekstą. Subsidijos žemės ūkiui esą neatsirado šiaip sau – jos tam tikrų laiku padėjo žemės ūkio sektoriui ES rinkoje išsilaikyti, konkuruojant su trečiosiomis šalimis, tokiomis kaip JAV, Pietų Amerika ir pan.

V.Ivanovas taip pat akcentavo, kad žemės ūkis itin glaudžiai priklauso nuo meteorologinių sąlygų, kurių neįmanoma prognozuoti kaip, pavyzdžiui, makroekonominių reiškinių. Tarkime, niekas esą negalėjo tikėtis, kad trejus metus iš eilės oro sąlygos Lietuvoje ir kokybiniai produkcijos parametrai bus gerokai prastesni, nors kitos didžiosios žemės ūkio šalys derliumi nesiskundė.

Ūkiai palaiko kaimus

R.Juknevičius atkreipė dėmesį, kad Lietuvos kaimuose gyvena mažiau nei 40 proc. Lietuvos gyventojų. Iš viso užregistruota apie 118 tūkst. ūkių, o priskaičiavus šeimos narius, kurie dažniausiai taip pat dirba ir išgyvena iš ūkio gautų pajamų, susidarytų daugiau kaip 330 tūkst.

"O kiek dar nuolat ar laikinai įdarbinamų ūkiuose samdomų darbuotojų, kurių yra apie 2,5 proc. visų įdarbinamų darbuotojų Lietuvoje. Tad šiandien samdomų darbuotojų žemės ūkyje nesunkiai priskaičiuotume daugiau kaip 30 tūkst. – jie iš savo gautų pajamų išlaiko pajamų negaunančius šeimos narius", – aiškino pašnekovas.

Jis aiškino, kad pramonės neliko, paslaugų sektorius iš kaimo traukiasi, nes perkamoji galia žymiai mažesnė nei mieste, o reikiamos kvalifikacijos darbuotojų rasti kartais būna neįmanoma. Tad kaime didžiąją pajamų dalį esą sudaro pajamos iš žemės ūkio gamybos.

Nors žemės ūkio gamyba, kaip pastebėjo pašnekovas, sparčiai modernėjo ir daug ūkių mažai kuo skiriasi nuo kitų ES šalių ūkių, vis dėlto žemės ūkio gamyboje išlieka daug mažos kvalifikacijos reikalaujančio darbo, kurio esą dar ilgai negalės pakeisti modernūs mechanizmai. Dėl to, kaip aiškino R.Juknevičius, pagamintos produkcijos, tenkančios dirbančiam žemės ūkyje, yra mažiau nei kitose ekonominėse šakose.

"Tai ir yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl kaimo gyventojų pajamos yra ketvirtadaliu mažesnės nei miesto gyventojų. Lietuvos kaime padėtis nėra džiuginanti, bet tendencijos Europoje ir visame pasaulyje panašios. Siekdamos sumažinti atskirtį daugelis pasaulio šalių taiko mokesčių lengvatas ir kitaip remia žemės ūkio produkcijos gamybą ar investuoja į kaimo infrastruktūros, kraštovaizdžio tvarkymo ir aplinkosaugos, socialinius projektus", – sakė R.Juknevičius.

Vyriausybės programoje deklaruojamas siekis skatinti smulkųjį verslą, stiprinti vidurinį visuomenės sluoksnį, bet valdžios veiksmai visiškai priešingi.

Indėlis į šalies ekonomiką

Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) teigimu, Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenys rodo, kad nuo 2009 m., kai ūkininkai buvo įtraukti į mokesčių mokėtojų ratą, jų sumokamų mokesčių apimtys labai padidėjo. Ūkininkai gyventojų pajamų mokesčio už 2009 m. sumokėjo apie 2 mln. eurų, o 2017 m. buvo sumokėta 5,6 karto daugiau ir siekė 11 mln. eurų. Taip pat pastebimas nuolatinis ūkininkų sumokėto gyventojų pajamų mokesčio augimas. Pavyzdžiui, gyventojų pajamų mokesčio 2016 m. buvo sumokėta 7,5 mln. euro – 1,46 karto mažiau, palyginti su 2017 m.

Ūkininkų sumokėto žemės mokesčio sumos, anot ŽUM, irgi kasmet auga. 2009 m. ūkininkų sumokėtas žemės mokestis sudarė 2,2 mln. eurų, o 2017 m. sumokėta 5,8 karto didesnė suma – 12,6 mln. eurų.

Ženklus ūkininkų sumokėtų mokesčių augimas, kaip teigė ŽŪM, pastebimas ir valstybinio socialinio draudimo (VSD) ir privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokų srityje. Už 2009 m. ūkininkai VSD įmokų sumokėjo 3,2 mln. eurų, o už 2017 m. – tris kartus daugiau, arba 9,8 mln. eurų. Ūkininkų sumokėtos PSD įmokos 2009 m. sudarė 2,6 mln. eurų, o 2017 m. padidėjo 2,7 karto, iki 6,9 mln. eurų.

R.Juknevičiaus teigimu, žemės ūkis, priklausomai nuo gamtinių sąlygų, pastaraisiais metais pagamina bendrosios produkcijos už 2,2–2,5 mlrd. eurų, o tai sudaro apie 5 proc. Lietuvos BVP. Žemės ūkio produkcija, kaip sakė jis, yra žaliava maisto ir perdirbamajai pramonei, bet žemės ūkio produkcijai pagaminti taip pat reikia paslaugų ir prekių.

"Todėl, sušlubavus žemės ūkio produkcijos gamybai, žala Lietuvos ekonomikai būtų žymiai didesnė nei tie minėti 5 proc. Lietuva vis dar labiau eksportuojanti nei importuojanti žemės ūkio produkciją šalis. Žemės ūkio eksporto didžiąją dalį sudaro augalininkystės produkcija. Iš užaugintų grūdų, kurių derlius svyruoja tarp 4,5–7 mln. tonų per metus, beveik du trečdalius eksportuojame. Reikšmingiausią maisto eksporto dalį, vertinant tonomis, sudaro grūdai, rapsas, pupos, žirniai, kitaip tariant, pirminė žaliava maisto pramonei. Vertinant pinigais, jau perdirbta žemės ūkio produkcija, tapusi maisto produktais, eksportuojama didesnėmis sumomis, nei neperdirbta žemės ūkio produkcija. Maisto produktų eksporto dalis dažnai per metus viršija 12 proc. viso Lietuvos eksporto", – pasakojo pašnekovas.

Reputaciją gadina "banginiai"

Lietuvos ūkininkų sąjungos vicepirmininkas pripažino pastebintis kardinaliai pasikeitusį visuomenės požiūrį į ūkininkus. Esą dar neseniai jie buvo vadinami duonos augintojais, o jau kurį laiką eskaluojama, neva ūkininkai yra veltėdžiai, išlaikytiniai, išpampę svetimu geru.

"Skaudu. Taip jau atsitiko, kad Seime daugumai vadovauja garsiausias Lietuvoje valstietis, dažniausiai save vadinantis ūkininku, dar žinomas kaip verslininkas. Jo turtai daugeliui akis bado. Galima rasti ir daugiau tokių – sunkiai verčiasi liežuvis pasakyti – ūkininkų, greičiau kunigaikščių ar kunigaikštukų. Lietuvoje sunkiai sekasi sąžiningai paskirstyti valdiškus pinigus. O ir prieš įstatymus ne visi lygūs, tiksliau, įstatymai surašomi taip, kad stambi žuvis išplauktų, o mažos įkliūtų. Taip žuvys tapo banginiais", – sakė jis.

R.Juknevičius priminė, kad Lietuvos BVP auga jau keletą metų, po kelis milijardus eurų per metus – nuo 26,9 mlrd. eurų 2009 m. iki planuojamų 46,8 mlrd. eurų 2019 m. BVP dalis, tenkanti šalies gyventojui, per dešimtmetį bemaž padvigubėjo. Tačiau, anot jo, ne visi gyventojai praturtėjo – sąlygas ūkininkams esą nuolat bandoma pasunkinti.

"Įstatymų projektai kepami vienas po kito, be didelių debatų. Padidino ūkininkams vieną mokestį, kitą, penktą. Nutars, kad akcizo lengvata degalams žemės ūkyje nereikalinga. Dar kažkas suskaičiavo, kad yra gal dar 20 lengvatų ūkininkams, tik nepasakė, kokie ūkininkai ir kiek jomis pasinaudojo. Pasigirsta siūlymų, kad ir ES paramą reikia atimti iš tų, kurie turi daugiau nei 100 ha žemės, nes su tokiu ūkiu esą galima sėkmingai išgyventi. Bet ar tikrai? – kalbėjo R.Juknevičius. – Vyriausybės programoje deklaruojamas siekis skatinti smulkųjį verslą, stiprinti vidurinį visuomenės sluoksnį, bet valdžios veiksmai visiškai priešingi. Mažiname atskirtį sąskaita tų, kurie dar kažką turi, bet ne tų, kurie turi daug. Šiandien ūkininkai tapo atpirkimo ožiu."